Autorius: Žilvinas Dautartas

Žilvinas Dautartas

V ir VI baleto mokyklos laida

Ar tikrai žmogus – savo likimo kalvis? O gal mūsų likimai priklauso nuo... moirų? Tų mistinių senosios Graikijos būtybių, sugebančių ar sugebėjusių manipuliuoti ne tik likimais, bet ir gyvybėmis? Gal jos prikišo nagus ir prie penktos M.K. Čiurlionio menų mokyklos choreografijos skyriaus laidos? Juk 1971 m. pavasarį choreografijos skyrių baigusi laida teikė daug gražių vilčių.

Žilvinas Dautartas

Pirmosios Baleto mokyklos laidos

Lapkričio 26 d. Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla švęs savo 75-metį.  Nuo 1953 m. prie muzikos mūzos Euterpės prisijungė ir šokio mūza Terpsichorė. Šis gražus duetas gan sėkmingai bendradarbiavo iki 1960-ųjų, kai šalia muzikos ir choreografijos skyrių buvo atidarytas ir dailės skyrius. Manau, kad apie muzikos ir dailės skyrius papasakos jų absolventai, aš norėčiau prisiminti pirmuosius, labai nedrąsius Terpsichorės žingsnelius.

Žilvinas Dautartas

Baleto solistas Jonas Katakinas

Spalio 16-ąją minėsime vieno ryškiausių Lietuvos baleto solistų Jono Katakino septyniasdešimtmetį. Prisiminsime ne tik Jono vaidmenis baleto scenoje, jo indėlį į mūsų baleto raidą, bet ir ir tuos klausimus, į kuriuos iki šiol neturime atsakymų, o gal ir nenorime turėti, kad nesijaustume kalti.

Žilvinas Dautartas

Apie Vytautą Aukščiūną, Petrą Baravyką ir Henriką Jagminą

Ir tokiems būna apmaudžiausia, nes ir visas dėmesys, ir šlovė tenka ne jiems, nors ir atsilikta tik per vieną žingsnį. Žinoma, ne dėl jų kaltės ar nenoro būti pirmaisiais. Tiesiog pavėlavo gimti, ateiti į baleto studiją, pagaliau pamatyti tai, kas pakerėjo nuo pirmos pažinties ir liko visam gyvenimui. Tokia lemtis ištiko vieną iš Lietuvos baleto kartų, spėjusią pašokti pirmajame „Kopelijos“ spektaklyje dar besimokant baleto studijoje prie Kauno Valstybės teatro. Bene ryškiausi šios kartos atstovai – Vytautas Aukščiūnas, Petras Baravykas ir Henrikas Jagminas. Be abejonės, be šios trijulės buvo ir daugiau gražaus jaunimo, nusprendusio tarnauti šokio menui, bet apie juos kiek vėliau, kai turėsime daugiau informacijos apie jų likimus.

Žilvinas Dautartas

Apie Genovaitę Sabaliauskaitę ir Henriką Banį

Ši Senekos sentencija kuo puikiausiai tinka visiems, paskyrusiems savo gyvenimą šokio mūzai Terpsichorei. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, tad ne visi tas žvaigždes ir pasiekdavo. Dalį siekiančiųjų labiau domino ne tiek pati žvaigždė, kiek jos statusas.

Žilvinas Dautartas

Apie Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių

Šie vienos dainos žodžiai iškyla prisiminus vieną ryškiausių duetų Lietuvos baleto istorijoje. Tai Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus duetas, dešimtmečius spindėjęs baleto spektakliuose. Šio nuostabaus dueto palyginimas su ugnimi ir ledu gal ir skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie pažinojo šią porą tik gyvenime, man pritartų. Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Stebėtis matant, kaip emocijos užlieja sceną, kaip nevilties ir skausmo banga užtvindo žiūrovų, stebinčių Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, širdis. Arba kartu su balerinos Kitri Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Sunku būdavo patikėti, kad tai ta pati atlikėja.

Žilvinas Dautartas

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.

Žilvinas Dautartas

Olga Malėjinaitė ir Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė

Ne tiek jau daug liko laukti – gruodžio 4-ąją Lietuvos klasikinio šokio bendruomenė švęs  profesionalios baleto trupės gimtadienį: prieš 95-erius metus Valstybės teatro scenoje įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Bent jau šia proga prisiminkime tas pirmas šokėjas, privertusias oficialiai įteisinti naujos meno šakos gimimą jaunoje valstybėje. 

Kas buvo tos pirmosios, nuo kurių ir prasidėjo mūsų baleto istorija? Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė kartu su Eugenija Žalinkevičaite jau 1922 m. gruodžio 31 d. teatro administracijos rašte Kauno miesto ir apskrities karo komendantui dėl naktinių leidimų įvardytos kaip etatinės darbuotojos. Jos abi kartu su savo kolegėmis iš Olgos Dubeneckienės baleto studijos N. Rivkaite ir L. Gailevičaite tų pačių metų birželio 2 d. dalyvavo studijos mokinių Kauno visuomenei skirtame koncerte.

Žilvinas Dautartas

Vytautas Kudžma

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.

Žilvinas Dautartas

Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova

Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves.