Mažojo princo nuotykiai

Turtinga kūrybingumu (ir ne tik) 12-oji Liono bienalė pasitinka lankytojus smagia citata: „Mažasis princas tarė: „Papasakok man istoriją“, ir poetas nupiešė piešinį.“ Iškart pakėlė nuotaiką! Vėl prisiminiau vieną pirmųjų garsiosios A. Saint-Exupéri knygos puslapių puošiantį „skrybėlės“, kuri išties yra ne skrybėlė, o dramblį prarijęs smauglys, paveikslėlį. Menas kaip nuotykis, kaip grįžimas į vaikiškai skaistų smalsulį, kaip pasakojimas ir istorija – tokia pagrindinė šios bienalės, veikiančios antrame pagal dydį Prancūzijos mieste iki šių metų pabaigos, intriga. Bienalės meno vadovas Thierry Raspail teigia nemanantis, jog šiuolaikinį meną įmanoma apibrėžti kokia nors konkretybe, aiškia tema, viena linija. Apžvelgdamas renginio kryptis nuo bienalės įkūrimo, jis atkreipia dėmesį, jog su šia (12-ąja) bienale baigiasi ketvirtasis idėjinis ciklas. Pirmos trys bienalės (1991, 1993 ir 1995 metais) sukosi apie žodį „istorija“, kitos trys (1997, 1999 ir 2001) – apie „globalumą“, dar vėlesnės (2003, 2005, 2007-ųjų) eksploatavo laikinumo temą, o paskutinis ciklas remiasi „perdavimo“ ar „perėmimo“ (transmission) idėja.

 

Kviestasis 2013 m. Liono bienalės kuratorius Gunnaras B. Kvaranas šią perdavimo mintį išplėtojo vizualaus naratyvo kryptimi, pavadindamas parodą „Tuo metu, staiga ir tada“ – žodelių, kuriais pradedamas, tęsiamas ir apibendrinamas pasakojimas, rinkiniu. Nors, rodos, nieko nauja nebeįmanoma pasakyti apie naratyvumą mene arba meno kūrinio naratyvumą, kuratorius išmaišė atokiausius pasaulio kampelius (šalia prancūzų yra Afrikos, JAV, Kinijos menininkai) ieškodamas naujų pasakojimo formų. Gunnaras B. Kvaranas akcentavo ne grynąjį kūrinio naratyvumą (kas, kaip jau užsiminiau, būtų nuobodoka), bet (naujus, kitokius, aktualius) būdus, kuriais pasakojimai kuriami.

 

Dominuoja aukštų technologijų galimybes demonstruojančios ir vaizdo instaliacijos. Būdinga tai, kad projekcijos nebemėgsta tuščios baltos sienos – jos perkeliamos ant galerijon atgabento dykumos smėlio kauburio (Gabriela Fridroksdottir, Islandija) (vizualumo efektas ypatingas!), audeklo skiaučių, polietileno, kampu sustatytų stiklų, taip trigubinant vaizdus (Neil Beloufa, Prancūzija), netgi ant dūmų. Pastarasis atvejis naudojamas Prancūzijoje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Antoine’o Catala instaliacijoje „Vieną kartą...“, išsiskiriančioje ypatingu dėmesingumu technologinėms naujovėms. Pro garų debesis transliuojamas vaizdas ant sienos įgyja netikėtų gamtos stichijų vaizdinius. Tačiau giliau įsiminė kitas technologijų naudojimo atvejis – menininkės Loure Prouvost (g. Prancūzijoje, gyv. Londone) instaliacijos „Prieš prieš“ ir „Po po“.

