Daugiau temų

Agnė Narušytė

Konferencija ir paroda KUMU dailės muziejuje

Tai buvo paskutinė mano prieš karantiną matyta paroda. Rašau apie ją žinodama, kad daugumą skaitytojų dabar domina tik viena tema. Bet rašymas (ir skaitymas) apie ką kita – neblogas būdas bent kuriam laikui atitolti nuo grėsmingai augančių skaičių sekimo, apokaliptinių scenarijų įsivaizdavimo ir mąstymo apie pandemijos etiką (ir estetiką). Netikiu, kad būtent tokio straipsnio dabar labiausiai reikia. Tačiau pandemijos pasibaigia, o straipsniai lieka. Tad gal verta tęsti.

AICA, LTMKS

Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija

Vilniaus miesto savivaldybės
Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai                                    
                                                                                                   2020 03 20, Vilnius

KREIPIMASIS

Šiuolaikiniuose demokratiniuose miestuose sugyvena reprezentacinės ir alternatyvios erdvės. Pastarųjų atsiradimas tapo įmanomas tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Minint šio svarbaus įvykio trisdešimtmetį prašome Vilniaus savivaldybę atkreipti dėmesį į „Kabliu“ vadinamo pastato Kauno g. 5 vertę ir išsaugoti jį kaip unikalią visumą, kurią sudaro šio pastato specifinių savybių kombinacija:
          - pagal tipinį sovietmečio socialistinio realizmo stiliaus projektą pastatytas geležinkeliečių kultūros rūmų pastatas (1958);
          - pasikeitusią politinę situaciją įkūnijęs Mindaugo Navako skulptūrinis objektas „Kablys“ (1994);
          - turtinga ir svarbi „Kablio“ visuomeninių-kultūrinių veiklų istorija (1994–2020).  

7md inf.

Redakcijos laiškas prenumeratoriams ir skaitytojams

LR Vyriausybei paskelbus karantiną siekiant stabdyti koronavirusą šalyje, redakcijai tenka apriboti savo veiklą. Beveik sustojus šalies kultūriniam gyvenimui, uždarius parodų, koncertų, teatrų sales, apmiršta ir kultūros refleksija. Siekdami daugiau saugumo, nusprendėme atsisakyti popierinio „7 meno dienų“ varianto ir tikimės ištikimų mūsų prenumeratorių supratimo. Spausdinimą atnaujinsime atsiradus pirmai galimybei.

Tačiau redakcija darbą tęsia. Rašysime apie tai, ką galime pagrįsti, prisiminsime tai, kas svarbu, virtualiai kalbinsime kūrėjus, seksime aktualijas pasaulyje, ieškosime šiuo metu reikšmingų temų. Pasakojimas tęsiasi.

Sulėtėjus laikui, kviečiame pasižvalgyti ir po mūsų sukauptą straipsnių archyvą, kurį galima filtruoti pagal Jums rūpimą rubriką ar mėgstamą autorių, taip pat paieškos lange įvedus reikiamą raktažodį ar jų derinius. Galima apžiūrėti ir popierines „7 meno dienas“ nuo 2002 metų PDF formatu. Būkime drauge. Susisiekime tekstais ir vaizdais.

Žilvinas Dautartas

Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova

Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Delfina (Emmanuelle Seigner) – rašytoja. Ji gyvena Paryžiuje, o pirmos sėkmės sulaukė, romane aprašiusi motinos gyvenimą. Po kurio laiko ji pradėjo gauti anoniminius ją kaltinančius laiškus. Prislėgta rašytoja sutinka paslaptingą moterį Elę (Eva Green) ir jos gyvenimas pradeda slysti nuo įprastų bėgių. Draugystė virsta toksiška priklausomybe. Delfina ima prarasti kontrolę...

Aistė Kisarauskaitė

Dariaus Žiūros kūrinio radybos

Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šiandien (6 d. 21.40) „LRT Plius“ pradeda rodyti Federico Fellini filmų retrospektyvą. Pirmasis – 1954 m. pasirodęs „Kelias“. Pasakojimas apie cirko stipruolį Dzampaną (Anthony Quinn), keliaujantį Italijos keliais su protiškai neįgalia Dželsomina (Giulietta Masina), kurią kadaise nusipirko iš jos motinos, seniai pripažintas kino šedevru. Ypatinga filmo poezija išlieka, nepaisant permainų, kurios per tuos šešiasdešimt kelerius metus įvyko kine.

Jolita Liškevičienė

Kalba, pasakyta sveikinant garbės profesorę Birutę Žilytę

Šiandien, 2020 m. vasario 19 d., iškilmingame Vilniaus dailės akademijos senato posėdyje, kuriame dailininkei Birutei Žilytei yra suteikiamas garbės profesorės vardas, aš, čia sakydama šią trumpą kalbą, prisiminiau dar XVII a. viduryje parašytą žymaus anglų filosofo ir politikos teoretiko Tomo Hobbso kūrinį „Leviatanas“ (1651), kuriame jis kalba apie stabilios valstybės vienetą – visuomenę ir apie kiekvieną žmogų, kaip labai svarbų jos individą.

Agnė Narušytė

Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje – reportažas greitam pasiskaitymui
 

 

Vasario 17-ąją Nacionalinėje dailės galerijoje vėl buvo minima Nacionalinė emancipacijos diena. Ar dar reikia aiškinti, kas tai yra? 2018 m. nepriklausomybės šimtmečio proga iš gretimo Signatarų namams balkono skelbtas manifestas, ten iškelta žalioji Vytės vėliava (sukurta Shaltmiros) jau šiek tiek išpopuliarino šią dieną, vis daugiau žmonių apie ją žino. Tačiau ar jie žino tiksliai? Ir vėl išgirstu klausimą: tai jūs siūlote alternatyvą Vasario 16-ajai? Ne alternatyvą, tenka aiškinti. Priešingai, mes visi turėtume švęsti istorinį faktą, kad mūsų valstybė taip anksti pripažino moterims balsavimo teisę. Ir greičiausiai tai nebūtų įvykę, jei į Lietuvos Tarybą nepakviestos moterys nebūtų išėjusios į gatves protestuoti. Moterys dalyvavo atgimimo judėjime, kartu su vyrais kūrė demokratinės valstybės viziją ir staiga – sprendžiant svarbiausią klausimą – jos nereikalingos. Jei būtų nutylėjusios „vardan tos“, būtų buvę nesunku jas ir toliau ignoruoti. Taigi vasario 17-ąją moterys ne tik pareiškė turinčios lygias teises su vyrais, bet ir politinio protesto veiksmu simboliškai pasirašė Nepriklausomybės aktą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastebėjau, kad bulvarinių medijų žurnalistai labiau už kitus mėgsta kalbėti apie tiesą, jos reikalauti, aiškinti, kur ji arba kas ją slepia. Ne išimtis ir brolių Ethano bei Joelio Coenų satyros „Šlovė Cezariui!“ („LRT Plius“, kovo 5 d. 21.33) veikėja Tora (Tilda Swinton).