7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Karolina Rimkutė

Karolina Rimkutė

Prie užšalusios jūros

Įspūdžiai iš Pernu fotografijos festivalio

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Andrejs Strokins, iš ciklo „Kosminis liūdesys“. Iš autoriaus archyvo
Arne Maasik, iš ciklo „Natiurmortas“. Iš autoriaus archyvo
Arne Maasik, iš ciklo „Natiurmortas“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Arnis Balčus, iš ciklo „Amnezija“. Iš autoriaus archyvo
Atidarymo fragmentas. K. Karg nuotr.
Atidarymo fragmentas. K. Karg nuotr.
Karolina Rimkutė

Odė bulvei

Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“

Vieną vasarą svečiavausi pas bičiulę Žirmūnuose, viename tų pilkųjų blokinių namų. Kartoninio buto, kurį draugė nuomojosi, balkone ankstesnysis gyventojas buvo palikęs nedidelį savo ūkį – žydinčią bulvę plastikinėje dėžėje. Esu mačiusi butuose auginamas prieskonines žoleles, pipirus, mažyčius pomidoriūkščius, kadaise ir pati svarsčiau baziliką vazonėlyje pasisėti, bet bulvės? Daugiabučio balkone? Iš tos nuostabos ir nežinojimo, ką ir begalvoti, garsiai užsikvatojau. Prisiminiau įvairius juokelius (keliuose jų ir tiesos būta) apie ožkas, karves, arklius, pastebėtus Lietuvos didmiesčių balkonuose. Kaip ten sakoma, kaimo iš žmogaus neišvarysi?..

Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Skaisgielos nuotr.
Karolina Rimkutė

Senos naujienos

„Jaunojo tapytojo prizo“ paroda „Tsekh“ galerijoje ir finalininkų „Titanike“

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

 

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.

Monika Plentauskaitė, „Tapytoja (autoportretas)“. 2018 m.
Monika Plentauskaitė, „Tapytoja (autoportretas)“. 2018 m.
Liisa Kruusmägi, „Couch Potato“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ prizas
Liisa Kruusmägi, „Couch Potato“. 2018 m. „The Rooster Gallery“ prizas
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Atidarymo akimirkos. R. Danisevičiaus nuotr.
Karolina Rimkutė

Kultūros marinatas bedugniame stiklainyje

Indrės Ercmonaitės „Depresija: Jar is Deep“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Po metų pertraukos atidaryta nauja tapytojos Indrės Ercmonaitės paroda, joje beveik dešimtmečio kūryba suverta būdingu kartai raktažodžiu – depresija. Ši tema, kaip ir koks nors pseudonostalgiškas 10-ojo dešimtmečio reflektavimas, yra dažna, turint mintyje ne tik jaunąją Lietuvos tapytojų kartą, bet jauną kartą apskritai. Antroji parodos pavadinimo dalis, „Jar is deep“ – tai atsitiktinė pirmosios – „Depresija“– anagramos variacija. Nors frazė ir nėra prasminga, ji mįslinga: norom nenorom imi įsivaizduoti tą stiklainį ir jo dugną. Suku galvą ir vis spėlioju, kol galop suprantu, jog čia turbūt ir slypi beprasmiškos anagramos prasmė – kad ir koks gilus būtų kapstymasis, bereikšmė informacija iki esmės vis vien nenutemps, ji yra bedugnė.

 

Panašiai bereikšmės informacijos prievartinę grūstį į smegenis galima atpažinti daugumoje parodoje eksponuojamų Ercmonaitės darbų – įvairūs popkultūros produktai, ištraukti iš interneto, yra atpažįstami net jei jais nesidomima. Štai Jėzus drauge su Dartu Veideriu įkomponuoti šalia mėnulio pilnaties ir jaunaties kaip universalieji gėrio ir blogio įkūnijimai; įvairių kultūrų pranašysčių rinkinio pavadinimą „They saw our day“ tarsi vienalyčiame tekste tęsia memu tapę dainos žodžiai „they see me rollin they hatin“. O ir pati kūrinių eksponavimo tvarka gana chaotiška.

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Karolina Rimkutė

Įsibrovimas į vaizdinę erdvę

Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje birželio pabaigoje atsidarė dvi personalinės parodos – Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“. Abiejų parodų kuratorė Monika Krikštopaitytė Raimą Drąsutytę įvardija pogrindžio Louise Bourgeois, o Alina Melnikova žiūrovams kaip savo kūrybos atspirties tašką siūlo Mariją Laasnig – ir išties abiejų lietuvių parodos akivaizdžiai rezonuoja su kaip tik tuo pat metu „Vartų“ galerijoje eksponuojamais Bourgeois ir Laasnig piešiniais.

