Šis pirmadienis gana tiksliai apibūdino šalį, kurioje gyvename. Užuot išėję į gatves ir pareiškę pasipiktinimą valdžios bejėgiškumu, kurį pademonstravo kraupi šeštadienio žmogžudystė Panevėžyje, vilniečiai rinkosi į Rotušės aikštę, kad pasveikintų iš Slovėnijos grįžusius krepšininkus. Užuot paskelbę šalyje gedulą, aukščiausi Lietuvos vadovai taip pat atvyko į aikštę, kad susilietų su tauta krepšinio (o gal tiesiog alinio?) patriotizmo siautulyje. Žiniasklaida, žinoma, įsikibo į žmogžudystę visais dar sveikais ir popso nesugadintais dantimis, bet antradienio LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“, iškart po pokalbio su atsakingais už aplaidumą valdininkais, toje pačioje studijoje Šarūnas Mazalas, pasakojęs apie krepšininkų apdovanojimą Prezidentūroje, liejo krokodilo ašaras, kad be valstybės apdovanojimų liko du broliai žagintojai. Esą kiek dar galima juos skriausti.
Pirmadienį LRT (30 d. 23 val.) parodys dokumentinį Miltono Alvarezo filmą „Tylos skraistė“ (2011). Jis pasakoja apie prievartos prieš moteris aukas Pakistane. Moters veidą dengianti skraistė čia dažnai slepia nusikaltimus. Vienos filmo herojės veidą sieros rūgštimi apliejo vaikinas, negavęs iš jos tėvų leidimo ją vesti. XX a. pabaigoje kaimiečiai Pakistane pradėjo naudoti rūgštį ne tik žemės ūkyje. Aukomis dažniausiai tampa 14–25 metų merginos. Nusikaltėliai yra jų vyrai arba giminaičiai. Priežastis gali būti ir pavydas, kerštas arba tiesiog griežtas merginos: „Ne“. Paprastai skriaudikai lieka nenubausti, o nuo moterų nusisuka giminės, jos nebegali gauti darbo.
Prievarta prieš moterį – ir viena danų režisieriaus Nikolajaus Arcelio filmo „Karališkasis romanas“ (LRT Kultūra, spalio 2 d. 21.45) temų. Tikrais faktais paremtas pasakojimas apie meilės trikampį nukels į XVIII a. pabaigos Daniją. Jaunutė karaliaus Kristijono VII žmona Karolina Matilda įsimyli gydytoją Johanną Friedrichą Struensee, kuris palaipsniui tampa vis įtakingesniu politiku. Kartu meilužiai bando įgyvendinti pažangias reformas, bet dvaro kamarilės pastangomis karalienė ištremiama, o jos meilužiui, kurį meistriškai suvaidino Madsas Mikkelsenas, įvykdoma mirties bausmė. Mane šis prabangus kostiuminis filmas labiau patraukė ne meilės drama, o pasakojimu apie tai, kaip konservatyvi dauguma priešinasi pažangioms idėjoms (Struensee ir jaunąją karalienę suformavo Danijoje drausti Šviečiamojo amžiaus filosofai).
LNK (2 d. 22 val.) parodys antrąjį šiemet „Oskarų“ ceremonijoje triumfavusio Beno Afflecko filmą „Miestas“ (2010). Affleckas sulaukė priekaištų, kad neapsisprendė, ką kuria: pasakojimą apie nusikaltėlio Dago (jį suvaidino pats režisierius) ir nieko apie jo praeitį nežinančios merginos (Rebecca Hill) meilę, ar kriminalinę dramą, kurios veiksmo vieta – pavojingiausias Bostono rajonas Čarlstaunas. Man regis, filmas kaip tik ir geras dėl to neapsisprendimo.
Siaubo kino klasiko George’o A. Romero 1993 m. filmo „Tamsioji pusė“ (LRT, 28 d. 23 val., LRTkultūra, 29 d. 00.05) herojus Tedas Bomonas – sėkmės sulaukęs rašytojas, bet ant perkamų jo knygų puikuojasi Džordžo Starko pavardė. Tai ne pseudonimas, o paslaptingas antrininkas, nuo vaikystės persekiojantis rašytoją iš tamsiųjų pasąmonės gelmių. Tedas jam pasipriešinti nesugeba, nors ir bando surengti antrininko laidotuves. Bet šešėlis atgyja ir ima keršyti.
Stephenas Kingas, kurio knyga tapo filmo pagrindu, yra prisipažinęs, kad ji autobiografinė. Susidvejinusi asmenybė – mėgstama siaubo filmų tema, bet šis filmas, manau, dar išsaugojo dabar jau gerokai primirštą stilių ir leis atsikvėpti nuo pernelyg virtualių siaubų, kuriuos matome kasdien.
Kitokių pasakų gerbėjus filme „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ (BTV, 30 d. 21.30) nusprendė pamaloninti Woody Allenas. Jo herojei Helenai, kurią metė jaunesnę ir gražesnę moterį pasirinkęs vyras, aiškiaregė išburia laimingą ateitį. Tai tik viena kaip visada spalvingos Alleno mozaikos, kurios herojai – gyvenime susipainioję nevykėliai, dalis. Juos suvaidino daugybė garsių aktorių – Anthony Hopkinsas, Naomi Watts, Antonio Banderasas, Joshas Brolinas...
Tačiau gyvenimas viską sustato į savo vietas. Tik reikia jį patikėti aiškiaregiams. Arba prisiminti žodžius, kuriuos sako kitas filmo personažas Rojus: „Labai daug priklauso nuo lietaus vandeniu glazūruoto raudono vežimėlio šalia baltų vištų.“ Šios amerikiečių poeto Williamo Carloso Williamso (1883–1963) eilutės skamba kaip likimo slaptažodis.
Nereikia būti aiškiaregiui, kad suprastum, kaip klostysis dviejų atsitiktinai traukinyje susitikusių ir apvogtų Avdotijos Smirnovos 2012 m. filmo „Kokoko“ (TV1, 30 d. 21 val.) moterų likimas. Liza (kaip visada tiksli Ana Michalkova) – tipiška Peterburgo inteligentė. Ji dirba etnografijos muziejuje, skursta, bet yra išsilavinusi, kilni, net dalį savo elgetiško uždarbio atiduoda vaikų namams. (Beje, jų direktorę suvaidino filmo „Antonas čia, šalia“ režisierė, kino kritikė Liubov Arkus.) Vika (filme „Gyventi“ įsiminusi Jana Trojanova) – tipiška išsipusčiusi provincialė iš Jekaterinburgo. Jai atostogos Peterburge – vakarėliai, sėkmingas „šopingas“, nuotykiai. Bet, likimui paliepus, Vika atsiduria Lizos bute. Smirnova suveda dvi trisdešimtmetes, kurios neturi visiškai nieko bendra. Inteligentę ir liaudies atstovę. Rusų inteligentai visada garbino, globojo liaudį, jautėsi kalti ir skolingi, tad Smirnova nori pažiūrėti, kaip šie santykiai atrodo dabar, šių dienų Rusijoje. Neapsirikote: tai tikra komedija!
Lietuvoje, regis, įvyko tai, apie ką svajojo rusų revoliucionieriai, – liaudis yra vieninga. Valstybės vadovai įvairiomis iškilmingomis progomis vis dažniau kreipiasi į tautą, neišskirdami kokios nors jos dalies. Ir jie, matyt, teisūs. Krepšinio euforijos suvienyta tauta – vieninga, džiūgaujanti liaudis.
