Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kuo daugiau žiūriu filmų, tuo labiau įsitikinu, kad gyvenimas pranoksta įmantriausius siužetus. To ir bijo scenaristai. Jie įsitikinę, kad žiūrovai nepatikės, jei filmo intriga bent kiek aplenks eilinio žiūrovo fantaziją. Šįvakar TV1 (20 d. 23.10) parodys Peterio Medako filmą „Seksas ir melas nuodėmių mieste“ (2008). Filmas pagrįstas tikrais įvykiais, kai Las Vegase buvo nužudytas

Paulina Pukytė

The king of cool has left the building

The king of cool⁽ⁱ⁾ has left the building⁽ⁱⁱ⁾

Informacija veidaknygėje skelbė: tokią ir tokią dieną žymioje „Lisson“ galerijoje Londone pats Raimundas Malašauskas ves ekskursiją po savo kuruotą tarptautinio šiuolaikinio meno parodą „Fusiform Gyrus“⁽ⁱⁱⁱ⁾. Negalima praleisti tokios progos suprasti parodą! Nuskriejau per visą įkaitusį Londoną lyg ant sparnų. Bet vos įžengus į galeriją persmelkė abejonės šaltis: o kur kiti? Sukiojasi vos keletas lankytojų... Pasiteiravus galerijos darbuotoja maloniai paaiškino: „Jūs turbūt gavote klaidingą informaciją – ekskursija vyko vakar. Tiesą sakant, ne tik vakar, bet ir užvakar! – dar papylė acto ant nusivylimo opos. – O šiandien tai jau nebe... Palaukite, dėl visa ko paskambinsiu, – staiga atkišo vilties šiaudą ir surinko telefono numerį. – Ne, kuratorius, deja, jau išvyko iš šalies“, – šmaukštelėjo per tą šiaudą gerai išgaląsta mačete. Tarsi kuratorius, jei tik dar nebūtų išvykęs iš šalies, būtų kaipmat atskubėjęs į galeriją ekspromtu pravesti dar vienos ekskursijos keliems suklaidintiesiems. Tiesą sakant, daug labiau tikėtina, kad tos ekskursijos ir neturėjo būti, kad žadėtas, bet negautas kažkur plevenančių reikšmių ir prasmių paaiškinimas – tai tiesiog dar vienas nesugaunamas (eliusyvus) labai malašauskiškos parodos elementas. Ką gi, nusprendžiau ir aš parodą „patirti“ be jokių paaiškinimų, panašiai kaip Malašausko kuruotą Lietuvos ir Kipro paviljoną Venecijos bienalėje patyrė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė („7md“, nr. 25, 2013 06 21). Parodos gidų tiražas ir čia (kaip Venecijoje) turbūt buvo ką tik pasibaigęs.

Roma Pauraitė

Arūnas Žebriūnas (1930 – 2013)

