Autorius: Virginija Vitkienė

Virginija Vitkienė, parodos kuratorė

Williamas Kentridge’as atvyksta

Ateinančių metų sausį kaip vienas pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos renginių Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejuje bus atidaryta pasaulinio garso menininko Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko neatmename“ („That Which We Do Not Remember“). Gimęs ir augęs Pietų Afrikoje, šis litvakiškas šaknis turintis kūrėjas pirmą kartą lankysis Lietuvoje. Kas tai – jo viešnagė ar sugrįžimas? Ką reiškia parodos pavadinimas – susirūpinimą, priekaištą, nuogąstavimą ar tiesiog faktą? Provokuodamas ne tik stiprias emocijas, bet ir mąstymą apie fundamentalius istorijos bei visatos dalykus, autorius per savo kūrybą kviečia žiūrovą keliauti drauge ir ieškoti reikšmingų atminties atradimų.

Virginija Vitkienė

VDA tekstilės galerija „Artifex“ šiemet Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius ’16“ pristato menininkių duetą – Moniką Žaltauskaitę-Grašienę ir Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę. Nepaisant to, jog jų pavardes ištarti daugumai užsieniečių yra tikras iššūkis, menininkės yra įvertintos ir pripažintos Europoje ir pasauliniame kontekste, jų kūriniai – žymių kuratorių akiračiuose. Vien pastaraisiais metais šių menininkių matomumas tarptautinėje meno scenoje – stulbinantis. Severija Inčirauskaitė Kriaunevičienė 2015 metais buvo pakviesta dalyvauti britų gatvės menininko Banksy projekte „Dismaland“, kuris buvo pristatytas satyriniame pramogų parke Didžiojoje Britanijoje, kartu su tokiais menininkais kaip Damienas Hirstas, Jenny Holzer, Mike Rossas, Axelis Voidas, Billas Barminskis, Caitlin Cherry ir kitais. Renginys tapo 2015-ųjų metų sensacija ne tik D. Britanijoje, bet ir visoje Europoje. Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūriniai praėjusį rudenį pristatyti „Whitworth“ galerijoje Mančesteryje, prof. Jennifer Harris kuruotoje parodoje „Art_Textile“, šalia tokių menininkų kaip Magdalena Abakanowicz, Tracey Emin, Grayson Perry, Ghada Amer. Tą patį rudenį Mančesterio universitetui (partneriaujančiam su Vilniaus dailės akademija) priklausanti „Whitworth“ galerija buvo apdovanota „Meno fondo prizu 2015“ – svarbiausiu Didžiosios Britanijos apdovanojimu, kasmet skiriamu muziejui arba galerijai už nuopelnus kultūrai, inovatyvią veiklą ir puikią vaizduotę. Taigi panašu, kur tik Severija ir Monika pasirodo, procesus lydi sėkmė.

Virginija Vitkienė

Dialogo ir tarpsritinio požiūrio poreikis bendruomeninių menų praktikoje

Žymi amerikiečių meno kritikė ir teoretikė Claire Bishop, bandydama apibrėžti jau kelis dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje stiprėjančias ir tankėjančias bendruomeninių menų praktikas, vertintojų vartosenoje atranda gana daug sąvokų ir žodžių: „Šis išplėstas post-dirbtuvių praktikos laukas dabar yra vadinamas daugybe vardų: socialiai angažuotas menas, bendruomene paremtas menas, eksperimentinės bendruomenės, dialoginis menas, ribinis menas, intervencinis menas, kolaboracinis menas, kontekstinis menas ir (naujausia versija) – socialinė praktika.“ Dėl veikimo modelių, įtraukiančių „daugybę žmonių“, specifikos pati autorė renkasi vartoti dalyvavimo meno sąvoką. (Claire Bishop, „Dirbtiniai pragarai: dalyvavimo menas ir žiūrovystės politika“ / „Artificial Hells: Participatory Art and the Politics of Spectatorship“). Kalbant apie naująsias meno formas, išviliojusias menininkus iš jų dirbtuvių ir autonominio kūrybos proceso į nepažinią, atvirą, „daugybę žmonių“ įtraukiančią erdvę, kyla klausimas, ar menininkui, baigusiam meno praktikos ir istorijos studijas, pakanka žinių bei gebėjimų dirbti su (pažeidžiamomis ir nebūtinai) socialinėmis grupėmis? Kokių papildomų kompetencijų, žinių, praktikų ir partnerysčių turėtų ieškoti menininkas, pasirinkęs bendruomeninio meno taktikas? Lietuvoje, kur bendruomeninio meno atvejai labai reti, manau, tikslinga kalbėti apie įvairias užsienio menininkų patirtis ir ieškoti teorinių atramos taškų, grįstų šių praktikų stiprybių ir silpnybių tyrimais.

