7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Idėjų šešėliai ir tikri skulptūrų kūnai

Naujame leidinyje – Gedimino Piekuro kūryba

 

 

Kristina Stančienė
Nr. 41 (1055), 2013-11-08
Dailė Nauji leidiniai
Knygos „Gediminas Piekuras“ viršelis
Knygos „Gediminas Piekuras“ viršelis
Gediminas Piekuras, sud. Rita Mikučionytė ir Gediminas Piekuras, teksto aut. Rita Mikučionytė, dizainerė Ramunė Januševičiūtė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla artseria, 2013, 96 p., 500 egz.
 
Šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleistą knygą „Gediminas Piekuras“ galima vadinti kolektyvinės kūrybos vaisiumi – mat čia dėstomos ne tik dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės mintys apie skulptoriaus kūrybą, bet apstu ir paties menininko monologų. Ne veltui knygos priešlapyje abu jie vadinami leidinio sudarytojais. Pasak R. Mikučionytės, kartu su autoriumi dėliodami jo kūrybos paraleles ir galvodami apie skulptūrų kūrimo principus, jiedu ėjo ta pačia kryptimi – iš emocijų, jausminių potyrių kilusias įžvalgas mėgino racionaliai sisteminti, „įvilkdami jas į apgalvotą kategorijų apvalkalą“. Tai atspindi ne vien tekstas – jo leidinyje visai nedaug. Labiausiai – pati knygos struktūra, pasakojimo slinktis, iliustracijų išdėstymas.
 
Ši nedidelė knygelė – 2001 m. pradėtos leisti knygų serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ tąsa. Tačiau nuo kitų šio ciklo leidinių ji skiriasi savo sandara. R. Mikučionytė pasakojo, kad nuo pat knygos kūrimo pradžios jai norėjosi pakeisti įprastą įvadinio teksto ir iliustracijų (juk panašiai atrodo ne tik daugelis šios serijos knygų, bet ir kitų dailei skirtų leidinių) struktūrą, atrasti sistemą, kuri geriausiai atskleistų menininko kūrybos savitumą. Todėl knygos „veidą“ nulėmė ne chronologinė ar kitokia kūrybos apžvalga, o pasakojimas apie skulptoriaus naudojamas medžiagas. O G. Piekuras yra išbandęs ir tvirtas materijas – medį, metalą, akmenį, – ir netvarų sniegą bei ledą. Jis taip pat mėgsta kokią nors didžiulę iš šieno supintą formą tiesiog paleisti į orą (menininkas – dažnas ugnies skulptūrų festivalių dalyvis). Jo skulptūrinės formos tarpsta ir abstrakčiuose piešiniuose grafitu, tušu. Tai ne skulptūrų eskizai, greičiau – fantazijos, formų trenažas, savistaba ir meditacija. Arba – skulptūros, kurios niekada nebus iškaltos ir išdrožtos, tarsi Platono idėjų šešėliai, gyvenančios savo tobulą gyvenimą kokioje nors metafizinėje erdvėje. Tačiau jų atgarsių dažnai išvystame ir tikrų, materializuotų skulptūrų kūnuose.
 
Taigi – pirmiausia medžiagos, o temos, motyvai, formos ir jų slinktys, persipynimai – po to. Manau, kad tokia „medžiaginė“ prieiga G. Piekuro kūrybai parinkta labai taikliai. Po kiekvienos medžiagos „kepure“ vienas šalia kito knygoje sugretinti labai įvairūs darbai. Pavyzdžiui, žaismingos kamerinės variacijos iš folijos, abstrakčios viešųjų erdvių skulptūros, ir realistinis Jono Aleksos portretas metalo „skyriuje“, nedideli jaukūs „medinukai“ ir monumentalios kompozicijos atviroje erdvėje (medžio skulptūrų skirsnyje). Tiesa, knygos pasakojimas pradedamas nuo medžio, nes būtent tokių darbų G. Piekuras yra sukūręs daugiausia. Šioje leidinio dalyje kalbama ir apie tūrinius objektus, ir apie plokščias medines formas, primenančias popieriaus ritinius ar kažkokią suglamžytą materiją, raibuliuojantį vandens ar vėjo pašiauštos pievos paviršių, simboliniai molberto, stalelio įvaizdžiai, įvairiausios faktūrų variacijos, atskleidžiančios savitą skulptoriaus elgesį su medžiu (pavyzdžiui, paviršiai, sukonstruoti iš atskirų smulkių medinių segmentų). Beje, skulptūros faktūra, paviršius – tai vienas svarbiausių G. Piekuro kūrybos raiškos elementų. Būtent faktūra čia dažnai suteikia abstrakčiai formai nuotaiką ar tampa nuoroda, kupina įvairialypių asociacijų. Tai pabrėžia ir pats menininkas: „Skulptūros – tai erdvę jungiantys paviršiai.“
 