Raima Drąsutytė, kadras iš videodarbo „Prisilietimai". 2016 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš videodarbo „Prisilietimai". 2016 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raima Drąsutytė, kadras iš filmo „Kai bučiuoju savo širdį“. 2017-2018 m.
Raimos Drąsutytės ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimos Drąsutytės ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimos Drąsutytės ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimos Drąsutytės ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Raimos Drąsutytės kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Raimos Drąsutytės kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Raimos Drąsutytės kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Raimos Drąsutytės kūrinių ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Karolina Rimkutė

Kaip skaityti svetimus dienoraščius?

Paroda „Moi, non-moi“ galerijoje „Vartai“

Ne naujiena, kad į Lietuvą dažniausiai atkeliauja neįspūdingi pasaulinių meno įžymybių kūriniai, jeigu jų apskritai kas nors atveža. Finansų stygius ir menka auditorija, žemas kultūrinio švietimo lygis vietoj ikrų ir šampano tegali pasiūlyti kiaušinių ir alaus. Vis dėlto žymios pavardės pritraukia daugelį, tai yra gana sėkmingas būdas prisikviesti daugiau lankytojų. Todėl, pirmą sykį išgirdusi apie galerijoje „Vartai“ planuojamą parodą „Moi, non-moi“, truputėlį šyptelėjau – ar nebus tai kažkas panašaus į Salvadoro Dali parodą, prieš keletą metų vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro parodų rūmuose? Pasimokyta masalo strategija, kaip dar tuomet įvardijo Monika Krikštopaitytė („Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė“, 2014 02 14, 7md.lt)?

Louise Bourgeois
, HANG ON (detail), 2004
 m. R. Jakimavičienės nuotr.
Louise Bourgeois
, HANG ON (detail), 2004
 m. R. Jakimavičienės nuotr.
Louise Bourgeois
, HANG ON (detail), 2004
 m. A. Anskaičio nuotr.
Louise Bourgeois
, HANG ON (detail), 2004
 m. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Der Mensch ist auch ein armes Tier / Man Is Also a Pitiful Animal, 1997
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Der Mensch ist auch ein armes Tier / Man Is Also a Pitiful Animal, 1997
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig
, Die Vampire der ML. / The murder of Maria Lassnig / Vorschlag für ein drastisches Bild (The vampires of ML / The Murder Of Maria Lassnig / Proposal For a Drastic Image), 2000-2009
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig
, Die Vampire der ML. / The murder of Maria Lassnig / Vorschlag für ein drastisches Bild (The vampires of ML / The Murder Of Maria Lassnig / Proposal For a Drastic Image), 2000-2009
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Ist Geld sexy? / Is Cash Sexy?, 1999
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Ist Geld sexy? / Is Cash Sexy?, 1999
 m. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Ich bin der Nachahmer meiner Epigonen / I Am The Imitator Of My Epigones, 1998
 m. A. Anskaičio nuotr.
Maria Lassnig, 
Ich bin der Nachahmer meiner Epigonen / I Am The Imitator Of My Epigones, 1998
 m. A. Anskaičio nuotr.
Karolina Rimkutė

Nuo vieno kraštutinumo prie kito

Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“

Mobilioje jaunąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančioje galerijoje „The Rooster Gallery“ atsidarė naujausios Adomo Danusevičiaus kūrybos paroda tiesmuku pavadinimu „Penis Mushroom Series“. Gal toks pavadinimas ir nustebintų, jei tai būtų kito Lietuvos tapytojo personalinė paroda, tačiau vieno pirmųjų pradėjusių tyrinėti vyriškumo tematiką ir lig šiol nuosekliai dominuojančio šiame lauke menininko parodai toks serijos vardas ne tik pritinka, bet ir atrodo gana nuspėjamas. Vis dėlto plakatui pasirinkto kūrinio nuotrauka sukelia nuostabą – linksmai nusiteikęs molinis grybas-falas konstatuoja, jog aštuntojoje personalinėje Adomo Danusevičiaus parodoje išvysime... Keramiką?

