Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga, Briuselyje, Vizualiųjų menų centre „Bozar“, iki sausio 26 dienos veikia paroda „Jonas Mekas / Fluxus siena“. Salėse eksponuojami J. Meko kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų, atskira parodos dalis skiriama Fluxus performansų menui. Apie parodą ir daugiafunkcinę menui skirtą erdvę kalbamės su parodų koordinatore Alberta Sessa ir kino kuratoriumi Xavieru García Bardónu.
Vizualiųjų menų centras „Bozar“ garsėja kaip unikalus kultūros forumas, jungiantis skirtingas meno sritis: muziką, kiną, literatūrą, teatrą, šokį, architektūrą, dailę... Galite plačiau papasakoti, kaip ši sistema veikia?
Alberta Sessa: 1928 metais pastatą projektavo žymus belgų architektas Victoras Horta. Nors visą kompleksą įrengti užtruko dešimtmetį, jis kryptingai suformuotas kaip daugiafunkcinis. Nuo pat pradžių buvo palaikoma idėja, kad čia turėtų susijungti įvairios meno rūšys, todėl visos iniciatyvos susilieja į vieną struktūrą, sudarytą iš skirtingų departamentų. Tarpdisciplininės programos esmę ir pagrindinę misiją nusako šūkis „no more war“ („daugiau jokio karo“), simbolizuojantis kultūrų dialogą ir prieinamumą. Aišku, mums, parodų kuratoriams, nuolatos tenka ieškoti ryškiausių asmenybių, svarbiausių momentų ir sudėlioti akcentus.
Parodos keičiasi ar turite nuolatinę ekspoziciją?
A. S.: Ne, nuolatinės ekspozicijos neturime. Didžiausią kolekciją sudaro „Cinematek“ saugomi filmai, o vizualiųjų menų centras „Bozar“ archyvų neturi. Mūsų koncepcija – atspindėti meno kaitą, įtakas. Turime nuolat ieškoti, atrinkti vis naujas parodas bei programas. Kartais liūdna atsisveikinti su patikusia paroda, bet negalime jos užlaikyti.
Per kiek laiko sudaromos ir įgyvendinamos atskiros programos?
A. S.: Programas pradedame planuoti prieš metus ar dvejus. Pavyzdžiui, rengdami Jono Meko parodą jau daugiau nei metus viską derinome su kuratoriumi Liutauru Pšibilskiu. Reikia laiko apgalvoti, ką konkrečiai rodysime, dar prisideda organizaciniai darbai. Kūriniai bet kurioje ekspozicijoje rodomi tris mėnesius.
Kaip buvo suformuota paroda „Jonas Mekas / Fluxus siena“?
Xavier García Bardón: Parodos „Fluxus siena“ tema buvo sudėtinga, nes bandėme apjungti Jono darbus ir Fluxus idėjas. Taip pat norėjome, kad ji skirtųsi nuo parodos, kuri pernai buvo surengta Londone. Šį judėjimą siekėme pagrįsti dokumentais ir įrodyti tai, kas neapčiuopiama. Juk Fluxus vadovavosi Mačiūno idėja – performansą sujungti su gyvenimo realybe. Tai buvo kasdienis menininkų buvimas – laisvas, nepriklausomas, vykstantis šią akimirką. O visuose Jono darbuose išlieka esminė konstanta – jo draugai. Nuo tada, kai jis atsikėlė į Niujorką 1949-aisiais, ėmė filmuoti savo draugus, taip pat ir Fluxus menininkus, kurie tapo jo nauja šeima. Fotografijose, kurias eksponuojame, užfiksuoti Jurgio Mačiūno, Johno Lennono, Yoko Ono portretai, taip pat vaizdo instaliacijos, eilėraščiai, sugrupuoti Meko kūrybos temomis: Lietuva / Namai / Rojus; Draugystė / Šeima; Dabar / Būtis dabartyje. Mums buvo svarbu parodyti, kokią kelionę Mekas atliko iki Niujorko tam, kad pakeistų senąją meno sceną.
Kitas įdomus faktas, kad Mekas nesilankė Briuselyje net 50 metų! 1963-aisiais Belgijos karališkųjų kino archyvų „Cinematek“ atstovų jis buvo pakviestas dalyvauti eksperimentinių filmų festivalyje kaip žiuri narys. Atsitiko taip, kad rodant vieną konkursinės programos filmą buvo atsisakyta nudistinių scenų. Mekas labai nusiminė, atsistatydino iš žiuri ir ėmė rodyti filmus savo kambaryje viešbutyje, koridoriuose, kavinėse, rūsiuose. Tai buvo esminis momentas, kai Vakarų Europa galiausiai suvokė, kas yra „underground“ kinas. Visi pamatė, kad šiems filmams nebūtinai reikia kino salės ir jie gali būti rodomi praktiškai visur.
