Autorius: Daiva Šabasevičienė
Daiva Šabasevičienė
Akistata su mankurtu
Estų „Totalitarinis romanas“ Lietuvoje
Balandžio 10 ir 11 dienomis Jaunimo teatre lietuvių publika turėjo galimybę ne tik susipažinti su dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūriniu „Totalitarinis romanas“, 2024 m. pastatytu Estijos dramos teatre, bet ir po ilgos pertraukos pasigėrėti mums artimos šalies teatrine kultūra, kiek kitokia aktorine mokykla ir jos tradicijomis. Prieš spektaklį buvo išdalintos ausinės – tuo pasirūpino gastrolių organizatoriai „Kūrybinės industrijos“ („Creative Industries“), girdėjome paties dramaturgo skaitomą savo kūrinio lietuvišką versiją.
Daiva Šabasevičienė
Vienatvė visatos tyloje
Roberto Wilsono „7 vienatvės“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „7 vienatvės“ tapo režisieriaus ir dailininko Roberto Wilsono atsisveikinimu. Žinodamas, kad netrukus mirs, jis pasirinko vieną poetiškiausių, mistiškiausių menininkų Oskarą Milašių. Spektaklio pavadinimas – toks pat kaip Milašiaus antrojo poezijos rinkinio, kuris pasirodė dar 1906 metais. Jis taikliai atspindi dabartį. Kuo daugiau judesio aplinkoje, kuo daugiau dialogų, kalbų, nuomonių, tuo didesnė properša veriasi tarp žmonių.
Daiva Šabasevičienė
Teatras sau
Jokūbo Brazio „Jūra vandenynas“ Vilniaus senajame teatre
Teatre – kaip politikoje: baigia kalbėti vienas, pradeda kitas, ir jeigu nesusimuša, tai ir kalba iki begalybės. Teatre įprasta statyti pagal save, sau ir dėl savęs. O žiūrovai? Jie lieka kvailio vietoje: eina, žiūri ir stengiasi suprasti. Tai, ką galima pasakyti keliais sakiniais, turi žiūrėti tris valandas.
Daiva Šabasevičienė
Gyvenimo melas tarp realizmo ir simbolizmo
„Laukinė antis“ Valstybiniame jaunimo teatre
Henriko Ibseno „Laukinė antis“ – tikrai laukinė, nes atsisakė „šiuolaikinės“, „gražios“ pakuotės. Spektaklyje visas dėmesys sutelktas į veiksmo dinamiką, kurioje išsiskleidžia žmogiškų nuodėmių puota. Režisierius Oskaras Koršunovas Valstybiniame jaunimo teatre įgyvendino savo siekį pastatyti spektaklį, kurio centre – ne išoriniai, XXI a. teatrą užgožę techniniai efektai, o psichologinė vaidmenų kelionė link dramos atomazgos.
Daiva Šabasevičienė
Pro mėlynus vartus – pas Dievą
Rimo Tumino „Sirano“ Vilniuje
Gegužės 28 ir 29 d. Vilniuje įvyko dar vienas atsisveikinimas su režisieriumi Rimu Tuminu (1952–2024) – lauktas, liūdnas ir pilnas vilties. Juk mirusieji mūsų nepalieka, ypač menininkai, kurių kūriniai ir toliau skrajoja aplink mus. Mirusieji gyvi tol, kol juos prisimename.
Daiva Šabasevičienė
Vaizduotės ir iliuzijų kelias
„Camino Real“ Juozo Miltinio dramos teatre
Juozo Miltinio dramos teatre gegužės 23 d. paskutinį kartą buvo parodytas spektaklis „Camino Real“. XX a. populiariausias dramaturgas Tennessee Williamsas (1911–1983) jau tapo klasiku. Jo pjesės sklidinos svajų, romantizmo, poetizmų, o kartu teatrui būtino realizmo, kuris ne tik situacijas, bet ir apmąstymus priartina prie esamojo laiko. „Camino Real“ parašyta dar 1953 metais. Ji pratęsė, papildė vieną iš ankstyvųjų dramaturgo pjesių, kurią sudarė mažiau scenų, tačiau jos buvo lyg kodas naujajam kūriniui.
Daiva Šabasevičienė
Mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro patriotas, rašytojas Pranas Treinys (1928 05 15 – 2025 03 28)
Daiva Šabasevičienė
Tylos garsai
„Tiesiog pasaulio pabaiga“ Vilniuje
Labai smagu, kad į Vilnių atvažiuoja teatrai iš kitų Lietuvos miestų. Kovo 5 d. Jaunimo teatre viešėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, turėjome galimybę pamatyti Valentino Masalskio režisuotą Jeano-Luco Lagarce’o kūrinį „Tiesiog pasaulio pabaiga“. Prieš tris mėnesius įvykusi premjera – tarytum Masalskio režisuotų spektaklių tęsinys, nes šio menininko sukurti spektakliai visada išsiskiria asketizmu, sceniniu minimalizmu.
Daiva Šabasevičienė
Keturi teatriniai vakarai Paryžiuje
Šokis, drama ir miuziklas
Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai.