Sakoma, nuo likimo nepabėgsi. O gal tai prigimtis mums brėžia tą lemtingą gyvenimo liniją, kuri kreipia iš kelio pasukti į takelį arba atvirkščiai – išeiti į kelią, neleidžiantį niekur nuklysti. Taip atsitiko ir Arūnui. Jis baigė Dailės institute architektūrą, gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijoje – ir čia nelauktai prasiveržė jo tikrieji polinkiai, nulėmę visą tolimesnį gyvenimą: tarp savo suprojektuotų dekoracijų stebėdamas filmuojamą epizodą, jis neiškentęs imdavo pats režisuoti, nes jį erzino situacijų ir jų sprendimų dirbtinumas. Jau pirmasis jo darbas kine – novelė „Paskutinis šūvis“ filme „Gyvieji didvyriai“ (1960), – apdovanotas pagrindiniu prizu tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, parodė, jog Arūnas mąsto kino kategorijomis ir net ieško savitos poetinės kino stilistikos, kurią toliau tobulino vėlesniuose savo filmuose – „Paskutinė atostogų diena“, „Mirtis ir vyšnios medis“, „Gražuolė“, „Naktibalda“. Būtent Arūnas pastūmėjo kino kritikus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų prabilti apie lietuvių poetinį kiną. Tačiau vienas iš paradoksų, kurių likimas Arūnui gyvenime nešykštėjo, buvo tas, kad jis nemėgo poezijos, neskaitė eilėraščių, nors turėjo artimų draugų tarp garsių poetų. Matyt, jo sieloje slypėjęs Mažojo princo matymas širdimi, o ne akimis, lėmė tą pakylėtą gyvenimo prasmės interpretaciją ekrane, kurią irgi gali pajusti tik širdimi. Beje, A. de Saint Exupéri „Mažojo princo“ ekranizaciją (1966) jis laikė savo klaida, nes neįvertino tų subtilių rašytojo literatūrinių poteksčių, kurių neįmanoma išversti į kino kalbą. Tačiau filmo dekoratyvumas, užgožęs literatūrinio kūrinio dvasią, neprislopino Arūno širdyje noro „prisijaukinti“ kino kalbą, kaip Mažasis princas prisijaukino lapę, kad galėtų ekrane atskleisti įvairiaspalvį žmogaus vidinį pasaulį, kuriame vienas šalia kito gyvena ir poezija, ir humoras, ir dramatiški niuansai, ir tragikomiški proveržiai.

LDM inf

Rugpjūčio 3 d.

 

Lietuvos dailės muziejus padalinys – Palangos gintaro muziejus – jubiliejinius metus pasinka atnaujinta gintaro ekspozicija, atkurtais istoriniais rūmų interjerais ir įrengtomis naujojo įėjimo į muziejų erdvėmis. Visapusišką istorinio pastato renovaciją šiuo metu vykdantis muziejus 50 metų sukakčiai surngė ir įspūdingą paroda, kurioje apibendrinama kryptinga  muziejaus penkių dešimtmečių veikla, atskleidžiama unikalaus muziejaus sėkmės istorija.

Palangos gintaro muziejus buvo įkurtas 1963 m. rugpjūčio 3 d. grafų Tiškevičių rūmuose, pastatytuose 1897 m. gražiausioje Palangos vietoje – parke, netoli legendinio Birutės kalno ir Baltijos jūros. Muziejaus įkūrimą inicijavo ir kaupti eksponatus pradėjo buvęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Pranas Gudynas, o pirmąją ekspoziciją sukūrė ir iki šiol ekspozicinius bei tiriamuosius darbus tęsia ilgametis muziejaus vadovas Romualdas Budrys.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Zhang Yimou filmas pasakoja apie vienišo japonų žvejo Guiči Takatos kelionę. Takata gavo laišką iš marčios Rie. Ji rašo, kad žvejo sūnus Keničis sunkiai serga ir vienoje Tokijo ligoninėje laukia diagnozės. Vyrai nutraukė bet kokius ryšius prieš devynerius metus. Apie jų konfliktą nesužinosime nieko, tik viename epizode tėvas prisipažins, kad sužeidė sūnų ir šis jam to neatleido. Dabar Takata vyksta į Tokiją tikėdamasis, kad dramatiškos aplinkybės paskatins susitaikymą. Tačiau taip neatsitinka. Sūnus nenori matyti tėvo. Marti Takatai duoda vaizdajuostę. Keničis tyrinėjo Azijos liaudies meną. Iš vaizdajuostės tėvas sužino, kad Keničis negalėjo iki galo įgyvendinti savo sumanymo – užfiksuoti kinų operos dainininko, bet susitarė su juo susitikti kitais metais. Tėvas imasi neįprastos misijos: jis vyksta į Kinijos užkampį, kad nufilmuotų spektaklį. Takata nemoka kinų kalbos, jam sunku užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, todėl kelionėje jo laukia daug išbandymų ir kliūčių. Tėvas įsitikinęs, kad

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kristina Stančienė

Albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

TV3 pajuto, iš kur pučia vėjas, todėl

Monika Krikštopaitytė

Knyga apie Žibuntą Mikšį

Iš ryškiai išreikštų man asmeniškai įspūdingiausias

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą