Autorius: Algirdas Klova

Algirdas Klova

Pokalbis su 50-metį švenčiančiu gitaristu Juozu Milašiumi

Jis apibūdinamas kaip labiausiai bekompromisis Lietuvos džiazo muzikantas, oro virpesių žudikas, solo performansų meistras, triukšmo muzikas, Lietuvos džiazo enfant terrible. Kai kam jo pasirodymai primena egzorcizmo seansus. Kas jis? Gitaristas Juozas Milašius, sklandantis tarp aukščiausio lygio profesionalumo ir gaivališko chuliganizmo.

Algirdas Klova

Koncertų įspūdžiai

Šiemet praūžė, praskambėjo dvidešimtasis džiazo festivalis Birštone. Kadangi jis vyksta kas dveji metai, tai metelių skaičiuoja jau trisdešimt aštuonerius. Jo populiarumas vis auga, vis daugiau žmonių nori čia pabūti, o vietų skaičius salėje, deja, nedidėja. Todėl nebestebina užrašai ant plakatų – „bilietai parduoti“, tačiau netilpusieji į salę visus koncertus galėjo stebėti fojė įrengtame didžiuliame ekrane, kur visai kokybiškai skambėjo garsas, o vaizdą galėjai matyti tokį, kokį matys LRT žiūrovai. Išties, šiemet festivalio programa tiesiog traukte traukė publiką. Renginio šventiškumą nušvietė Birštono kultūros centro fojė iškabinti visų buvusių festivalių plakatai ir fotografų užfiksuotos koncertų akimirkos, taip pat muzikantų veidai. Dar daugiau nuotraukų sukosi ir ekrane. Prieš koncertus ir tarp jų buvo galima įsigyti daugybę muzikos įrašų ir įvairių metų festivalio atributikos. Gaila tik, kad nesuspėjo pražysti įspūdingieji Birštono krokai, bet čia jau gamta pagailėjo šilumos.

Birštono džiazo festivalis daugiausia atspindi lietuvišką džiazą, o užsienio muzikantai paprastai kviečiami tik tie, kurie groja su lietuviais. Bet šiemet buvo ir dvi grupės iš užsienio. Pirmasis svetimšalis, grojantis lietuviškame kontekste, – vibrafono ir perkusijos virtuozas meksikietis Victoras Mendoza, muzikavęs su Kauno bigbendu, kuris šiuo metu priklauso koncertinei įstaigai „Kauno santaka“, o jam vadovauja Jievaras Jasinskis. Labai džiugino smarkiai išaugęs orkestro profesionalumas, muzikinis lankstumas, brandumas ir sugebėjimas įveikti sudėtingas V. Mendozos aranžuotes. Solistas ne kartą pažymėjo, kad laiko šį kolektyvą vienu geriausių Europoje. Koncerte skambėjusios muzikos stilistiką puikiai atskleidžia programos pavadinimas – „La Fiesta Latin Jazz“. Virtuoziškumu, menine branda ir gera nuotaika išsiskiriantis muzikas puikiai atstovauja savo šalies muzikinei kultūrai, derindamas ją su džiazo ir ypač su bigbendinio džiazo specifika.

Algirdas Klova

Pokalbis su ansamblio „Žalvarinis“ lyderiu, dainų autoriumi ir gitaristu Robertu Semeniuku

Kadangi grupės „Žalvarinis“ veikla paprastai visada tapatinama su tavimi, turėdamas galimybę kalbėtis apie naują jūsų albumą „Einam tolyn“ norėčiau paklausti, kokia gi buvo šios grupės pradžia ir kuo „Žalvarinis“ tada skiriasi nuo „Žalvarinio“ dabar?