Virginija Vitkienė

Lietuvos ir Norvegijos menininkų paroda „10 × 10 = 100% Jacquard“

Komentarą apie žakardo technologijos galias šiuolaikinio meno lauke norėčiau pradėti meno rinkos, kuri yra tarytum aktualijų barometras, pavyzdžiu. 2009 m. „Art Basel Miami“ meno mugėje vieno ryškiausių JAV menininko Chucko Close’o žakardo tapiserija (autoportretas) buvo parduota už 120 000 JAV dolerių. Kūrinio unikalumo ir pardavimo faktas sulaukė atgarsių ir nemenko susidomėjimo spaudoje. Pastarojo dešimtmečio Ch. Close’o parodose šalia tapybos nemažą dalį sudaro ir menininko užsakymu žakardo staklėmis austi milžiniški portretai, atrodantys lyg išdidintos itin aukštos raiškos fotografijos. Parodose įdomu stebėti ne tik pačius kūrinius, bet ir juos apžiūrinčiųjų reakcijas: įsistebeilijimą, žiūrovo nuolatinį judėjimą artyn ir tolyn nuo kūrinio, technologijos (įgyvendinimo proceso) tyrinėjimą ir nuostabą, kylančią suvokus, jog stebi ne fotografiją ar hiperrealistinę tapybą (būdingą ankstyvajai Ch. Close’o kūrybai), o tekstilinį kūrinį. Žodžiu, nuo pirmojo kontakto su kūriniu žiūrovą traukia technologinis hiperrealistinio atvaizdo tekstiliniame paviršiuje aspektas. Tai ne skaitmeninis atspaudas ant drobės (tuo būtų buvę galima autorių įtarti realistinės tapybos atveju, jeigu nematytume jo sukurtų portretų datų – pirmieji Ch. Close’o perdėm tikroviški tapybos kūriniai sukurti gerokai anksčiau už tokius efektus siūlančių skaitmeninių technologijų pasiūlą). Kiekvienas milimetrinis tapiserijų atvaizdo taškelis yra sukurtas manipuliuojant suaustų siūlų ir gijų kombinacijomis, suprogramuotomis kompiuteryje, ir kodų sistemomis, įskiepytomis protingų audimo staklių „smegenyse“.

Virginija Vitkienė, Daiva Citvarienė

Didžiosios Britanijos bei JAV kultūros politikos slinktys ir Lietuva

Vakarų šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau beveik tris dešimtmečius bendruomenėmis paremti ir bendruomeniniai menai yra ne tik kultūros, bet ir socialinės politikos centre. Nors Lietuvoje dalyvavimo ar reliacine (santykių) estetika, bendradarbiavimu, bendruomenėmis paremto meno (arba: socialiai angažuoto, intervencinio ar naujojo stiliaus viešojo meno) strategijos tampa vis dažnesnės, teoriniame diskurse jos (o kartu ir vertinimo problemos bei metodų analizė) jau pradeda sulaukti tyrėjų dėmesio (paminėtini svaresni teoriniai indėliai: Linos Michelkevičės disertacija „Dalyvavimo praktikos Lietuvos šiuolaikiniame mene: analizės kriterijų ir vertinimo problema“, VDA, 2014; Linaros Dovydaitytės straipsnis „Socialinio meno galimybės ir ribos: projekto „Šančiai – draugiška zona“ atvejis“, Miesto tyrimai: viešumo patirtys, 2014; tyrėjų Daivos Citvarienės, Rūtos Mažeikienės, Tomo Pabedinsko, Virginijos Vitkienės ir menininkų Kristinos Inčiūraitės bei Vitos Gelūnienės projektas „[Ne]matomos bendruomenės“), tačiau tyrimų rezultatai kol kas mažai publikuoti. Taigi šiuo straipsniu pradedamu tekstų ciklu siekiame inicijuoti diskusiją apie tokio meno praktikas, jų raišką ir tyrimus, vertinimo kriterijus bei šių tyrimų įrankius. Remiantis skirtingais šiuolaikinio meno, teatro ir fotografijos sričių pavyzdžiais, bus bandoma atskleisti šio „dalyvaujamojo“ meno problematiką Lietuvoje bei pristatyti ją tarptautinių meno praktikų ir tyrimų kontekste.

Virginija Vitkienė

12-ojoje Liono šiuolaikinio meno bienalėje

 

Turtinga kūrybingumu (ir ne tik) 12-oji Liono bienalė pasitinka lankytojus smagia citata: „Mažasis princas tarė: „Papasakok man istoriją“, ir poetas nupiešė piešinį.“ Iškart pakėlė nuotaiką! Vėl prisiminiau vieną pirmųjų garsiosios A. Saint-Exupéri knygos puslapių puošiantį „skrybėlės“, kuri išties yra ne skrybėlė, o dramblį prarijęs smauglys, paveikslėlį. Menas kaip nuotykis, kaip grįžimas į vaikiškai skaistų smalsulį, kaip pasakojimas ir istorija – tokia pagrindinė šios bienalės, veikiančios antrame pagal dydį Prancūzijos mieste iki šių metų pabaigos, intriga. Bienalės meno vadovas Thierry Raspail teigia nemanantis, jog šiuolaikinį meną įmanoma apibrėžti kokia nors konkretybe, aiškia tema, viena linija. Apžvelgdamas renginio kryptis nuo bienalės įkūrimo, jis atkreipia dėmesį, jog su šia (12-ąja) bienale baigiasi ketvirtasis idėjinis ciklas. Pirmos trys bienalės (1991, 1993 ir 1995 metais) sukosi apie žodį „istorija“, kitos trys (1997, 1999 ir 2001) – apie „globalumą“, dar vėlesnės (2003, 2005, 2007-ųjų) eksploatavo laikinumo temą, o paskutinis ciklas remiasi „perdavimo“ ar „perėmimo“ (transmission) idėja.

Virginija Vitkienė

Šiuolaikinis lietuvių ir prancūzų meno projektas Klaipėdoje

Susidūrus su projektu „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“ ramybėje nepalieka įkyrus klausimas, ar nėra neprestižiška kalbėti prestižo tema šiuolaikinio meno kontekstuose? Meno, kuris Vakarų pusėje prieš keturiasdešimt metų atsisakė būti vertinamas ne tik estetikos, bet ir utilitarumo (o tai reiškia, ir vertės, kainos, reitingo) kategorijomis.