Autorius: Žilvinas Dautartas
Žilvinas Dautartas
Ką pasirinkti – dramblį ar banginį?
Anželika Cholina, Martynas Rimeikis ir Birutė Letukaitė
Ne paslaptis, jog dalis žmonijos anksčiau buvo įsitikinusi, kad žemė laikosi ant trijų dramblių. Kita dalis manė, kad žemę palaiko trys banginiai. Dabar bent jau dauguma žino, kad žemė sukasi pati. O ant ko laikosi Terpsichorės pasaulis? Ant dramblio ar ant banginio? Aš renkuosi banginį. Tikrai ne dėl jo masės, juk dramblys ne ką mažesnis. Bet prisiminkime, kaip juda tiek vienas, tiek kitas, – jų judėjimas skiriasi kaip žemė ir dangus. Ir nieko nuostabaus, kad šokio deivės Terpsichorės valdas galima lyginti su jūromis ar vandenynais. Kaip ir visos jūros bei vandenynai, Terpsichorės valdos taip pat pasižymi gyventojų įvairove. Faunos gausa tik dar kartą įrodo, kad procesai, vykstantys gamtoje, tarsi atspindi evoliuciją.
Žilvinas Dautartas
Baleto mokyklos puoselėtoja
Knyga apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę
„Imkit mane ir skaitykit...“ Prisiminęs šiuos klasiko žodžius, žinomus ne vienam, siūlau visiems, ką domina Lietuvos baleto raida ir lietuviška literatūra apie jį, susirasti naujausią leidinį „Įprasmintas gyvenimas“, skirtą Lietuvos baleto mokyklos puoselėtojai, išugdžiusiai ne vieną kartą ne tik mokinių, bet ir mokyklos pedagogų. Tai knyga apie ilgametės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos (NMKČMM) Baleto skyriaus vadovės Lili Navickytės‑Ramanauskienės pedagoginę, administracinę veiklą, be kurios šios mokyklos auklėtiniai ir baleto gerbėjai negalėtų pagrįsti savo pasididžiavimo.
Žilvinas Dautartas
Žingsnis į ateitį
Apie choreografą Jurijų Smoriginą
„Šventa vieta tuščia nebūna“, – taip kartais galvoja žmonės, susidūrę su įvairiomis permainomis, pradedant sutarta rotacija ir baigiant taip laukiamais rinkimais, tikėdamiesi žadamų pokyčių. Gyvenimas įrodo, kad kartais tos „šventos vietos“ užimamos ir be rotacijų, rinkimų ar kitų žaidimų. Tiesa, ne visada pateisinamų. Kadaise buvome taip auklėjami, kad imtis kokių nors idėjų įgyvendinimo galėjome tik sulaukę savo eilės tarp daugybės norinčiųjų ar tik svajojančiųjų. Tačiau keičiasi ne tik klimatas, pasaulis – keičiasi ir žmonės bei jų kartos. Tad nieko nuostabaus, kad pasikeitė ne tik choreografijos meno atlikėjai, bet ir to meno kūrėjai.
Žilvinas Dautartas
Jų tarnystė menui, tikėjimas grožio jėga
Choreografai Alfredas Kondratavičius ir Egidijus Domeika
Baleto solistas, pedagogas, baletmeisteris Vytautas Brazdylis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis iš tų choreografų, kuriuos vadinu romantikais, mohikanais, tikėjusiais ir tebetikinčiais grožio bei deivės Terpsichorės jėga. Jų ne tiek daug ir liko (jei tik liko!), nors viltis gyva. Vienas tų išlikusių – Alfredas Kondratavičius, Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjas, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis baletmeisteris, neseniai atšventęs garbingą jubiliejų. Gaila, bet šis taktiškas, santūrus choreografas nepelnytai primirštas klasikinio baleto išpažintojų bendruomenėje. O juk jis – vienas pirmųjų Lietuvos choreografų (po Genovaitės Sabaliauskaitės 1962 m. pastatyto Piotro Čaikovskio baleto „Frančeska da Rimini“), atsisakiusių libreto, „realistinio“ teksto pateikimo ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams.
Žilvinas Dautartas
Paskutiniai romantikos mohikanai
Apie choreografą Vytautą Brazdylį
Gal ir natūralu, kad vis agresyviau klasikinio šokio pasaulyje svariausias pozicijas užima naujoji choreografų karta, savo kūrybą grindžianti proceso tempu, lakoniškumu tiek choreografijoje, tiek ir scenografijoje, agresyviu vulgarumu, balansuojant ties riba, kartais net ir peržengiant raudonas linijas. Ir visa tai vyksta nepriklausomai nuo pastangų išsaugoti į sąmonę įsigėrusius etalonus. Neabejoju, jog ne vienas naujojo klasikinio šokio atstovas pateiks gausybę įrodymų, kad visa, kas dabar kuriama, jo supratimu, yra didžiausia teigiamybė, garantuojanti modernaus šokio su klasikos inkliuzais ilgaamžiškumą.
Žilvinas Dautartas
Nuo ko prasideda gyvenimas?
Baletas „Pradžioje nebuvo nieko“
Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.
Žilvinas Dautartas
Unikali, prieštaringa asmenybė
Choreografas Elegijus Bukaitis
Yra tokia patarlė, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia, bet ar realiame gyvenime pasitaiko panaši situacija? Taip, nors ir retai. Ypač Terpsichorės valdose. Tad mintimis grįžkime į 1959 m. vasarą. Operos ir baleto teatro scenoje žiūrovai ir teatro bendruomenė susipažįsta su Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) Agripinos Vaganovos baleto mokyklos absolventais, nuo naujojo sezono pradžios įsiliesiančiais į teatro baleto trupę.
Žilvinas Dautartas
Pirmieji ledlaužiai ir jų debiutai
Apie Lietuvos baletmeisterius
Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju.
Žilvinas Dautartas
Titanai? O gal sizifai?
Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Žilvinas Dautartas
(Ne)nuskriaustos laidos
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