Kaip po penkiasdešimties metų įtikinote Joną Meką vėl sugrįžti?
X. G. B.: Sutikau eksperimentinių filmų kūrėją Pipą Chodorovą ir pasakiau, kad norėčiau rengti Meko parodą vizualiųjų menų centre „Bozar“. O jis man sako: „Hm, bus sudėtinga“... Jonui Briuselis buvo ir vienas iš penkių nuobodžiausių miestų pasaulyje. Bet galiausiai vėl čia atvykęs, jis pakeitė nuomonę. Be to, Mekas minėjo, kad jis prisimena tik tuščias gatves, biurus ir nieko daugiau. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Įtikinti Meką padėjo ir Vytautas Landsbergis, jis taip pat dalyvavo mūsų surengtoje diskusijoje.
Ne paslaptis, kad ES šalyse, ypač tarp intelektualų, vyrauja euroskepticizmas, kurį daugiausiai paskatino ekonominė, politinė krizė. Ar šios nuotaikos atsispindi „Bozar“ veikloje?
X. G. B.: Turbūt visos institucijos pajuto ekonominę krizę. Privalome kruopščiau skaičiuoti biudžetą, elgtis išmintingai, nes „Bozar“ struktūra gana trapi – tai visuomeninio ir privataus kapitalo derinys. Greta finansinės krizės mes, europiečiai, patiriame identiteto krizę. Atsižvelgdami į pesimistines intelektualų nuotaikas, skatiname diskusijas ne tik meno ar kultūros, bet ir aktualiais švietimo, mokslo, ekonomikos, politikos klausimais. Vienas iš „Bozar“ veiklos sektorių vadinasi „Agora“. Tai speciali dialogo tarp menininkų, intelektualų, filosofų, politinių lyderių, mokslininkų ir, žinoma, paprastų piliečių platforma. Pavyzdžiui, prieš keletą mėnesių didžiausioje salėje, kur telpa 2 tūkstančiai žmonių, paskaitą skaitė Slovėnijos filosofas ir kultūros kritikas Slavojus Žižekas. Buvęs Italijos premjeras Mario Monti pristatė savo knygą „Apie demokratiją Europoje. Žvelgiant pirmyn“ („On Democracy in Europe. Looking ahead“), kuri skamba it Europos manifestas. Autobiografinę savo knygą „Džozefas Antonas“ („Joseph Anton“) aptarė rašytojas Salmanas Rushdie. Taigi čia nuolat kas nors vyksta, įskaitant ir kritiškas ar net kontroversiškas diskusijas.
Įdomu sužinoti, kaip bendradarbiauja vizualiųjų menų centras „Bozar“ ir kino archyvai „Cinematek“?
A. S.: Nors tai dvi skirtingos institucijos, įsikūrusios viena šalia kitos, mes dažnai bendradarbiaujame. Pavyzdžiui, Jono Meko paroda atidaroma „Bozar“, o jo filmų retrospektyva vyksta „Cinematek“ kino teatre. Ji prasidėjo naujausiu Meko filmu „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ („Out takes from the Life of a Happy Man“, 2012). Visą vasarą pas mus veikė didžiulė paroda, skirta modernaus kino pionieriui Michelangelo Antonioni. Buvo eksponuojami fragmentai iš filmų, taip pat režisieriaus korespondencija, piešiniai, nuotraukos, originalūs scenarijai. Tuo pat metu „Cinematek“ rodė geriausius Antonioni filmus: „Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961), „Užtemimas“ (1962), „Fotopadidinimas“ (1966), „Zabriskie Point“ (1970).
X. G. B.: Vizualiųjų menų centre „Bozar“ taip pat yra keturios salės, skirtos filmų peržiūroms. Prieš rengdami Jono Meko retrospektyvą kvietėme menininkus, priklausančius tai pačiai Amerikos „underground“ šeimai – Keną Jacobsą, Peterį Kubelką, kuris, beje, prisidėjo prie Antologijos filmų archyvo įkūrimo. Iš tiesų, Mekas ir Kubelka susitiko tais pačiais 1963 metais! Be to, rengiame ir visuotinai pripažintų filmų premjeras, į kurias atvyksta režisieriai, pavyzdžiui, Michaelis Haneke, Abbasas Kiarostami, Aki Kaurismäki, Aleksandras Sokurovas, Apichatpongas Weerasethakulas. Beveik nerodome filmų, nedalyvaujant autoriui ar kūrybinei grupei. Mums labai svarbus grįžtamasis ryšys, lankytojų susidomėjimas, juolab kad jų skaičius pastaraisiais metais išaugo iki šimto tūkstančių. Dažniausiai žmonės, atėję į kiną, aplanko ir parodas, sužino apie naujus koncertus ar išleistas knygas, o tai skatina gilesnį susidomėjimą.
