Paulius Normantas ir kalnų dvasingumo turtai

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.

Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.

Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.

Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.

Prie susitaikymo ir veda visos religijos, nes susitaikymas yra savasties pakeitimas, jos sugrąžinimas į pirminę būklę, į šventą būtį, kuri tokia buvo, yra ir bus. Ji yra gal net be žmogaus, be žmogiškosios substancijos. Nes žmogaus asmuo šiame kelyje, šiose laiko transformacijose yra tarsi kokia esminė liekana (Viktorijos Daujotytės sąvoka). Asmuo kaip esminė žmogiškumo liekana – mes jos niekaip nesuprantame ir nerandame jai vietos amžinybės perspektyvoje.

Kas man yra tie sakraliniai budizmo objektai, kuriuos su tokia energija kaip skruzdė surinko ir į Lietuvą parvilko budistu apsimetęs žemaitis Paulius? O kiek jam energijos ir pinigų tai kainavo! Koks pasiaukojimas! Juk kaip piligrimas galėjo jais pasidžiaugti vietoje, kur radęs, ir nešiotis širdyje. Juk su šventenybėms taip ir reikėtų elgtis. Kitaip ir Jeruzalė būtų ištampyta po gabalėlį po visą krikščionišką pasaulį. Bet ne. Pauliui sakralinius objektus reikia įsigyti, turėti. Kodėl? Nežinau. Ar tai kolekcionieriaus aistra, tokia priklausomybės forma? Visi mes esame daiktų rinkėjai, nes per juos patikimiau prisirišame prie pasaulio tikrovės. Rinkdami ir tvarkydami kokius nors daiktus, klasifikuodami objektus darome tvarką savo sąmonėje, iš daiktiškumo chaoso kuriame prasmių kosmosą, steigiame vidinę ir išorinę darną. Ir tada jaučiamės ramūs. Bet toji darna (dharma, tvarka, aiškumas, ramybė) yra tik intencionali idėja, sąmonės siekiamybė, tobulybės ilgesys. Tokio tikslo niekada nepasieksi, niekada nenurimsi, visų daiktų nesurinksi ir pasaulio nekontroliuosi, o bent kiek sutvarkytą ir nuramintą sąmonę neišvengiamai vėl sutrikdys nauji reiškiniai, nauji daiktai. Toks yra samsaros judėjimas, taip veikia būties jėgų įtampos, taip funkcionuoja gunos.

Bet svarbu yra pats kelias, tikėjimas kelionės tikslingumu, o kur einama – ne taip svarbu, žmogui žinoti nėra duota. Juk jis tik einantysis, o ne tas, kuris atėjo, pamatė ir nurimo. Galbūt nesvarbu, kokios to kelio spalvos – budistinės, krikščioniškos ar kokios kitos. Žmogus jau gimsta viename ar kitame kelyje, kelių įvairovė tik blaško, svarbu tiesiog būti kelyje. Kurie jame būna iš esmės, tie susikalba ir vienas kitam netrukdo. Pauliaus kolekcijos neužtemdo mūsų krikščioniškojo kelio spindesio, net savaip patvirtina jo tikrumą. Jeigu budizmo tūkstančių metų patirtis būtų beprasmė, tektų suabejoti ir apskritai bet kokio dvasinio kelio tikrumu. Taigi svarbu būti kelyje į kažką, nepasilikti čia kaip daiktui tarp daiktų. Žmogus kaip sąmoninga, prasmės ieškanti būtybė taip jau yra užprogramuotas, tai įdėta į jo prigimtį kartu su sąmonės galia: jis arba yra homo religiosus, homo metaphysicus, arba jis nėra žmogus, tik nepavykęs biologinis produktas. Žinoma, čia samprotauju apie aukštesnės prasmės siekį, o ne apie religines praktikas, kurios jau yra privatus, beveik naminis ar šeimyninis asmenų reikalas.

Nieko apie tuos Pauliaus parvežtus sakralinius budizmo objektus neišmanau, nors ir galiu pasakyti, kaip jie vadinasi, kam skirti, kaip funkcionuoja rituale, bet tai nėra svarbu. Ypač kai tie objektai eksponuoti Vilniaus dailės akademijos galerijoje, kur žmonės į juos žiūri ne religinės praktikos požiūriu. Atskirai, žiūri šiek tiek suglumę, reflektuodami savo jausenas, bandydami kažką įsivaizduoti ar atrasti savyje kokių nors ypatingų pojūčių.

Visi visų religijų atributai išreiškia tik vieną elementarų dalyką, sielos nemirtingumo troškimą ir amžinybės vaizdinį. Nieko daugiau. O nemirtingumo troškimas – tai gyvybės balsas, kosmoso ar gamtos programa mūsų esmėje, šalia tos esminės liekanos, kurią vadiname individualia savastimi. Taigi koks man skirtumas, iš kur tie gražūs objektai, ką jie reiškia savo pavidalais, raštais, spalvomis, kaip juos konceptualizuoja mažas istorinis žmogus, kokiais žodžiais įvardija. Religinės bei mistinės spekuliacijos kelia nuovargį ir labiau išreiškia žmogų, o ne tikrovę. Visos tos gražios pasakytų žodžių reikšmės turi išsisklaidyti vėjyje ir nuplaukti su vandenimis kaip spalvotas mandalos smėlis, kurį antai Vilnelės upe neseniai paleido jo šventenybė Dalai Lama. Buvo kosminės darnos ar dharmos paveikslas, ir nebėra. Viena vertus, toji darna, ar dharma, niekur neišnyko, visai nesvarbu, iš kokių laiko smilčių susidaro jos raštai, svarbu pati darnos matrica kaip principas, kuris nesunaikinamas. Kita vertus, nieko tokio ten ir nebuvo, bent aš nepamačiau. Tik palaimingų žiūrovų būrys ant Vilnelės tilto, tarp kurių maišiausi ir aš, trumpam apimtas tuštybės pamatyti savo akimis nelygstamą asmenį ir paskui pasakyti: ir aš mačiau. Ko gero, jo taip ir nepamačiau, nes man jį užstojo kiti, kurie daug kalbėjo, lyg būtų žinantys.

Budizmo ir krikščionybės simboliai – tai dvi begalybės. Dvi laiko idėjos. Amžinasis ir istorinis.

Buda žiūri amžinybėje ir mūsų nemato. Mes jam irgi negalime pažiūrėti į akis, nes žmogiškumo lygmenyje jo nėra. Budizme žmogaus ir dieviškųjų esybių žvilgsniai nesusitinka. Čia susitikti su realybe galima tik pačiam išnykstant, savęs išsižadant, sustabdant ahankaros (ego) kuriamąją veiklą, nuslopinus troškimus ir įsivaizdavimus.

Krikščionybėje tas asmens ir transcendencijos santykis kuriasi kiek kitaip, asmeniškai, kaip aš ir tu bendravimas. Antgamtinė valia įeina į istorinį laiką ir susitinka su žmogumi. Čia dieviškumas žiūri į žmogų, o žmogus žiūri į dieviškumą. Iš tokio santykio kyla sužmoginta psichologinė komunikacija, religinėje kalboje randasi socialinės reikšmės, retorikoje dominuoja šeimos sąvokos. Magiškąsias kalbos (mantros) formas pakeičia gyvo maldos balso mistika, kuri į aukštesnį pasaulį kreipiasi kaip į jaukią šeimynišką erdvę. Gomurinis Altajaus šamanų dainavimas ar kokie nors ultražemo dažnio Tibeto lamų vamzdžiai mūsų žmogui kelia nerimo jausmą, tiesiog baimę. Nes išrauna jį iš žmogiško, šeimyniško pasaulio ir meta į kosmosą. Manyčiau, pas mus budizmą mėgsta atšiaurūs, vieniši, ko nors įskaudinti ir nuvilti žmonės. Bet tokie atvejai gal ir nereiškia dėsningumo.

Įspūdingi tie Pauliaus Normanto pargabenti daiktai, rūsti jėga juose paslėpta, tarsi amžinųjų viršukalnių ar Tibeto plynių dvelksmas. Pagarba – tai jėga, bet kaip paskui gera prisiminti tuos lietuviškus rūpintojėlius lietuviško kaimo kryžkelėse. Sovietmečio užnuodytoje atmosferoje buvo beišnykstą, tada neramiausia tautos dalis rovėsi ieškoti atgaivos į Rytus, bent jau iki Buriatijos dacanų, o dabar viskas stabilizavosi, atsigauna. Žmonės atgaivina tai, kas tradiciška ir artima.

Į aukštumas galima žvelgti ir nuo Žemaitijos kalvų, parimus prie paprasto kryžkelės kryžiaus ar prie kokio kito simbolio, visai nebūtina belstis į kalnus. Bet jeigu jau kas nors pasiryžo ieškoti kitokių dvasingumo formų ir grįžo iš tų tolimų kalnų su neregėtais turtais – tas mus tik praturtins, paįvairins mūsų kultūrą. Kai gerai įsižiūri, visur gali pamatyti tą į tolius viliojantį kelią, jausti nemirtingumo pažadą. Svarbu, kad dvasia nenurimtų ir vaizduotė veiktų. Nes juk kaip tik ji iš materialių objektų kuria nežemiškos prasmės vizijas. Svarbu gerai žiūrėti ir regėti.

Todėl žvelgiu plačiai atmerktomis akimis, todėl sveikinu keliautojus ir džiaugiuosi jų dovanomis.