Viskas prasidėjo tuo metu, kai grojau su metalo muzikos grupe „Ugnėlakis“, kuri jau tada turėjo tam tikrų polinkių į pagonišką muzikinę kultūrą. Tarp mūsų draugų buvo nemažai merginų iš folkloro sąjūdžio, todėl įvairūs susitikimai ir pasisėdėjimai po koncertų negalėjo nesibaigti liaudies dainomis ar net sutartinėmis. Liaudies dainą aš pažinau per žmones, kurie myli folklorą, emociškai jį išgyvena, juo mėgaujasi. Ir mane tai palietė, ėmiau folklorą jungti su metaliniu skambesiu. Aišku, ne aš išradau tą žanrą, jis jau buvo visame pasaulyje, bet tai daryti ėmiau ir aš. Per vieną tokių pasibuvimų Sereikiškių parke paėmiau į rankas gitarą ir sugalvojau, kaip savaip suaranžuoti liaudies dainą „Alaus, alaus“. Ji ir tapo „Žalvarinio“ pradžia.

Algirdas Klova

Naujos vinilinės plokštelės Knygų mugėje

Vis kylant susidomėjimui ir gausėjant vinilinių plokštelių, VšĮ „Vinilo studija“ dar 2016 m. pradėjo leisti plokštelių seriją „Lietuvos roko ir popmuzikos archyvas“. Šio tęstinio projekto tikslas –deramai įamžinti Lietuvos roko ir popmuzikos kūrėjų palikimą, populiarinti aukščiausios kokybės analoginių muzikos laikmenų kultūrą, išleisti ir išplatinti istoriškai reikšmingus Lietuvos roko ir popmuzikos kūrėjų įrašus išskirtinai vinilinių plokštelių formatu. Jau išleista Teisučio Makačino „Disko muzika“, grupės „Saulės laikrodis“ plokštelė „Lauke ir viduje“, grupės „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“ „Geltonas“ (pirmasis) albumas ir rinktinė, Lietuvos hiphopo vinilinė plokštelė.

2018 m. „Vinilo studija“ tęsia šią seriją ir jau išleido Stasio Povilaičio ir bliuzo grupės „Senas kuinas“ geriausių dainų plokšteles. Paskutiniu metu kilo didelis susidomėjimas S. Povilaičio muzikiniu palikimu, ir prisiekę gerbėjai jau seniai išpirko visas jo vinilines plokšteles, CD ir MC, todėl prasidėjo piratavimas, parsisiunčiant jo dainas iš interneto ir nelegaliai perleidžiant. Publikuodama geriausių S. Povilaičio dainų albumą „Vinilo studija“ siekia suteikti galimybę klausytojams įsigyti jo vinilinę plokštelę, o kartu plačiau supažindinti Lietuvos bei užsienio melomanų bendruomenę (ypač jaunąją kartą) su šiuo reikšmingu Lietuvai dainininku ir jo indėliu į mūsų šalies muzikinę kultūrą. S. Povilaičio geriausių dainų albumas šiuo metu yra labai aktualus, nes 2017-ieji buvo jubiliejiniai metai – dainininkui būtų sukakę 70. Ir nors 2015 m. jį pasiglemžė sunki liga, daugybės gerbėjų širdyse jis išliks amžinai gyvas ir be galo artimas. 

Algirdas Klova

Legendinės grupės trisdešimtmetis

„Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ – vienas kertinių avangardo ar net undergraundo kolektyvų Lietuvoje. Jeigu manęs paklaustų, kokia žinomiausia šios grupės daina, aš nedvejodamas pasakyčiau „Šunparkis“, kuriai tekstą parašė Rimantas Šlipavičius. Ši daina turi tikrą istoriją ir legendinę praeitį. „Šunparkiu“ tuo metu buvo vadinamas Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) kiemas, kuriame vykdavo vinilo plokštelių turgelis, o eiliniai žmonės ten vedžiojo šuniukus.

Algirdas Klova

Įspūdžiai iš festivalio „Vilnius Mama Jazz“

„Vilnius Mama Jazz“ jau toli peržengė festivalio ribas. Tai ir konferencijos, diskusijos, pavadintos paraštėmis, ir showcase scenos per kelias Vilniaus vietas, džiazo fotografijų parodos, ir muzikos instrumentų, ausinių, įrašų turgelis, ir poilsio kampelis su žurnalais ir net lova, jei kas pavargtų nuo muzikos. Tačiau svarbiausia, žinoma, didžioji scena.