Viena atrodo iškart aišku – menininką dominanti tematika išlieka nepakitusi. Danusevičius toliau analizuoja lytiškumo konstruktus ir reflektuoja queer tapatybės santykį su visuomene. Tačiau šį kartą jis tai atlieka kitu rakursu ne tik kalbant apie kūrybinę mediją, formą, bet ir apie patį vyriškumą. Pradėjus nuo hegemoninio vyriškumo kaip kamufliažinės maskuotės pereinama prie subordinuoto vyriškumo ir kempo estetikos (camp siekia perkoduoti socialinius konstruktus, kurių kultūrinė galia ir įtaka trukdo juos demontuoti ar ignoruoti; atsiskleidžia per išgalvojimus, stilizavimą, teatralizavimą, ironiją, žaismingumą ar hiperbolizavimą), o ši esti viena iš homoseksualių vyrų raiškos alternatyvų.

Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais I“. 2016 m.  Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Apibersiu tave deimantais II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kaminas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kaminas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kamufliazinis vyriskumas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Kamufliazinis vyriskumas“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Penis mushroom series“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Penis mushroom series“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti I“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Adomas Danusevičius, „Tapyti, kai negali netapyti II“. 2016 m. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Parodos fragmentas. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Parodos fragmentas. Nuotrauka iš „The Rooster Gallery" archyvo
Karolina Rimkutė

Ša! Moteris kalba

Performansas „Platonių puota“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Bekeliaudama į spalio 23 d. „Titaniko“ parodų salėje vykusį feministinį performansą „Platonių puota“ išties nekantravau išvysti keleto į puotą užsukusių vyrų reakcijas, kai jiems, šį ypatingą vakarą neturintiems teisės kalbėti, įklotais bus užklijuojamos burnos, kaip prieš keletą metų pasakojo Neringa Mikalauskienė, išvydusi performansą Paryžiuje. Didžiam nusivylimui, Vilniuje šio elemento atsisakyta – menininkės iš Prancūzijos nenorėjo išgąsdinti ne itin pažįstamos lietuviškos publikos.

 

O publikos visgi susirinko nemažai, atrodo, lyg ir neužteko visiems išdalinti lietuviškai atspausdintos Platonės Faidros kalbos, duodamos paskaityti, kol neprasidėjo puota. Įžengę į salę, visi apstojome užklotą stalą ir dar kiek paramstėme sienas, kol po užklotu kažkas pradėjo judėti – žiūrovų apsuptyje iš daugiadienių išgertuvių kėlėsi Platonės. Žiovaudamos jos dairėsi į svečius, rąžėsi, galop prasibudinusios įpylė sau ir kitiems iš po stalo traukiamo vyno (vienas butelis sudužo ir tapo netyčine auka dievams), abejingai ragavo gėrybes, kartu su gėlėmis nuklojusias stalą. Netikėtai stalo centre išvydome Faidros galvą. Stebėjosi ne tik ji, bet ir likusios Platonės – iš pradžių jos niekinančiai tampė galvos plaukus ir į ją baksnojo, bet vėliau, Faidrai prakalbus, puotos dalyvės pradėjo dažyti jai veidą ir puošti gėlėmis ištampytus plaukus.

Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Scena iš performanso „Platonių puota“. 2016 m. J. Lobanovo nuotr.
Karolina Rimkutė

Galva už galvą

Nezaket Ekici paroda apie nužudytas Turkijos moteris Pamėnkalnio galerijoje

Laimos Kreivytės kuruotos parodos „Postidėja IV. Karas“ tęsinyje Pamėnkalnio galerijoje pirmą kartą Vilniuje pristatoma turkų kilmės Berlyno menininkė Nezaket Ekici ir jos videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“. Tamsioje, tuščioje salės erdvėje aidi riksmai, sienose išrikiuotos performansų atlikėjos kaltina tragiškai žuvusių moterų likimų lėmėjus ir prieš juos smurtauja. Energingi menininkių veiksmai apverčia galios struktūrą – prievartautojai ir žudikai tampa agresijos aukomis, smurto objektais. Apie įvykius jos kalba ne susitapatindamos su aukos vaidmeniu, o iš negailestingo teisėjo pozicijos (ir šitaip pasipriešina moters pažeidžiamumo įvaizdžiui). „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį“ – skelbia prieš maždaug 3,5 tūkstančių metų iškaltas teisinis principas, kuriuo vadovaujasi Özge Yüksel, nekoordinuotais judesiais puolanti vienuolikmetės žudiką ir klausianti: „Ar skauda? Ar jauti?“ Išmušti dantis grasina ir projekto sumanytoja Nezaket, linkėdama niekintojui išgyventi tokį patį skausmą vis iš naujo.