 

Žingsniuodama pirmuoju kūriniu – žalia šviesa nutviekstais labirinto užkaboriais, kuriuose gausu sugestyvių, nuojautomis paremtų objektų, esi kryptingai pasukama link antrosios instaliacijos – tai uždara erdvė. Juodoji skylė, – pamaniau užėjusi į visiškai tamsią patalpą, persmelktą garinės pirties kvapelio. Tylus pasakojamasis tekstas patalpos kampuose, matyt, sklindantis iš kolonėlių, sudarė įspūdį, kad tai garso ir kvapų instaliacija. Nemėgstu nesvarumo būsenos, tad norėjau nerti atgal, bet staiga prasidėjo tikrasis veiksmas, kurio metu pasijutau lyg teatro scenoje, kur pakampius ir smulkias detales kruopštus operatorius apšviečia pagal jam vienam žinomą scenarijų. Juodoji patalpa buvo pilna įvairiausių daiktų ir objektų, apšviečiamų labai tikslingai, pasakojimą papildant videointarpais, seno telefono aparato skambesiu, muzikos inkliuzais. Stebino ne tik kūrinio įtaigumas ir technologinis jo įgyvendinimo mechanizmas. Tiesiog kėlė nuostabą, kad jis veikė būtent taip, be jokio operatoriaus ir be techninių trukdžių (parodas rengiantys ir susiduriantys su programuotomis technologijomis asmenys supras, ką kalbu, mat vienoje iš instaliacijų vietoj projekcijos radusi lentelę „atsiprašome dėl techninių nesklandumų“ nuoširdžiai atsikvėpiau, buvo malonu, kad taip nutinka ne tik Lietuvoje pristatomose parodose). Gaila tik, kad toje erdvėje negalėjau fotografuoti – buvo aklina tamsa ir nežinia, kurioje pusėje sulauksi šviesos srauto. Bet ir pamiršau apie galimybę fotografuoti, tiesiog dalyvavau istorijoje. Manau, kad Loure Prouvost instaliacijoje ypač ryškiai suskambėjo kuratoriaus išsakytas pasakojimo būdo aspektas.

 

Liono bienalėje šiemet pristatoma nemažai itin žinomų ir ryškių menininkų (Erro, Yoko Ono, Alain Robbe-Grillet, Robert Gober, Jeff Koons, Matthew Barney), bet labai daug dėmesio skirta ir jaunajai menininkų kartai. Dominuoja gimusieji XX a. 8–9-uoju dešimtmečiais, o tai gana neįprasta praktika bienalei. Kartu su jaunatviškumu akivaizdžios ir naujos vaizdų perteikimo strategijos arba „būdai“: triukšmingos daiktais ir garsais instaliacijos, kičo užaštrinimas, kultūrinė eklektika, pigių medžiagų ir šiukšlių naudojimas, erotikos, sekso (kartais pornografijos paribiuose), smurto vaizdinių gausa. O turinio prasme vyrauja ne nuosekli istorija, bet fikcijos, veikėjų vaidmenų sukeitimas, istorijų iš skirtingų šimtmečių suplakimas. Sugrįžtant prie žinomų menininkų, kurių pristatymo parodose formos dažniausiai jau būna kanonizuotos arba spėtos stereotipizuoti, paminėtina, jog Lione šįkart išties naujai suskambo Robertas Goberis. Trijuose pereinamuose kambariuose jis pristato po vieną „lėlių namo“ maketą. Du – amerikietiško tipo kelių aukštų su mansarda namai su pjūviais skersai pastatą (kad matytųsi vidaus gyvenimas), o trečias – gotikinės katedros nudengtu stogu (ir, turiu paminėti, – meniškai pridergtu interjeru). Tik nuodugniai patyrinėjus anotaciją paaiškėja, kad menininkas demonstruoja du „lėlių namus“, kuriuos sukūrė savo karjeros pradžioje, kai dirbdavo juos pagal užsakymą. Trečiasis – šiais metais sukurtas objektas (arba abjektas). Tokiu gestu jis prigesina kylančio ir pripažinto menininko statusų įtampas, šaržuoja pats save, nebijo prisipažinti kūręs „ne meną“ vardan uždarbio, o kartu po 30-ies metų „įmenina“ amatininkiškus objektus vien dėl savo šiandieninio statuso.

