7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Praskrenda paukštis (fotografijai)

Gidas po Vilniaus dabartį – šiame ir aname Neries krante

 

Pagaliau gavau ilgai lauktą knygą – Algimanto Kunčiaus „Fotorefleksijas“ apie Vilnių 1990–2019 metais (išleido „artseria“). Lauktą, nes žinojau, kad ją kartu su Kunčiumi kūrė netikėta kompanija: Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Saulė Mažeikaitė, fotomanipuliatorius, dizaineris (proginių monetų kūrėjas) Liudas Parulskis ir rašytojas, meno rinkos tyrinėtojas Ernestas Parulskis. Kitaip tariant, ne fotografijos žinovai ir ne rimtuoliai.

Vos atsivertusi knygą įsitikinau, kad joje Vilnius kitoks nei ankstesniuose Kunčiaus albumuose – ne tik dėl laikotarpio. 1969 m. išleisti „Senojo Vilniaus vaizdai“ pasakojo apie apgriuvusį, šešėliuotą, akmenimis grįstą, po sniegu snūduriuojantį senamiestį – romantinę priebėgą į praeitį nuo sovietinių statybų patoso. Po beveik keturių dešimtmečių dailininkas ir leidėjas Eugenijus Karpavičius iš Kunčiaus archyvo atrinko tik kvadratinius vaizdus ir išleido albumą „Senamiesčio kvadratai“ (2007). Vienodų formatų ritmas atpalaidavo mintis nuo knygos dizaino, nuo pačios knygos, kad skaitytojas dar kartą svajingai paklaidžiotų po jau išnykusį 1960–1970 metų Vilnių. Kad kartu su Kunčiumi, sekusiu „paskui saulę“, stebėtų šimtmečius atlaikiusio mūro, Vilnele tekančio vis kito vandens, šviesą virpinančių medžių ir emocingo dangaus kalbėjimąsi. Karpavičiaus į knygą sumontuotas miestas buvo beveik be žmonių ir, atrodė, priglaudžia atklydėlį iš kaimiškos Lietuvos.

Kunčiaus fotografijos mėgėjai imdami naująją knygą turi pasiruošti ne tik nuostabai, bet ir kitokiam fotografijų skaitymui. Susitelkti į vieno vaizdo poetiką čia nuolat trukdys aplinkui džeržgiantys, dėl dėmesio besigrumiantys konkurentai. Vietoje elegiško albumo erzins kažkas panašaus į reklaminį gidą, kurio pagrindinis principas – atakuoti vis kitokiu vizualumu kiekviename atvarte. Nespalvoti vaizdai susiduria su spalvotais, paskęsta tarp jų, kartais tyliai oponuoja, bet dažniausiai pralaimi. Akys raibuliuoja nuo įvairiausių dydžių mozaikos, o jas pailsina tai, ko meno albume negali būti, – ryškiaspalvės „atvirukiškos“ panoramos: žydi sakuros, jas uosto „japonės“, dega rudeninės (dar neiškirstų) medžių alėjos, žydrais džinsais mūvinti mergina stovi atsirėmusi į pripūstą mėlyną slibiną. Čia stabteliu – šis vaizdas, nors gražus, nėra reklaminis, t. y. jis ne giria, bet švelniai šaiposi. Ne iš merginos, o iš situacijos, kai miesto centre (Lukiškių aikštėje) įsitaiso plastikas, išstūmęs Kunčiaus fotoaparatais numylėtas liepas ir alyvas.

