7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Kaip šiandien kalbama apie tiesą

Kalbamės su spektaklio „Lokis“ dramaturge Anka Herbut.

Rugsėjo pradžioje publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.
 

Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose,  pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.

Anka Herbut, O. Sadowski nuotr.
Anka Herbut, O. Sadowski nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Mokinių patirtys

Kalbamės su dramaturgu Augustu Sireikiu

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

Augustas Sireikis. I. Kuzminskytės nuotr.
Augustas Sireikis. I. Kuzminskytės nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Debesys iš galvos krenta

Aktorės Dalios Michelevičiūtės jubiliejus

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Dalia Michelevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Dalia Michelevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
„Laikas ir kambarys“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Laikas ir kambarys“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Stotis N mieste“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Stotis N mieste“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Moterų dainos“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Moterų dainos“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Trys seserys“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Trys seserys“. Nuotrauka iš teatro archyvo
„Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
„Moters portretas“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Aktoriai medžioja „Lokį“

Po pirmojo repeticijų etapo kalbamės apie būsimą Łukaszo Twarkowskio spektaklį

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Gyčio Ivanausko eskizas
Gyčio Ivanausko eskizas
Gyčio Ivanausko eskizas
Gyčio Ivanausko eskizas
Gyčio Ivanausko eskizas
Gyčio Ivanausko eskizas
„Lokio“ repeticijoje
„Lokio“ repeticijoje
„Lokio“ repeticijoje
„Lokio“ repeticijoje
Daiva Šabasevičienė

Lėlės žaidžia su Molièreʼu

Poznanės animacijos teatro gastrolės Vilniaus teatre „Lėlė“

Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.

 

Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.

J. Wittchen nuotr.
J. Wittchen nuotr.
J. Wittchen nuotr.
J. Wittchen nuotr.
J. Wittchen nuotr.
J. Wittchen nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Trys aktorės gėlių karalystėje

Nijolės Indriūnaitės režisuotas spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“

Aktorės Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė – tarytum nuostabios Vilniaus teatro „Lėlė“ gėlės. Daugiausia jos kuria ir paties teatro atmosferą, jas sutinkame beveik kiekviename spektaklyje. Be jų energijos, be jų skleidžiamos šilumos nebūtų šio teatro. Įprasta, kad lėles čia valdo vos keli aktoriai, todėl jiems ypač svarbu susikalbėti tarpusavyje.

 

„Gėlių istorijos“ pagal latvių autorės Annos Sakse „Pasakas apie gėles“ vadinamas lėlių spektakliu, tačiau jame aktorės ne tik matomos, bet, kaip vis dažniau nutinka, yra ir lygiavertės lėlių partnerės. Trys aktorės ir trys kiti kūrėjai – pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas – vaikams ir suaugusiems pasakoja apie sudaužytas širdis, apie mus, mūsų laimę ir skausmą, susižavėjimą ir išdavystę, meilę ir netektį. Pasaulis yra įvairus – tik švelniai prie jo prisiliesdami, suprasdami jo liūdesį galime patirti pačius gražiausius jausmus.

Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskaitė, Sigita Mikalauskaitė. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo.
Elvyra Piškinaitė, Almira Grybauskaitė, Sigita Mikalauskaitė. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo.
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo
Scena iš spektaklio „Gėlių istorijos“. Nuotrauka iš Vilniaus teatro „Lėlė“ archyvo
Daiva Šabasevičienė

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Visagino gyventojų istorijos

Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

 

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
K. Salimdžanovos nuotr.
Daiva Šabasevičienė

„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Apie būsimą premjerą kalba spektaklio kūrėjai

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.


„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

Dainius Gavenonis ir Agnieška Ravdo „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Dainius Gavenonis ir Agnieška Ravdo „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Dainius Gavenonis „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Dainius Gavenonis „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Toma Vaškevičiūtė „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Eglė Mikulionytė, Toma Vaškevičiūtė „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Eglė Mikulionytė „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Eglė Mikulionytė „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas „Tartiufo“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

„Didvyrių aikštė“ Paryžiuje

Spektaklyje vaidinančių aktorių mintys po gastrolių

2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Kalbamės su „Pojūčių teatro“ kūrėja Karolina Žernyte

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

A. Žernytės nuotr.
A. Žernytės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas