Autorius: Karolina Rimkutė

Karolina Rimkutė

Paroda „Permainų šventė“ MO muziejuje

Naujoji MO muziejaus paroda „Permainų šventė“ tikrai džiugina eksponuojama fotografijų kolekcija. Pirmoje parodos dalyje „Gyvenimo ritualai“ galima išvysti Lietuvos fotografijos klasikų Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio ir kitų fotografijas, taip pat paanalizuoti asmeninių santykių institucionalizavimo problematiką per Laisvydės Šalčiūtės, Vilmos Samulionytės, Aušros Griškonytės-Volungės, Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus kūrinius.

Karolina Rimkutė

Performansas Šiuolaikinio meno centre

Tikrai nesitikėjau, kad per karantiną bus galima dalyvauti vestuvėse. Keistai skambantis Laimos Kreivytės, Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės performansas „Fluqus vedybos. Kentauro gimimas“ skatino kojas greičiau kulniuoti į ŠMC ne ką mažiau, nei gyvų renginių alkis. Bet labiausiai pamatyti šį performansą suviliojo viltis, kad, turint mintyje šių kūrėjų meninius profilius, tai nebus eilinis fluxus lavono pavoliojimas, kaip, deja, dažnai pasitaiko net ir dideliems judėjimo gerbėjams. Abstraktus, bet raktinių žodžių gausus kūrinio aprašymas suponuoja naujas Jurgio Mačiūno ir Billie Hutching atlikto fluxus vestuvių performanso (1978) perskaitymo galimybes.

Karolina Rimkutė

Ar išliks kultūros erdvė buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose?

Visai neseniai, sausio 22 d., Vilniaus miesto savivaldybėje vyko viešas susirinkimas dėl Kultūros rūmų (Kauno g. 5), geriau žinomų kaip „Kablys“, paskirties keitimo iš kultūrinės į administracinę projekto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad projektas – nedidelės apimties, kaip susirinkimo pradžioje ir įvardino projekto vadovė Rita Mažeikaitė-Petraitienė. Iš esmės, architektūriškai šiuo projektu niekas nesikeičia – nėra griaunama, ardoma ar perstatoma, neplanuojamas ir automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimas. Projekto remonto dalis, dėl kurios jau nuvilnijo visuomenės susirūpinimas, yra prikabinama tik dėl to, jog, pagal galiojančius biurokratinius principus, pastato paskirties keitimas yra galimas tik vykdant remontą. Kadangi „remontas“ nieko neremontuoja, projekto nereikia derinti ir su kultūros paveldo departamentu. Pasak projekto pristatytojų, „remontas“ (kaip ir jo pristatymas) yra vykdomas tik dėl to, jog pakeisti pastato paskirtį reikalauja Nacionalinė žemės tarnyba, dėl pastato paskirties neatitikimo sklypo paskirčiai. Trumpai tariant, šiuo projektu nesikeičia niekas, tik vienas nedidelis fundamentalus formalumas – „Kablys“ tampa administraciniu pastatu. Pakeitus paskirtį į administracinę, ramino tiek projektuotojai, tiek pastato savininkui – UAB „Žibosai“ – atstovaujantis advokatas Linas Jakas, kultūrinei veiklai vykti niekas nedraudžia. Ir vis dėlto šis formalumų kaitos projektas galimai suveiks kaip paridenta gniūžtė – administracinės paskirties „Kablio“ savininkams (esamiems ar tolimesniems) niekas nekliudys pastate vykstančią kultūrinę veiklą stabdyti.

Karolina Rimkutė

Prieš kelias savaites prasidėjo ketvirtą kartą Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojama dailės kvadrienalė, šįsyk išsiplečianti per Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Aštuonios parodos buvo atidaromos skirtingu laiku, paskutinysis atidarymas galerijoje „Kairė – Dešinė“ įvyko dar prieš keletą dienų. Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema.