Bet žmonėms tai patinka. Kunčius juos tebefotografuoja pagarbiai, iš tolo stebėdamas, kaip jie eina tilteliais per išraustą Gedimino prospektą, žiūri, kaip nukeliamas Leninas, daugybę dienų žvejoja po Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, užkandžiauja ant žolės, trumpam pabėgę iš stiklinių dėžių, bokštų ir kibirų. Žmonės, regis, džiaugsmingai užpildo miesto tvarkytojų perkurtas ir sukurtas erdves, palaimingai užmiršę, kas buvo, palaimingai šitose fotografijose, nes ir toliau Kunčius seka „paskui saulę“. Vis dėlto trisdešimt nepriklausomybės metų fotografo fiksuoti kadrai primena, kas vyko: vietoje restorano ir aikštės prie buvusio „Vaikų pasaulio“ pastatytas abejotinos architektūros viešbutis su prekybos centru, du Neries krantus sujungė Baltasis ir Karaliaus Mindaugo tiltai, „aname“ (anot Ernesto Parulskio) krante atsirado provinciali šiuolaikinio dangoraižių miesto kopija, Revoliucijos muziejų pakeitė Nacionalinė dailės galerija, po truputį pramogautojų „įsisavinti“ žolynai aname krante vėl išrausti naujoms statyboms, pravažiuojančių autobusų langai išlanksto stilinį erdvėlaikį. Į kaitą Kunčius žiūri ne pesimistiškai, daugiau tarsi budistiškai nusiteikęs, kad viskas keičiasi, keičiasi, keičiasi, o jam belieka pritaikyti žvilgsnį.

Ir tik retkarčiais jis palyginimui suduria laiką „prieš“ ir „po“. 1965 m. Nerimi plaukia ledo lytys, aname krante išraustos plynės, kurias sukultūrina tik keli pastatėliai horizonte ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ansamblis. Ir – ta pati panorama 2019-aisiais, kai Neryje plūduriuoja restoranas, o virš tvarkingos krantinės išdygęs stiklinių dėžių kuokštas. Penki dešimtmečiai, per kuriuos miestas okupavo aną krantą. Dviejų laiko momentų sugretinimas akivaizdžiai liudija civilizacijos pergalę. Bet paslepia kaitos procesą, kuris gali būti ir įdomus, ir traumuojantis.

Procesą atskleidžia nuoseklus fotografavimas. O šaiži fotografijų dėlionė išreiškia savijautą, kad miestas keičiasi nepriklausomai nuo miestiečių valios. Pavyzdžiui, tokia seka prie Seimo rūmų: 2015 m. pastatyta piramidė su Europos žemėlapiu, kuriame Lietuva juoda – tarsi skylė. Kitame puslapyje – 1994 m. toje vietoje veikia fontanas (pastatytas 1987 m., skulptorius Gediminas Karalius, architektas Algimantas Nasvytis). Purškiamas vanduo lyg pienės pūkas gaubia piramidės šerdį, pro šalį bordiūru žąsele žingsniuoja žmogeliukai. Toliau – 2013-ieji, fontano išmontavimo darbai. Piramidėje išbyrėję stiklai primena aną (vėlesnę) juodą Lietuvėlę. Kitame atvarte Kunčius jau 2019 m. ant Seimo ir žemėlapių piramidės deda bibliotekos lango kryžių. Seką užbaigia minia, susirinkusi aplink vėl „gyvą ir sveiką“ fontaną 1991-aisiais, gal jau po pučo, nes žmonės atrodo atsipalaidavę – tokie pat, kokie vėliau grožėsis sakuromis. Ratas tarsi užsidaro, fotografas mintimis grįžta į praeitį. Bet ne, jis tik primena simbolių reikšmę, o juos sunaikinus (nes per „brangūs“) mieste lieka išdaužta Lietuvos formos skylė.

Nors knyga sukonstruota kaip nuosekli kelionė pėstute nuo Katedros Gedimino prospektu iki Seimo ir, perėjus Žvėryno tiltu, grįžtant Konstitucijos prospektu per Karaliaus Mindaugo tiltą vėl į Katedros aikštę, menamo vaikštinėtojo mintys blaškosi iš dabarties į praeitį ir atgal. Su juo Ernesto Parulskio tekstas užmezga pokalbį. Remdamasis Kunčiaus fotografijomis jis pasakoja pastatų istorijas. O pats Kunčius dar 1984 m. randa save kaip pasakotoją Centrinės universalinės parduotuvės vitrinų atspindžiuose, tarp skarų ir karolių. Ir nepaleidžia iki pat 2019-ųjų, kai jo figūra pasidaugina veidrodžių armonikoje iki begalybės. Tarsi ši vieta būtų teseraktas, kuriame atsiveria nematomos dimensijos, todėl galima vienoje vietoje aptikti visus čia prabėgusius laiko momentus, aptikti visais laikais vis dar tebevaikštantį save. Tekste Ernestas taip pat kartais užsimena apie fotografijos galią sujungti skirtingų subjektų gyvenimo trajektorijas, nors jiedu ir nesusitinka. Visi fotografo pastebėjimai yra (bus) ir prisiminimai, o visi iš archyvo ištraukti prisiminimai kažkada buvo (tebėra) pastebėjimai. Viskas šioje knygoje ir buvo, ir yra, ir bus vienu metu.

