Autorius: Daiva Šabasevičienė
Daiva Šabasevičienė
Nuo kankinio iki reformos
Agniaus Jankevičiaus spektakliai Vilniaus senajame teatre
Agniaus Jankevičiaus „Reformos“ žiūrovai Vilniaus senojo teatro Mažojoje salėje per daugiau nei dvi valandas turi pasikartoti tai, ką stebi jau ne vienus metus. Spektaklyje verda gyvenimas iš realybės ir iš įvairių portalų žinių. Tai satyrinis socialinis teatras, trokštantis kalbėti iškart apie viską – pakritikuoti, pašaržuoti ir padainuoti. Idėja pilietiška: Jankevičius teatru bando pasakoti apie tai, kas kiekvienam žmogui aktualu, matoma plika akimi. Daug kas mėgsta ir kuria tokį socialinį teatrą.
Daiva Šabasevičienė
„Svetimo“ režisierius Jernejus Lorenci: „Grožis – paprastume, pilnatvė – tuštumoje“
Daiva Šabasevičienė
Diagnozė: poetas
Rolando Kazlo spektaklis pagal Valdemaro Kukulo eiles
Diagnozė: poetas. Tokie ieško kančios, bet kentėdami
Netenka žado ir dėl to tik dar labiau kenčia.
Užuot patys išsisprogdinę, jie sprogdina pasaulį,
Ir taip net per mirtį neprisišaukia gyvenimo.
Valdemaras Kukulas
Daiva Šabasevičienė
Pasaulio lopinėlis tamsioje dėžėje
Monospektaklis „Bėgūnė“ Jaunimo teatre
Nors aktoriai svajoja apie sudėtingus, įdomius vaidmenis, retas kuris ryžtasi monospektakliui. Ši forma dažnai sudėtingesnė už kamerinius spektaklius, reikalauja ne tik išminties, kūrybingumo, bet ir literatūrinės medžiagos suvaldymo.
Daiva Šabasevičienė
Naujam spektakliui kostiumus kuriantis Juozas Statkevičius: „Tai subtilaus skonio ir juodo humoro tragikomedija“
Daiva Šabasevičienė
Į šviesą
In memoriam Rimui Tuminui
Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.
Daiva Šabasevičienė
Mėnulis ir mirtis
Jokūbo Brazio „Kaligula“ Vilniaus senajame teatre
Vasario 28 d. Vilniaus senajame teatre įvykusi premjera, Albertʼo Camus „Kaligula“, – nepatogus spektaklis tiek temų, tiek formos požiūriu. Nepatogus ir teatrui, kuris galbūt praras dalį rusakalbės publikos, tyliai protestuojančios prieš lietuvių kalbą šiame teatre. Nepatogus jis aktoriams ir režisieriams, kurie kuria linijinius arba dirbtinų „prigalvojimų“ spektaklius. Tačiau „Kaligula“ intriguoja daugiasluoksne režisūra ir ryškiais aktorių darbais. Režisierius Jokūbas Brazys dar pernai vasaros pradžioje parodė unikalų šio kūrinio eskizą – bežodį, plastišką, nespalvotą, „dekadentišką“. Jame buvo tik skardinė statinė, praustuvė, du kibirai, dvi stiklinės ir vanduo. Viačeslavo Lukjanovo Kaligula ir Editos Gončarovos Druzila ilgam išliks atmintyje kaip Camus „Kaligulos“ šiuolaikiniai ženklai. Eskizas buvo žiaurus ir kartu labai giliai išjaustas.