Algirdas Klova

Dvidešimt trečiojoje WOMEX mugėje apsilankius

Spalio 25–29 d. Lenkijoje, Katovicuose, vyko jau dvidešimt trečioji tarptautinė muzikos mugė WOMEX (World Music Expo) – svarbiausias pasaulyje liaudies ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti savo šalies autentiškąjį ir modernųjį folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai. Mugėje dalyvavo beveik 300 įvairių firmų, organizacijų, atlikėjų, grupių, stenduose savo produkciją, koncertinius, leidybinius ir kt. pasiūlymus eksponavo apie 700 kompanijų iš 90 pasaulio šalių, vyko daugiau kaip 60 koncertų, juose dalyvavo apie 350 atlikėjų iš viso pasaulio. Iš viso priskaičiuota per 3000 mugės dalyvių.

Algirdas Klova

Festivalio įspūdžiai

Jubiliejiniai festivaliai rengiami įvairiai, o „Vilnius Jazz“ vadovas Antanas Gustys, nuo pat pradžių akcentuojantis, kad renginys skirtas naujam, šiuolaikiniam džiazui, nutarė trisdešimtąjį švęsti su geriausiais, kertiniais naujosios muzikos atlikėjais.

Algirdas Klova

Vilniaus festivalio baigiamasis koncertas – grupė „Dadadadan Tenko“ iš Japonijos

Būgnas – vienas seniausių muzikos instrumentų, amžiumi su juo gali konkuruoti tik žmogaus balsas. Būgnas dažniausiai buvo naudojamas signalams perduoti, perspėti dėl tykančio pavojaus, emocijoms išreikšti, ritualų, ceremonijų metu dvasioms pakviesti ar nuo jų atsiginti. Šiais instrumentais grojama nuo priešistorinių laikų. Jie buvo apeiginės muzikos dalis, archajinė komunikacijos priemonė. Dabar būgnai dar nemažai naudojami Japonijoje per daugelį tradicinių švenčių (matsuri), japonų kalba jie vadinami „taiko“. Tai instrumentas su dviem membranomis, juo grojama dviem lazdelėmis, pats įspūdingiausias yra o-daiko vadinamas didelis būgnas. Šios tradicinės japonų perkusijos priemonės, kurios atsirado maždaug prieš tūkstantį metų, pirmiausia naudotos norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą. Vėliau šiais būgnais buvo grojama per spektaklius tradiciniuose no ir kabuki teatruose, jie neatsiejami nuo gagaku muzikos.

Algirdas Klova

Mintys po „Il Giardino Armonico“ koncerto Vilniaus festivalyje

„Il Giardino Armonico“ yra įsitvirtinęs tarp svarbiausių pasaulyje senosios muzikos kolektyvų ir daugiausia dėmesio skiria XVII–XVIII a. muzikai, todėl programoje skambėjo Antonio Vivaldi ir kitų renesanso bei baroko italų – daugiausiai Venecijos – kompozitorių kūriniai. Labai buvo įdomu išgirsti retai Lietuvoje atliekamo Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“. Šio autoriaus kūrinių tėra išlikę tik apie tris dešimtis, tačiau jis žinomas kaip vienas iš autorių, prisidėjusių prie kanconos žanro transformacijos į sonatą. Dar skambėjo Giovanni Gabrieli kancona „Energingoji“ – kūrėjo, kuris gyveno tuo metu, kai Venecijos kompozitorių mokykla buvo pasiekusi stiliaus meistriškumo kulminaciją. Kūrinys buvo išleistas 1609 metais. Giovanni Legrenzi gyveno Venecijoje keliais dešimtmečiais vėliau ir dirbo muzikos mokytoju bažnyčioje. Koncerte skambėjo jo sonata keturiems instrumentams. Baldassare Galuppi gyveno Venecijos Respublikai priklausančioje Burano saloje ir buvo žinomas opera seria (rimtosios operos) kompozitorius. Na, ir Pietro Nardini – venecijietis, studijavęs Vokietijoje ir buvęs Wolfgango Amadeus Mozarto tėvo Leopoldo Mozarto bičiuliu.