Tie pastebėjimų-prisiminimų junginiai veikia skirtingai. Miestas per daug įvairus, jo erdvėse per dešimtmečius daug išgyventa, todėl negali vien liūdėti, kad kažkas nyksta, nes kažkas ir atsiranda. Kunčiui smalsu – kas, ypač kaip – žmonės vis iš naujo apgyvendina miestą. Bet jis pastebi ir praradimus, vėlgi ypač – prarandamus žmones. Tiesa, ne kiekvienas skaitytojas supras, kad iš sportinės aprangos parduotuvės į Katedros aikštę „išbėgantys“ manekenai Kunčiui bėga iš Lietuvos. Bet sunku nepastebėti, kad Lukiškių aikštėje šalia dar nenugriauto „lenininių laikų“ šviestuvo ant suoliuko prisnūdusi moteriškė yra ta užmirštoji, nespėjanti, o gal nenorinti prisitaikyti Lietuva, nes tai parašyta ant krepšio.

Fotografijų albumų kūrėjai neprivalo rašyti išvadų, nes vaizdų ištarmė per daug komplikuota ir daugialypė. Ir šios knygos pasakojimas nėra nuoseklus, netgi priešingai. Šokčiojantis Kunčiaus žvilgsnis, vienas į kitą dūžtantys skirtingų dešimtmečių faktai skaitytojo galvoje kuria prieštaravimus, o ne juos išsprendžia. Tačiau bendras įspūdis lieka – priklausomai nuo paties skaitytojo nusiteikimo. Manasis lėmė štai tokią išvadą: pusiau gamtišką miesto jaukumą vis aršiau išstumia įvairūs dirbtinumai – ne tik plastiko, bet ir abstraktesnių formų, reklamos išsigalvojimų, uniforminių įvaizdžių. Nieko nelieka tikro. Šią slinktį man reprezentuoja du beveik analogiški vaizdai, bet nesugretinti, netikėtai išnyrantys skirtingose knygos vietose. Kažkur pradžioje 2013 m. virš trijų skulptūrų ant Katedros stogo praskrenda paukštis; skulptūrų akys krypsta dievop, bet reklama ant pravažiuojančio sunkvežimio kreipia mintis kitur: „European Space Expo / Discover what space brings to your life“. Kažkur knygos viduryje, jau 2019-aisiais, paukštis praskrenda tik stiklo atspindžių dangumi virš bedvasių „ano kranto“ pastatų leidžiantis saulei.

Vis dėlto nenorėčiau baigti tokia elegiška gaida, juo labiau kad šioje knygoje pilna smagių estetinių nutikimų. Štai danguje plevėsuojančioje raudonoje vėliavoje šuoliuojantis Vytis, regis, tuoj puls Žaliuoju tiltu tebežygiuojančius bronzinius kareivius. O pro apleistus Sporto rūmus tarsi pro skęstantį laivą praplaukia milžiniškas žalias grafičių slibinas. Jis šypsosi, kaip, įtariu, ir pats Kunčius, pajutęs vystytojams nepasiduodančio miesto energiją. Ji vis ardo stiklinių dangoraižių, trinkelių ir kvadratinių medžių dekoracijose kuriamą gero gyvenimo fikciją. Paskutinis knygos kadras, užfiksuotas 2015 m. iš Gedimino pilies, yra to aname krante atsiradusio miesto tęsinio nespalvota panorama. Tačiau žvelgiant iš toliau, iš miesto pradžios taško, ji nebeatrodo nei klaiki, nei netikra. Pilki tonai užglaisto sandūras ir vėl miestas regimas kaip gražiai tarp kalvų aplink upę sukomponuota visuma. Statybų žvangesys nutyla, Vilnius vėl žada amžinybę.