Daugiau temų

Agnė Narušytė

Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante

 

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

Žilvinas Dautartas

Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis: baleto artistas Voldemaras Chlebinskas“

Nedažnai klasikinio baleto bendruomenę džiugina nauji leidiniai apie jos narius. Vienas tokių – Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta unikaliam šokėjui, M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniui Voldemarui Chlebinskui.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Negaliu sakyti, kad nemėgstu sėkmės istorijų. Beveik visi vaikystėje skaityti stori romanai savaip buvo sėkmės istorijos, net beveik atmintinai išmokti Alexandre’o Dumas grafo Montekristo nuotykiai. Tiesa, knygos siužetas vis dėlto labiau apie kerštą, bet juk dažną sėkmę yra paskatinęs būtent šis, nelabai kilnus troškimas.

Aistė Kisarauskaitė

Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Seniai laikas susitaikyti, bet kiekvienąkart stebiuosi, kai kuris praeities menininkas tampa, lietuvių intelektualų žodžiais tariant, populiariosios kultūros ikona. Nors suprantu, kad mases traukia ne Leonardo da Vinci, Vincento van Gogho ar bet kurio kito kūriniai – jų dauguma net nesupranta, – bet menininkų legendos ir milžiniški pinigai, kuriuos už paveikslus ar kitus meno kūrinius moka turtingi žmonės.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dvylikametis Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ (TV3, 8 d. 21 val.) herojus Zeinas gyvena skurdžiame Beiruto kvartale. Čia visko per daug – žmonių, daiktų, bet pirmiausia vaikų, kurie pasmerkti tapti socialinių, ekonominių, klasinių padalijimų aukomis. Zeinas turi daug brolių ir seserų (šias, vos sulaukusias dvylikos, tėvai mielai parduoda susirengusiems jas vesti).

Karolina Rimkutė

Ar išliks kultūros erdvė buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose?

Visai neseniai, sausio 22 d., Vilniaus miesto savivaldybėje vyko viešas susirinkimas dėl Kultūros rūmų (Kauno g. 5), geriau žinomų kaip „Kablys“, paskirties keitimo iš kultūrinės į administracinę projekto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad projektas – nedidelės apimties, kaip susirinkimo pradžioje ir įvardino projekto vadovė Rita Mažeikaitė-Petraitienė. Iš esmės, architektūriškai šiuo projektu niekas nesikeičia – nėra griaunama, ardoma ar perstatoma, neplanuojamas ir automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimas. Projekto remonto dalis, dėl kurios jau nuvilnijo visuomenės susirūpinimas, yra prikabinama tik dėl to, jog, pagal galiojančius biurokratinius principus, pastato paskirties keitimas yra galimas tik vykdant remontą. Kadangi „remontas“ nieko neremontuoja, projekto nereikia derinti ir su kultūros paveldo departamentu. Pasak projekto pristatytojų, „remontas“ (kaip ir jo pristatymas) yra vykdomas tik dėl to, jog pakeisti pastato paskirtį reikalauja Nacionalinė žemės tarnyba, dėl pastato paskirties neatitikimo sklypo paskirčiai. Trumpai tariant, šiuo projektu nesikeičia niekas, tik vienas nedidelis fundamentalus formalumas – „Kablys“ tampa administraciniu pastatu. Pakeitus paskirtį į administracinę, ramino tiek projektuotojai, tiek pastato savininkui – UAB „Žibosai“ – atstovaujantis advokatas Linas Jakas, kultūrinei veiklai vykti niekas nedraudžia. Ir vis dėlto šis formalumų kaitos projektas galimai suveiks kaip paridenta gniūžtė – administracinės paskirties „Kablio“ savininkams (esamiems ar tolimesniems) niekas nekliudys pastate vykstančią kultūrinę veiklą stabdyti.

Martyna Jurkevičiūtė

Doros Maar retrospektyva „Tate Modern“ galerijoje Londone

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Eugenijus Bunka, Linas Vildžiūnas

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“

Aistė Mikštė

Neįprasta reginių dėlionė „Arkos“ galerijoje

„Arkos“ galerijoje ekspozicijos surinktos iš skirtingo amžiaus ir akademinio pasirengimo dalyvių darbų. Tarp Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos ir K.M. Čiurlionio mokyklos absolventų (dabartinių Vilniaus dailės akademijos pirmakursių) kūrinių įsiterpia dar viena – J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo stiklo studijos mokinių (nepilnamečių!) eksperimentai.