Apie Lietuvos baletmeisterius
Jau prisiminėme pirmuosius mūsų baletmeisterius Bronių Kelbauską ir Vytautą Grivicką, ištisus dešimtmečius ne tik formavusius baleto repertuarą, ugdžiusius kolektyvą pagal savo suvokimą ir galimybes (ne tik savo!), bet ir nuosekliai vykdžiusius tas užduotis, kurias sau kėlė. Ar visos jos buvo priimtinos? Ne visiems ir ne visada. Kad ir kaip būtų keista, šie mūsų baleto pradininkai tarsi atstovavo dviem kultūrinio pasaulio pusėms. Vienas buvo linkęs rinktis Vakaruose tada klestėjusią choreografijos kryptį, kitas, buvęs pirmojo mokinys, laikui bėgant tapo vadinamojo draminio baleto Lietuvos scenose puoselėtoju.
Lietuvos baleto vadovai choreografai
Su kuo lyginti valstybinių teatrų vyriausiuosius choreografus-baletmeisterius? Gal jie tikrai tarsi titanai, ant pečių laikantys Terpsichorės pasaulį? O gal sizifai, vis bandantys į karjeros kalno viršūnę užridenti akmenį – savo rankomis sukurtą choreografijos šedevrą? Galime tik spėlioti, tačiau manau, kad kiekvienas titanas, jei jis Atlantas, turi savo Heraklį, o tapęs Sizifu turi ir savo akmenį. Skirtumas tik tas, kad antikiniai herakliai su malonumu atsisako savo naštos, o šiuolaikiniai sizifai į kalną ridena savo akmenį.
Baleto skyriaus Gala koncertas
Ar radikalus mokymosi programos tobulinimas ir skubotas įvedimas pateisina galimas spragas, atsirasiančias įsisavinant dalyką? Toks skubotumas dažniausiai duoda tik neigiamus rezultatus. Pagrįstai Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius nerimauja dėl savo (ir ne tik) auklėtinių: „Skaudu, kad mokiniai taps neparuošto ir iš esmės neįsisąmoninto eksperimento aukomis.“
Apie Lietuvos choreografiją
Jau rašiau, kad klasikinio baleto pasaulyje moterys po truputį užkariauja, o vyrai (taip pat po truputį) užleidžia savo turėtas pozicijas. Taip teigti leidžia statistiniai skaičiavimai, gal ir ne tokie tikslūs, kaip norėtųsi, bet iškalbingi. Vos ne per šimtmečio etapą Lietuvos baletui vadovavo arba repertuarą formavo daugiau nei penkiasdešimt vyrų ir dvidešimt moterų. Pastarųjų įtaka per tą laikotarpį buvo minimali. Ir vis dėlto kas inspiravo tuos pokyčius, nors ir lėtus? Tad persikelkime į XX amžiaus pradžią.
Apie Lietuvos choreografes
Taip, ir net labai. Ypač vyrams. Juk vis dažniau nuo seno jiems priklausiusios veiklos sritys užimamos suaktyvėjusių moterų. Tų, kurių nebetenkina buvęs toks populiarus, šiandien nebereikalingas postulatas „vaikas, virtuvė, bažnyčia“. Pirmiausia moterims buvo „užleistos“ pavienės sritys – švietimas, socialinė rūpyba, vėliau ir politika. Tik šokis kažkodėl nuo senovės buvo laikomas moterų teritorija, o vyrams teko lyg ir aptarnaujančio personalo likimas. Šokančių moterų partneriai turėjo tenkintis tuo, ką jiems skyrė šokio spektaklių kūrėjai – choreografai baletmeisteriai. Ir tai vyrus tenkino, juk jų paslaugų scenoje reikėjo tada, kai balerinoms buvo būtina atsikvėpti po variacijos, arba perkelti partnerei iš taško A į tašką B.
Apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę
Vasario 5-ąją savo 90-ies metų jubiliejų būtų atšventusi ilgametė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos (dabar Baleto) skyriaus vadovė Lili Navickytė‑Ramanauskienė, pirmoji klasikinio šokio pedagogė, įgijusi aukštąjį išsilavinimą (1963 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje). Pradėjusi vadovauti Choreografijos skyriui, nuo pirmų žingsnių ji bene svarbiausia savo misija laikė klasikinio šokio mokiniams sudaryti sąlygas ne tik įgyti reikiamą pasirengimą, bet ir išmokti juo naudotis. O tam reikėjo ir bendraminčių, gebančių disponuoti ne vien žodiniu palikimu (mane taip mokė mano mokytojai, o tuos mokytojus mokė jų mokytojai ir t.t.).
„Prieš devyniasdešimt metų. Penki baleto spektakliai iš Valstybės teatro repertuaro“
Gruodžio 20-osios ir 22-osios vakarais M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatre parodyti penki baleto spektakliai puikiai iliustravo vis labiau mūsų baleto pasaulyje įsigalinčią tendenciją: naujų baleto ir šokio spektaklių kūrybą į savo rankas perima moterys. Perima gražiai, be revoliucinių šūkių, perversmų – tiesiog įgyvendina savo ar kitų sumanymus. Tad nieko nuostabaus, kad iš penkių baleto miniatiūrų dvi buvo sukurtos trijų choreografių.
XIX–XXI baleto mokyklos laidos. Eglė Špokaitė, Anželika Cholina ir Aurelijus Daraškevičius
Bandydamas išsamiau susipažinti su M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus, mininčio savo septyniasdešimtmetį, veikla, vis dažniau pagalvodavau: kodėl ji buvo tokia banguota, kodėl nepavykdavo Vilniaus, Kauno, o vėliau ir Klaipėdos teatrus nuolat aprūpinti profesionaliai parengtais baleto artistais? Kodėl vienais metais Baleto skyrių baigdavo keli absolventai, o kitais ir keliolika, nors į Baleto skyrių būdavo priimama tikrai nemažai norinčiųjų tarnauti šokio mūzai?
Daugiau baleto mokyklos auklėtinių pasiekimų
Praeitą kartą kalbėjome apie pirmąsias mūsų baleto atstoves, privertusias klasikinio baleto pasaulį susitaikyti su nauju žaidėju tarptautiniuose konkursuose. Mes jau pripratome, kad M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinės, kaip ir privačių mokyklų ir „akademijų“ lankytojos, daugiau ar mažiau sėkmingai dalyvauja įvairiuose didesniuose ar mažesniuose konkursuose, apie kuriuos sužino. Vienas tenkina pats faktas, kad jos jau tarptautinėje erdvėje, kitos stengiasi užsiangažuoti ateičiai. O kaip su vyriškąja „čiurlioniukų“ dalimi?
Baleto mokyklos auklėtinių pasiekimai
Rugsėjo 1-ąją jubiliejinius mokslo metus pradės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. Nors tuometis Meno reikalų valdybos viršininkas prie LTSR Ministrų tarybos Juozas Banaitis įsakymą dėl choreografijos skyriaus steigimo prie Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos pasirašė tik 1952 m. kovo 20 d., įpareigodamas muzikos mokyklos direktorę Liudmilą Keželytę iki rugsėjo 1-osios surengti mokinių priėmimą.