Režisieriaus, aktoriaus Stanislovo Rubinovo netektis palietė visą Lietuvos teatro bendruomenę. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis mokėjo būti jaunesnis už daugelį pačių jauniausių. Nors prisimenam jį kaip lėtą, stotingą, švelniai besišypsantį vyrą, jo vidus degė, jis nuolat spinduliavo begalinę energiją ir dėmesį patiems įvairiausiems teatro procesams.
Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1986 metais prie Kauno dramos teatro kasų: Stanislovas Rubinovas, besišnekučiuodamas su Jonu Vaitkumi, prasitarė, kad ruošiasi vykti į Černobylį vaidinti ten dirbantiems atominės elektrinės avarijos „likvidatoriams“. Nuskambėjo sukrečiamai. Mes tuomet bijojome net galvoti apie tai, visas gyvenimas buvo retušuotas, ir staiga – laisvas ir drąsus žmogus ryžtasi tokiam žygiui, paskui save vesdamas ir bendraminčius.
Stanislovo Rubinovo santykiai su Lietuvos teatralais buvo sudėtingi, bet, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskyj dom“ buvo žinomi ir labai vertinami ne tik Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ar Rimas Tuminas, bet ir Rubinovas, kurio darbai, kasmet rodomi šiame festivalyje, atvėrė galimybes ir kitiems menininkams. Tai, kad festivalis iki šiol rodo didelę pagarbą lietuviams, daugiausia yra Rubinovo nuopelnas.
Jis buvo ir aktorius, ir solistas, ir režisierius. Spalio 8 d. Rašytojų klube Vilniuje įvyko jo knygos „Miške ir scenoje“ pristatymas. Vasaros pradžioje pasirodžiusi knyga tapo savotišku bestseleriu. Buvau sukrėsta ją perskaičiusi. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre tuo metu prasidėjo „Mūsų klasės“ repeticijos. Kol vyko paruošiamieji darbai, teko perskaityti daug tekstų, peržiūrėti Holokaustui skirtų filmų ir staiga – Stanislovo Rubinovo knyga, kurioje ypač nustebino dalis „Miške“. Tai pačia siela išrašyti žodžiai – ir nė lašelio melo, hipertrofavimo, pasimėgavimo, spekuliavimo. Minimalistinė, labai talpi forma, į kurią sudėtas nežmoniškai sudėtingas gyvenimas. Toks sudėtingas, kad pritrenkė turbūt labiau už pačią akistatą su mirtimi. Stanislovas Rubinovas niekada apie tai su niekuo nesidalino – buvo per daug išgyventa.
Spalio 21-ąją Rusų dramos teatre buvo numatyta seniausio Vilniuje teatro pastato Jono Basanavičiaus gatvėje 100-mečiui skirta konferencija. Perskaičiusi knygą „Miške ir scenoje“ pasiūliau šios konferencijos organizatoriams būtiniausiai pakviesti Stanislovą Rubinovą, nes jis yra geriausias rajono, kuriame stovi teatras, žinovas. Pasakodamas savo šeimos istoriją jis tiksliai nurodo, kas, kur, kada ir kaip vyko: iš kurio namo buvo išvestas ir Paneriuose sušaudytas jo tėvas Izaokas Rubinovas, kurį pastatą dabartinėje Kalinausko gatvėje suprojektavo jo senelis architektas. Skaitydamas iškart gali suprasti, kad didžiausias Pohuliankos žinovas yra būtent Stanislovas. Jis nusinešė daug paslapčių ir apie šį teatrą, nes jo fenomenali atmintis galėjo „restauruoti“ neįtikėtinų detalių. Deja, konferencija vyko jo mirties dieną.
Kalbant apie Holokaustą, man atrodo, kad ta gana plona Stanislovo Rubinovo knygelė, ar dėl to, kad rašyta Lietuvos žydo, ar dėl to, kad su teatro žmogaus įžvalgumu joje atkreiptas dėmesys į psichologiškai labai svarbius dalykus, gali paveikti labiau nei kelis kilogramus sveriančios, kraupią statistiką skelbiančios knygos. Knygos puslapiai ne mažiau įtaigūs nei puiki Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“, kuriai atsirasti taip pat turėjo įtakos Stanislovas Rubinovas.
