Autorius: Žilvinas Dautartas
Žilvinas Dautartas
Lašas po lašo
Pasitinkant Lietuvos baleto šimtmetį
Įdomus tas pasaulis. Pradžioje nebūna nieko (čia ne apie baletą „Pradžioje nebuvo nieko“, pastatytą choreografės Živilės Baikštytės), o po kiek laiko iš kažkur atsiranda neryški srovelė. Atrodo, palyginti taip neseniai viename savaitraštyje („7 meno dienos“) buvo paskelbta žinutė apie prieš šimtą metų vykusius įvykius, vertus paminėti valstybės mastu. Keista, bet dauguma mūsų tik iš šios žinutės sužinojome, kad Lietuvos baletas neįtrauktas į „laimingųjų sąrašą“.
Žilvinas Dautartas
Praskleisti užmaršties uždangą
Apie kordebaletą, ir ne tik
Saugokite senas nuotraukas. Jos gali daug papasakoti – ir apie tai, ką jau užmiršome, ir apie tai, ko nė nežinojome ar dar nežinome. Tad praskleisti užmaršties uždangą nusprendžiau atsitiktinai vartydamas šeimos archyvą. Dėmesį patraukė grupinė Valstybinio operos ir baleto teatro baleto trupės nuotrauka po Piotro Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ spektaklio 1956 m. birželio 1 dieną.
Žilvinas Dautartas
Be jų neįmanoma
Pirmasis kordebaletas
Įprasta, kad į baleto spektaklius einame dėl pagrindinių vaidmenų atlikėjų, nedaug dėmesio kreipdami į masinius šokius, jų poveikį spektaklio idėjai ir tikslui. Žavėdamiesi princesėmis ir princais užmiršdavom ir dabar užmirštam, kad scenoje, be jų, yra ir kiti dalyviai. Be jų neįmanoma apsieiti, nors dauguma lieka nežinomi ne tik žiūrovams, bet ir baleto gerbėjams. Tai kordebaleto artistai, žemiausia klasikinio baleto atlikėjų bendruomenės kasta.
Žilvinas Dautartas
Kitoks princas
Baleto solistas Henrikas Kunavičius
„Todėl ir norisi kalbėti apie tą sovietmečio kartą, kuri sugebėjo išlaikyti nacionalumą. Ramiai galiu pasakyti – ir profesionalumą.“ Tai bene ryškiausio Lietuvos baleto solisto Henriko Kunavičiaus, kurio gimimo šimtmetį švęsime kovo 21 d., pasakyti žodžiai (Rūta Krugiškytė, „Duetas: baleto solistų Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus kūryba“, 2012, „Krantai“). O jie aktualūs ir šiandien.
Žilvinas Dautartas
Prisiminti ir paminėti
Apie sukaktis ir Vytautą Grivicką
Atsisveikinome su jau praėjusiais metais, į istorijos lentynėles padėdami viską, ką sukūrėme ar norėjome sukurti, pergales ir pralaimėjimus, sėkmes ir nesėkmes. Džiugu, kad ties 2025-ųjų slenksčiu Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) gruodžio 15 d. paminėjo mūsų pirmojo baleto artisto, pirmojo baletmeisterio, pirmojo pedagogo Broniaus Kelbausko 120 metų jubiliejų. Šis šventinis renginys tapo lyg savotiška uvertiūra žengiant į Lietuvos baleto šimtąjį gimtadienį.
Žilvinas Dautartas
Du jubiliejai
„Leningradiečių“ baleto grupė ir Leokadija Aškelovičiūtė
Noriu dar kartą priminti, kad praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Lietuvos baletas išgyveno vos ne stebuklą. Gal kam nors tai joks stebuklas, tačiau tie, kurie tais laikais domėjosi klasikiniu baletu, tikrai buvo sukrėsti. Prisiminti tuos įvykius paskatino žinutė visuomenės informavimo priemonėje, kad viena iš daugybės popkultūros grupių ruošiasi švęsti savo veiklos dešimtmetį. Pasirodo, kad ne tik blogas pavyzdys užkrečiamas – užkrėsti gali ir geras. Todėl ir sugalvojau 2024 m. paminėti du jubiliejus – „leningradiečių“ baleto grupės profesinės veiklos 65-metį ir ilgametės primabalerinos Leokadijos Aškelovičiūtės 85-erių metų jubiliejų.