Karolina Rimkutė

Adomo Danusevičiaus paroda „Purvas ir gėlės“ galerijoje „Vartai“

Jau trečią savaitę vienam draugui negrąžinu pasiskolinto Witoldo Gombrowicziaus „Kosmoso“, mat niekaip neįstengiu perskaityti. Taip yra tikrai ne dėl to, kad man kaip nors neįtinka šis lenkų rašytojas ar stinga laiko. Priešingai, laiko skaityti atrandu ir, viena važiuodama troleibusu, vis iš naujo perskaitau keletą pirmųjų puslapių, kur aprašomos romano veikėjos Lenos lūpos: slidžios kaip šliužas, įkaitinančios slidų ir glitų kūnišką geidulį. Kaskart perskaitau ir paskęstu mintyse apie šį patrauklumo ir bjaurumo žaismą, kuris puikiai perteikia aistringą potraukį kūnui – trokštame jo gaivališkai, su visais jo syvais, kurie be geismo greičiausiai veiktų atstumiančiai, kaip slidus šliužas. Šie rašytojo žodžiai kuriam laikui apsigyveno mano sąmonėje ir nukeliavo į „Vartų“ galeriją, kur susitiko su taip pat geidulingai gličia Adomo Danusevičiaus kūryba tryliktoje personalinėje jo parodoje „Purvas ir gėlės“.

Karolina Rimkutė

Įspūdžiai iš Pernu fotografijos festivalio

Estijos Pernu uostamiestyje jau antrą kartą vyksta festivalis „Pärnufotofest“, kuriame dalyvauja tiek vietiniai, tiek kitų šalių menininkai iš Baltijos regiono. Pirmą kartą vykęs kaip eksperimentas, šiemet festivalis su tema „Ateitis buvo vakar“ įsivažiuoja pilnu tempu ir išsitęsia per keturias erdves. Parodų atidarymai suplanuoti beveik vienu metu, tik dvidešimties minučių skirtumu, taigi kad pavyktų viską pamatyti, teko paskubėti.

Karolina Rimkutė

Aistės Kisarauskaitės paroda „Solanum tuberosum“

Vieną vasarą svečiavausi pas bičiulę Žirmūnuose, viename tų pilkųjų blokinių namų. Kartoninio buto, kurį draugė nuomojosi, balkone ankstesnysis gyventojas buvo palikęs nedidelį savo ūkį – žydinčią bulvę plastikinėje dėžėje. Esu mačiusi butuose auginamas prieskonines žoleles, pipirus, mažyčius pomidoriūkščius, kadaise ir pati svarsčiau baziliką vazonėlyje pasisėti, bet bulvės? Daugiabučio balkone? Iš tos nuostabos ir nežinojimo, ką ir begalvoti, garsiai užsikvatojau. Prisiminiau įvairius juokelius (keliuose jų ir tiesos būta) apie ožkas, karves, arklius, pastebėtus Lietuvos didmiesčių balkonuose. Kaip ten sakoma, kaimo iš žmogaus neišvarysi?..

Karolina Rimkutė

„Jaunojo tapytojo prizo“ paroda „Tsekh“ galerijoje ir finalininkų „Titanike“

Kiek atsimenu, „Jaunojo tapytojo prizo“ (rengia Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius) projektas mane visuomet verčia sužvairuoti – viena akis, besidžiaugdama dėmesiu jauniems tapytojams, krypsta ekspozicijos vidun, bet kita nusisuka į jaunus kitų medijų kūrėjus. Nenorėčiau, kad šis mano žvairavimas atrodytų kaip priekaištas JTP, nes ši iniciatyva suteikia nemažai galimybių jaunai tapybai pasirodyti, įsiminti, parsiduoti. Menininkus pastebi tarptautinė komisija, jie eksponuojasi plačiai išreklamuotame projekte, gali gauti piniginį prizą, sutartį personalinei parodai, reziduoti užsienyje. Svarbiausia, kad vardas gali patogiai įsikuisti šiuolaikinės tapybos žemėlapyje net ir neužėmęs prizinių vietų, nes kabėdamas ten tu jau žinai, kad esi įtrauktas į Baltijos tapybos metraštį.