Daugelį knygoje aptariamų kūrinių vienija ir dar vienas skulptoriaus kūrybos ypatumas. Tai paradoksalus elgesys su medžiaga, siurrealistiniai triukai. Todėl G. Piekuro darbuose akmuo neretai atrodo kaip draperija, medis – kaip popierius. Arba imamasi netikėtų plastinių kontrastų tarp apdoroto ir „žalio“, natūralaus medžiagos paviršiaus bei skirtingų medžiagų.
Ar perskaičius knygą pakito mano įsivaizdavimas apie G. Piekuro kūrybą? Ir taip, ir ne. Viena vertus, ji patvirtino, kad G. Piekuras, kaip ir kiti ryškesni jo kartos menininkai, tarkime, Arvydas Ališanka, tikrai stačia galva neneria į postmodernizmą, bent jau pagal paplitusį banalų jo suvokimą, esą tai toks menas, kuriame pirmenybė tenka idėjos išraiškai. Forma, plastika, medžiaga jo kūryboje visada išlieka labai svarbi, o kartais net pirmauja, tampa savarankišku kūrinio dėmeniu. Apskritai, G. Piekuro kūryba man dažnai dvelkteli klasika – tos dailios faktūros, neslepiamas dekoratyvumas, simetrija, darna, kurią galima įžvelgti net labiausiai sūkuriuojančiose, chaotiškiausiose formose. Na, jeigu tai ne praksiteliška klasika, tai rodeniškos ekspresijos čia tikrai apstu... Knygoje radau šiuos spėjimus patvirtinančių minčių. Štai R. Mikučionytė pasakoja apie menininko kelionę į Romą ir Florenciją, įspūdį, kurį jam paliko italų renesanso ir baroko meistrų skulptūrose iškaltos klostės. Minimas ir menininko neretai naudojamas realistinis formų modeliavimas arba senovės romėnų skulptūras kiek primenantys elementai.
 
Kitas dalykas – knygoje pristatomi ir mažiau žinomi, rečiau matyti menininko kūriniai. Supratau, kad norėdami aprėpti G. Piekuro kūrybos įvairovę turėtume ne tik pašmirinėti po skulptoriaus dirbtuvę, apžiūrėti įvairiose Lietuvos vietovėse išsibarsčiusias monumentaliąsias skulptūras, bet ir pasivaikščioti po įvairias sostinės kapines. Kaip ir daugelis jo „cecho brolių“, G. Piekuras yra sukūręs įvairių antkapinių paminklų. Tikrai nedera į šiuos kūrinius žvelgti iš aukšto, kaip vien į amato apraiškas. Įdomu, kad tokiuose darbuose itin ryškus minėtas klasikinis skulptoriaus kūrybos aspektas, taip pat – visos talentingos Piekurų šeimos kūrybos idėjų atspindžiai. Štai kompozitoriaus Petro Gaulės (1996), Sergejaus Pekuro (autoriaus senelio, 1997) bei Ramūno Grigo (1999) antkapiuose menininkas savitai varijuoja krikščioniškos kančios motyvus, subtiliai užsimena apie menininko auką arba, pasak R. Mikučionytės, atnašavimą. Nepopuliari, „senoviška“ nuostata, tiesa? Juk tokią menininko vaidmens sampratą šiandien vadiname romantiniu mitu arba – atgyvenusiu stereotipu... Tačiau juk tam tikra kankinystės, atsidavimo, „nepraktiškumo“ dozė būdinga ir daugelio šiuolaikinių menininkų gyvenimo būdui, tik tai neakcentuojama arba vadinama kitais vardais.
 
Tragiškai žuvusio televizijos laidų vedėjo Ramūno Grigo antkapio meninis sprendimas labai paprastas, kartu – sukrečiantis. Ant juodo granito plokštės nerūpestingai numesti balti vyriški marškinėliai – sustingusi paprasta kasdienybės akimirka ir priminimas apie laikinumą, mūsų žemiškojo gyvenimo trapumą. Išraiškingos draperijų klostės čia įgauna dramatiško skambesio, kurį taip dažnai aptinkame Marijos Teresės Rožanskaitės paveiksluose. Atskiro dėmesio vertas ir įspūdingas skulptoriaus šeimos antkapis – stilizuotos santūrių, rūstokų formų akmeninės verbos, apimančios daugybę prasmingų paralelių. Tai ir autoriaus tėvų kūryboje neretai plėtoto žanro – natiurmorto motyvas, ir Vilniaus krašto tema – juk čia prabėgo didžioji šeimos gyvenimo, kūrybinės biografijos dalis. Be to, verba – gražus, archajiškas atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simbolis. Ji, pasak mūsų senolių, saugo nuo ligų, žaibo ir kitų negandų.
 
Knyga – ne vienintelis šiemet svarbus įvykis skulptoriaus kūrybinėje biografijoje. Rugsėjį galerijoje „Juozas art“ veikė personalinė G. Piekuro kūrybos paroda. Tačiau knygos pasirodymas, kad ir kaip jį vertintume šiuolaikinių medijų laikais, – gana talpus ir tvarus kūrybos atspindys.

 

Knygos „Gediminas Piekuras“ viršelis
Knygos „Gediminas Piekuras“ viršelis
Gediminas Piekuras, „Akvariumas“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Gediminas Piekuras, „Akvariumas“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Gediminas Piekuras, „Banga“. 2008–2009 m. R. Januševičiūtės nuotr.
Gediminas Piekuras, „Banga“. 2008–2009 m. R. Januševičiūtės nuotr.
Gediminas Piekuras, „Paveikslas“. 2009 m. Autoriaus nuotr.
Gediminas Piekuras, „Paveikslas“. 2009 m. Autoriaus nuotr.
Gediminas Piekuras, šeimos antkapis. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Gediminas Piekuras, šeimos antkapis. 2012 m. Autoriaus nuotr.