Žilvinas Dautartas
Ką pasirinkti – dramblį ar banginį?
Anželika Cholina, Martynas Rimeikis ir Birutė Letukaitė
Ne paslaptis, jog dalis žmonijos anksčiau buvo įsitikinusi, kad žemė laikosi ant trijų dramblių. Kita dalis manė, kad žemę palaiko trys banginiai. Dabar bent jau dauguma žino, kad žemė sukasi pati. O ant ko laikosi Terpsichorės pasaulis? Ant dramblio ar ant banginio? Aš renkuosi banginį. Tikrai ne dėl jo masės, juk dramblys ne ką mažesnis. Bet prisiminkime, kaip juda tiek vienas, tiek kitas, – jų judėjimas skiriasi kaip žemė ir dangus. Ir nieko nuostabaus, kad šokio deivės Terpsichorės valdas galima lyginti su jūromis ar vandenynais. Kaip ir visos jūros bei vandenynai, Terpsichorės valdos taip pat pasižymi gyventojų įvairove. Faunos gausa tik dar kartą įrodo, kad procesai, vykstantys gamtoje, tarsi atspindi evoliuciją.
Žilvinas Dautartas
Baleto mokyklos puoselėtoja
Knyga apie Lili Navickytę‑Ramanauskienę
„Imkit mane ir skaitykit...“ Prisiminęs šiuos klasiko žodžius, žinomus ne vienam, siūlau visiems, ką domina Lietuvos baleto raida ir lietuviška literatūra apie jį, susirasti naujausią leidinį „Įprasmintas gyvenimas“, skirtą Lietuvos baleto mokyklos puoselėtojai, išugdžiusiai ne vieną kartą ne tik mokinių, bet ir mokyklos pedagogų. Tai knyga apie ilgametės Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos (NMKČMM) Baleto skyriaus vadovės Lili Navickytės‑Ramanauskienės pedagoginę, administracinę veiklą, be kurios šios mokyklos auklėtiniai ir baleto gerbėjai negalėtų pagrįsti savo pasididžiavimo.
Žilvinas Dautartas
Žingsnis į ateitį
Apie choreografą Jurijų Smoriginą
„Šventa vieta tuščia nebūna“, – taip kartais galvoja žmonės, susidūrę su įvairiomis permainomis, pradedant sutarta rotacija ir baigiant taip laukiamais rinkimais, tikėdamiesi žadamų pokyčių. Gyvenimas įrodo, kad kartais tos „šventos vietos“ užimamos ir be rotacijų, rinkimų ar kitų žaidimų. Tiesa, ne visada pateisinamų. Kadaise buvome taip auklėjami, kad imtis kokių nors idėjų įgyvendinimo galėjome tik sulaukę savo eilės tarp daugybės norinčiųjų ar tik svajojančiųjų. Tačiau keičiasi ne tik klimatas, pasaulis – keičiasi ir žmonės bei jų kartos. Tad nieko nuostabaus, kad pasikeitė ne tik choreografijos meno atlikėjai, bet ir to meno kūrėjai.
Žilvinas Dautartas
Jų tarnystė menui, tikėjimas grožio jėga
Choreografai Alfredas Kondratavičius ir Egidijus Domeika
Baleto solistas, pedagogas, baletmeisteris Vytautas Brazdylis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis iš tų choreografų, kuriuos vadinu romantikais, mohikanais, tikėjusiais ir tebetikinčiais grožio bei deivės Terpsichorės jėga. Jų ne tiek daug ir liko (jei tik liko!), nors viltis gyva. Vienas tų išlikusių – Alfredas Kondratavičius, Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjas, Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis baletmeisteris, neseniai atšventęs garbingą jubiliejų. Gaila, bet šis taktiškas, santūrus choreografas nepelnytai primirštas klasikinio baleto išpažintojų bendruomenėje. O juk jis – vienas pirmųjų Lietuvos choreografų (po Genovaitės Sabaliauskaitės 1962 m. pastatyto Piotro Čaikovskio baleto „Frančeska da Rimini“), atsisakiusių libreto, „realistinio“ teksto pateikimo ne tik žiūrovams, bet ir atlikėjams.