Vis dėlto ne tapytojams tokių galimybių nėra ir gana aišku kodėl. Tapyba dažniausiai yra fiziškai patogesnė, dvimatė meno medija, neturinti kopijų. Kitaip tariant, lengvai įkurdinama patalpoje, nereikalaujanti ypatingos priežiūros ir visuomet „ta vienintelė“. Ši disciplina, iki šiol vadinama tradicine, suteikia saugaus investavimo jausmą. Šiukštu nereikia manyti, kad esu kokia nors tapybos priešininkė, atvirkščiai, manau, jog nuo tokio dominavimo meno rinkoje labiausiai nukenčia ji pati, tik ne pardavimo, o vystymosi prasme. Saugumas, patogumas sukuria ribas ir skatina stagnaciją, tradicijų puoselėjimas veda į suvaržymus, kurie ne visuomet yra sąmoningi. Taigi, buvimas tapytoju ir buvimas ne tapytoju turi savų privalumų ir trūkumų. Viena vertus, atviresnės rinkos durys, kita vertus – priverta kūrybinė laisvė bei eksperimentavimas, ir atvirkščiai.

Karolina Rimkutė

Indrės Ercmonaitės „Depresija: Jar is Deep“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Po metų pertraukos atidaryta nauja tapytojos Indrės Ercmonaitės paroda, joje beveik dešimtmečio kūryba suverta būdingu kartai raktažodžiu – depresija. Ši tema, kaip ir koks nors pseudonostalgiškas 10-ojo dešimtmečio reflektavimas, yra dažna, turint mintyje ne tik jaunąją Lietuvos tapytojų kartą, bet jauną kartą apskritai. Antroji parodos pavadinimo dalis, „Jar is deep“ – tai atsitiktinė pirmosios – „Depresija“– anagramos variacija. Nors frazė ir nėra prasminga, ji mįslinga: norom nenorom imi įsivaizduoti tą stiklainį ir jo dugną. Suku galvą ir vis spėlioju, kol galop suprantu, jog čia turbūt ir slypi beprasmiškos anagramos prasmė – kad ir koks gilus būtų kapstymasis, bereikšmė informacija iki esmės vis vien nenutemps, ji yra bedugnė.

Panašiai bereikšmės informacijos prievartinę grūstį į smegenis galima atpažinti daugumoje parodoje eksponuojamų Ercmonaitės darbų – įvairūs popkultūros produktai, ištraukti iš interneto, yra atpažįstami net jei jais nesidomima. Štai Jėzus drauge su Dartu Veideriu įkomponuoti šalia mėnulio pilnaties ir jaunaties kaip universalieji gėrio ir blogio įkūnijimai; įvairių kultūrų pranašysčių rinkinio pavadinimą „They saw our day“ tarsi vienalyčiame tekste tęsia memu tapę dainos žodžiai „they see me rollin they hatin“. O ir pati kūrinių eksponavimo tvarka gana chaotiška.

Karolina Rimkutė

Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje birželio pabaigoje atsidarė dvi personalinės parodos – Alinos Melnikovos „Blykstė dienos šviesoje“ ir Raimos Drąsutytės „Laikau erdvę. Be šarvų“. Abiejų parodų kuratorė Monika Krikštopaitytė Raimą Drąsutytę įvardija pogrindžio Louise Bourgeois, o Alina Melnikova žiūrovams kaip savo kūrybos atspirties tašką siūlo Mariją Laasnig – ir išties abiejų lietuvių parodos akivaizdžiai rezonuoja su kaip tik tuo pat metu „Vartų“ galerijoje eksponuojamais Bourgeois ir Laasnig piešiniais.