 

Videomene, kurio tikrai gausu parodoje, vyrauja Lietuvoje kol kas dar neįprastas animavimas ir efektų gausa. Romantiškų ar dokumentinių, subjektyviosios istorijos videokūrinių Liono bienalėje ir su žiburiu nerasi. Skaitmeninis 3D efektais sukurtas apuokas čia pasakoja savą orakulišką istoriją (Ann Kislegaard, Norvegija, Danija), dvigubo animuoto vaizdo efektus naudoja Hiraki Sawa (Japonija, JK), iliuzines projekcijas pasitelkęs veidrodžius sukuria jau minėtas Antoine’as Catala, kičo ir „pigios“ erotikos deriniais su animuotais intarpais žiūrovą glumina Petra Cortright (JAV) videoinstaliacija, kurios vaizdų gausoje viename iš ekranų šalia gašliomis pozomis „besirangančių“ mergelių sušmėžuoja vienaragis.

 

Itin paveikus (sukrečiantis) vizualiai – Ryano Trecartino ir Lizzie Fitch (JAV) videokūrinys, kuriam kontempliuoti (nuo kurio šiurpti) jaunimo vakarėliams pritaikyto baro stiliumi menininkai įrengė visą patalpą. Sėdėdamas ant baro kėdžių, fotelių ar net sofų čia gali stebėti socialiniuose tinkluose platinamas paauglių ar transvestitų ekshibicionizmo formas (tiesa, šiame kūrinyje – režisuotas, ir būtent dėl tos režisūros darosi dar nejaukiau). Keletas videokūrinių vis dėlto nurungė kitus savo forma (pasakojimo būdu), o tiksliau – turinio ir formos nesuderinamumu. Tai skandalingojo Matthew Barney (JAV) ir konceptualiojo Vaclavo Magido (Rusija, Čekija) videokūriniai, kurie abiem atvejais pristatomi ne savarankiškai, o kaip instaliacijos dalys. Amerikiečių menininko darbe pora teatrališkai apsirengusių ir antžmogius menančių būtybių, įbridę vandenin, šaltakraujiškai pjaustinėja vienas kitam kojas, atplėšdami raumenis nuo kaulų ir sausgyslių: pjaustymo technologija tokia pati, kokia naudojama banginiams ir delfinams pjaustyti. Videofilmas rodomas didžiulio objekto, padengto banginio taukais, galvūgalyje. Vaclavo Magido filmas yra jo paties sukurtos istorijos (išrašytos spausdinimo mašinėle KGB raporto stilistika) apie Goethe’s, Schillerio ir Hölderlino susitikimą 1794-aisiais ir 1973 metų sovietinio filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“ kadrų koliažas. Kūrinys giliai intelektualus, daugiasluoksnis, išryškinantis ideologijos sąsajas, kad ir kokia ideologija būtų – estetinė ar politinė.

 

Iš Liono bienalės parodų salių, kurių daugybės čia paminėtų ir neaptartų kūrinių turinio tekstiniu pasakojimu neatskleisi, noriu sugrįžti prie A. Saint-Exupéri piešinio. Rašytojo kritikuoti suaugusieji niekaip negalėjo jo veikėjo piešinyje atpažinti smauglio, prarijusio dramblį. Skrybėlė – stereotipinis, pirminis ir kasdienis vaizdinys – jiems buvo suvokiamas kaip aksioma. Ir tik atidžiau, kitaip, kitais būdais į piešinį įsižiūrėję stebėtojai atrasdavo tikruosius jo veikėjus ir jų neįtikėtiną istoriją. Išties nemaža dalis kūrinių šiųmetinėje Liono bienalėje atrado būdą, kaip atrakinti suvokėjo fantaziją, ir paveikiai atskleidė, kad kūrinys yra tekstas, pasakojimas ir istorija.