Antaną Kmieliauską (1932–2019) atsimenant
Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.
Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).
Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra apspręstas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė: Piko valanda, 2018). Skulptoriaus šeimos pajėgomis sukurtas leidinys – svarbus XX a. antrosios pusės dailės istorijos šaltinis, padėsiantis skaitytojui permąstyti ir geriau suprasti to meto meninius sprendimus lėmusius veiksnius, kūrybos inspiracijas ir trukdžius. Jis sudarytas iš dailininko prisiminimų teksto ir reprodukcijų albumo, supažindinančio su visomis kūrybos sritimis: svarbiausiais darbais ir kūrybiniais eksperimentais. Specialistams vertingas išsamus kūrinių sąrašas.
Ambraziūnas priklauso tarpukario Lietuvoje gimusių, sovietmečiu kūrusių ir atkurtoje nepriklausomoje valstybėje tebekuriančių dailininkų kartai. „Griūvančio ir vėl besikeliančio pasaulio aidas – pagrindinis leitmotyvas, lydėjęs mano gyventą intensyvų permainų laiką“ –pradeda jis prisiminimų tekstą. Tai mintis įrėminanti ne tik asmeninius atsiminimus, bet daug platesnį istorinį kontekstą, lėmusį sovietų okupacijoje atsidūrusios Lietuvos visuomenės gyvenimo realijas.
Vaikystėje išgyventos brutalios trauminės karo patirtys, ne mažiau brutalus stalinmečio dvilypumas, aplinkos spaudimas „pamiršti“ tikruosius išgyvenimus ir gyventi menamos gerovės miražuose – tokie faktoriai formavo šią kartą. Kartą, nesiskyrusią no kitų kartų poreikiu kurti ir perteikti kūryboje aštriausias savosios patirties aktualijas. Dailininko tekstas padės tiksliau interpretuoti jo kūrybą, atskleis kas lėmė meninės kalbos pasirinkimus. Jame daug pikantiškų detalių. Daug dėmesio skirta šiandien ypač aktualiai įpaminklinimo temai – IX forto memorialo konkurso ir projekto realizavimo istorija, apžvelgiama iš autoriaus pozicijų – įdomus ir vertingas liudijimas. Knyga – sveikintinas dailininko kūrybos dokumentavimo pavyzdys, suteikiantis galimybę susipažinti su ja kiekvienam susidomėjusiam.
Pirmasis Algimanto Švėgždos piešinio konkursas
Praėjusią savaitę Vilniaus dailės akademijoje įvyko garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) piešinio konkursas. Nors dėta daug pastangų, platesnio atgarsio šis renginys nesulaukė. Tačiau pačiai VDA tapo svarbiu įvykiu. Jis paliudijo akademijos profesūros entuziazmą ir optimizmą pačia pozityviausia šių žodžių prasme. Pirmiausia požiūriu į save – net jei šiuokart esame nelabai kam įdomūs, svarbiausia, kad domimės ir rūpinamės savimi patys. Tas kėlė ūpą. Improvizuotoje spaudos konferencijoje dalyvavusių keliolika dėstytojų pasiskirstė į „klausėjų“ ir „atsakytojų“ frakcijas – kaip kitaip gali įvykti spaudos konferencija, jei joje dalyvauja vos vienas spaudos atstovas... Bet neįvykti ji juo labiau negali – jei aplink stalą su kava ir sausainiais ratu sustatytos kėdės, vadinasi...