Pastaruoju metu Kauno teatro gyvenimą labiausiai garsino ne atskiri spektakliai, o Kauno kamerinio teatro organizuojamas festivalis „Monobaltija“. Jo sumanytojas ir meno vadovas buvo Stanislovas Rubinovas. Manau, kad tokių festivalių niekas daugiau ir nesuorganizuos, nes tai buvo „seno“ stiliaus labai geras festivalis. Stanislovo svajonė buvo kviestis atvykstančius menininkus visam festivalio laikui, ir ne tik dėl to, kad jiems profesiškai svarbu stebėti kolegų darbus, bet ir dėl spektaklių aptarimų, iki gilios nakties vykstančių ginčų. Kartu su sūnumi Aleksandru jie buvo nepamainomi kamerinio festivalio vadybininkai. Stanislovas Rubinovas degdamas aistra sėdėdavo ant nedidukės teatro vadovo kėdės. Jis neleisdavo nukrypti į pašalius, jam buvo svarbūs konceptualūs aptarimai. Ir jokių panegirikų. Savo režisuotų pastatymų šiame festivalyje nepristatydavo – taip pat etikos sumetimais. Stanislovas Rubinovas puikiai suprato, kad iš keliolikos spektaklių gal tik du yra verti aukščiausių apdovanojimų, bet suprato ir tai, kad geri kūriniai be konteksto neegzistuoja, apskritai neatsiranda. Todėl jo festivaliai buvo laboratorinio pobūdžio, turėdavai ką veikti ir dieną, ir naktį. Rodos, detalė, bet svarbi: Rubinovai apgyvendindavo svečius geriausiuose viešbučiuose, nors trumpam suteikdami teatro žmonėms gyvenimo komfortą, kad visas fizines ir psichines jėgas jie galėtų atiduoti teatro menui.
Per festivalius išaiškėjo ir kita Stanislovo Rubinovo aistra – tekstų analizė. Jei likimas būtų kitaip susiklostęs, jei nebūtų reikėję ilgai slapstytis Baltarusijoje savo rankomis iškastuose bunkeriuose, jis galėjo tapti žurnalistu ar teatro kritiku. Stanislovas Rubinovas jau naktį žinodavo rytojaus naujienas. Skaitė daug rimtos literatūros. Jo komentarai vertimų atžvilgiu ir pačių pjesių analizė stebino profesionalumu. Ne sykį gailėjausi, kad neaprašo to, ką pastebi, ypač grįžęs iš įvairių festivalių. Buvo minimalistas, todėl grafomanija jam negrėsė.
Stanislovas Rubinovas mylėjo Kauną, o Kaunas jį – vargu. Tai ne jo stiliaus miestas. Jis gyveno lyg autsaideris. Negalėjo pakęsti lobizmo, kurį teko stebėti metai iš metų pačiam tampant nuskriaustu jo dalyviu. Jis kiaurai permatė miesto politinius „ėjimus“, pinigų skirstymo mechanizmą, niekada dėl to neaimanavo. Tačiau labai raudonuodavo, kai sveikinimo kalbos tarptautiniam festivaliui ateidavo sakyti kokia nors netikėtai atsiųsta pavaduotoja ar pavaduotojas. Jiems nusišnekėti užtekdavo kelių minučių. Tikriausiai tada galvodavo apie mūsų primityvų mąstymą.
Kai kurie kritikai jo nemėgo. Kadaise neįtiko keli spektakliai, ir įvyko „skyrybos“. Tik keista, kad visiems laikams. Užtat jį mėgo tokie „vilkai“ kaip Egmontas Jansonas, spektaklius profesionaliai pakritikuodavo, bet visuomet su didžiule pagarba.
Prieš porą savaičių Stanislovas Rubinovas atvažiavo į Vilnių. Atsisveikinti. Šiandien, žvelgiant į anūko Jorio darytas fotografijas, matai, kad jis į mus jau žvelgė viską žinodamas. Po kelių dienų dar teko kalbėtis telefonu, jis pasakė, kad mes dar būtinai pasimatysime. Jo balsas buvo skaidrus ir įkvepiantis, nors jis suprato, kad liga greitesnė, nei galima numanyti. Stanislovui Rubinovui reikėjo sukurti ne tik teatrą, bet ir gyvenimą, kuris dar jaunam esant iš jo buvo atimtas ne sykį.
Daugiau nei šešios dešimtys metų, atiduotų teatro menui, Lietuvos kultūroje paliko ryškią žymę. Vaidmenys dramos ir muzikiniuose spektakliuose, keliolika metų rengtos solinės programos, sulaukusios populiarumo visoje Lietuvoje – jau istorija, tačiau nūdiena dar ilgai jaus Stanislovą Rubinovą, nes jis buvo atskira teatro sistema, veikianti kaip Kauno kamerinis teatras. Jo dėmesys mažiesiems teatro žanrams suteikė galimybę į teatro meną žvilgtelti lyg pro didinamąjį stiklą, ieškant naujų teatro sielos – aktoriaus meno – atodangų.