Nezaket Ekici, Pippa Bacca atminti (34 m., mirė 2008 m.). A. Narušytės nuotr.
Nezaket Ekici, Pippa Bacca atminti (34 m., mirė 2008 m.). A. Narušytės nuotr.
Nezaket Ekici, Pippa Bacca atminti (34 m., mirė 2008 m.). A. Narušytės nuor.
Nezaket Ekici, Pippa Bacca atminti (34 m., mirė 2008 m.). A. Narušytės nuor.
Nejla Yerebakan, Zehra Dursun Teker atminti (32 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Nejla Yerebakan, Zehra Dursun Teker atminti (32 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Nejla Yerebakan, Zehra Dursun Teker atminti (32 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Nejla Yerebakan, Zehra Dursun Teker atminti (32 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Huri Sevim Yaşar, Ömür Alarçin atminti (41 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Huri Sevim Yaşar, Ömür Alarçin atminti (41 m., mirė 2015 m.). A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Hikmet Uçarkuş performansas. A. Narušytės nuotr.
Karolina Rimkutė

Karas prasideda galvoje

„Postidėja IV. Karas“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Keletu mėnesių vėliau nei įprastu intervalu prasidėjusi ketvirtoji „Postidėja“ mane ne juokais išgąsdino, jog „mažasis“ (tikriau – ignoruotasis) moterų meno naratyvas tradiciškai nebesitęs. Nejaugi lyčių pusiausvyra atrodo atkurta, nejaugi „Plote“ pasitūsino ir viskas baigta?.. Džiugiai žiniai, „Postidėja“ tik laukė rudens, kad simboliškai stabtelėtų kiekviename metų laike.

 

Į šį poetiškai melancholišką metų ketvirtį karo tema įsilieja gana natūraliai, bet ne tik dėl niūrios prieblandos ar žvarbesnio oro – šiuo metu laiku prasidėjo ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tarptautinio karo su terorizmu kampanija, Euromaidanas. Tiesa, po šio masinio protesto sekę įvykiai karu nevadinami, netgi vadinami bet kuo, tik ne karu. Ar trūksta oficialaus vienos šalies prisipažinimo, o gal pompastiškos kariuomenės vietoje žalių žmogeliukų? Šiaip ar kitaip, mūsų šalyje bauginimo netrukus prasidėsiančiu karu netrūksta. Įvesta privalomoji tarnyba, žiniasklaida praneša gandus apie naujai kuriamus ginklus, klaidinančios antraštės kalba apie jau vykstančias mažų miestelių apgultis (kurios, pasirodo, tėra mūsiškių apmokymai) – galbūt jau apsipratome, bet dar neseniai masės buvo labai įbaugintos žiniasklaidos, nemažai žmonių net pradėjo kaupti konservus, planuoti slaptavietes ar emigraciją. Kadangi medijomis labai lengva manipuliuoti, tai tampa neatsiejamu šiuolaikinio karo elementu. Informacinė manipuliacija karą žmonių akyse gali paversti neegzistuojančiu, o taiką – nejaukia tyla prieš šovinių audrą. Aiškiau suvokti vizualinės manipuliacijos galią padeda vienos „Postidėjos“ veteranių, Jurgos Barilaitės kareivėlių kambarėlis.

Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Cooltūristės, „Skaldyk ir valdyk“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Veda Popovici, „Revoliuciniai reikmenys: dailės istorijos perpasakojimas per juodąjį kvadratą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Veda Popovici, „Revoliuciniai reikmenys: dailės istorijos perpasakojimas per juodąjį kvadratą“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „5 geriausi bombų sprogimai“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „5 geriausi bombų sprogimai“. 2016 m. K. Rimkutės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Marš marš, kareivėli!“. 2016 m. A. Narušytės nuotr. `
Jurga Barilaitė, „Marš marš, kareivėli!“. 2016 m. A. Narušytės nuotr. `
Cooltūristės, „Rozos mis(s)apropriacija“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Cooltūristės, „Rozos mis(s)apropriacija“. 2015 m. K. Rimkutės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Lūpdažiai“. 1998–1999 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Lūpdažiai“. 1998–1999 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Žaizdų biblioteka, 1949–1955 m.“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Aurelija Maknytė, „Žaizdų biblioteka, 1949–1955 m.“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Tas amžinas kaltės jausmas“. 2003 m. K. Rimkutės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Tas amžinas kaltės jausmas“. 2003 m. K. Rimkutės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas