Autorius: Žilvinas Dautartas

Žilvinas Dautartas

Apie Vytautą Aukščiūną, Petrą Baravyką ir Henriką Jagminą

Ir tokiems būna apmaudžiausia, nes ir visas dėmesys, ir šlovė tenka ne jiems, nors ir atsilikta tik per vieną žingsnį. Žinoma, ne dėl jų kaltės ar nenoro būti pirmaisiais. Tiesiog pavėlavo gimti, ateiti į baleto studiją, pagaliau pamatyti tai, kas pakerėjo nuo pirmos pažinties ir liko visam gyvenimui. Tokia lemtis ištiko vieną iš Lietuvos baleto kartų, spėjusią pašokti pirmajame „Kopelijos“ spektaklyje dar besimokant baleto studijoje prie Kauno Valstybės teatro. Bene ryškiausi šios kartos atstovai – Vytautas Aukščiūnas, Petras Baravykas ir Henrikas Jagminas. Be abejonės, be šios trijulės buvo ir daugiau gražaus jaunimo, nusprendusio tarnauti šokio menui, bet apie juos kiek vėliau, kai turėsime daugiau informacijos apie jų likimus.

Žilvinas Dautartas

Apie Genovaitę Sabaliauskaitę ir Henriką Banį

Ši Senekos sentencija kuo puikiausiai tinka visiems, paskyrusiems savo gyvenimą šokio mūzai Terpsichorei. Tiesa, pasisekdavo ne visiems, tad ne visi tas žvaigždes ir pasiekdavo. Dalį siekiančiųjų labiau domino ne tiek pati žvaigždė, kiek jos statusas.

Žilvinas Dautartas

Apie Tamarą Sventickaitę ir Henriką Kunavičių

Šie vienos dainos žodžiai iškyla prisiminus vieną ryškiausių duetų Lietuvos baleto istorijoje. Tai Tamaros Sventickaitės ir Henriko Kunavičiaus duetas, dešimtmečius spindėjęs baleto spektakliuose. Šio nuostabaus dueto palyginimas su ugnimi ir ledu gal ir skamba paradoksaliai, tačiau tie, kurie pažinojo šią porą tik gyvenime, man pritartų. Visada santūri, rafinuotų manierų, uždaro būdo, tarsi visą laiką gyvenanti savame, gan uždarame pasaulyje, balerina neatpažįstamai pasikeisdavo scenoje. Ir tada tos transformacijos liudininkams belikdavo stebėtis. Stebėtis matant, kaip emocijos užlieja sceną, kaip nevilties ir skausmo banga užtvindo žiūrovų, stebinčių Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“, širdis. Arba kartu su balerinos Kitri Ludwigo Minkaus „Don Kichote“ džiaugtis gyvenimu, jaunyste. Sunku būdavo patikėti, kad tai ta pati atlikėja.

Žilvinas Dautartas

Apie Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską

Gimiau pačiu laiku. Todėl ir dėkoju likimui, kad suteikė man galimybę pažinti daugybę nepaprastų žmonių, ištikimai tarnavusių lietuviškajai Terpsichorei, būti kartu su jais scenoje, mokytis iš jų. Artėjant Lietuvos baleto 95-ajam gimtadieniui noriu prisiminti juos, papasakoti apie jų likimus, milžinišką jų indėlį į Lietuvos baleto aukso fondą. Apie pirmąsias profesionalias mūsų balerinas – Olgą Malėjinaitę ir Jadvygą Jovaišaitę-Olekienę – jau esame kalbėję, tad šiandien prisiminkime Mariją Juozapaitytę ir Bronių Kelbauską.

Žilvinas Dautartas

Olga Malėjinaitė ir Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė

Ne tiek jau daug liko laukti – gruodžio 4-ąją Lietuvos klasikinio šokio bendruomenė švęs  profesionalios baleto trupės gimtadienį: prieš 95-erius metus Valstybės teatro scenoje įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera. Bent jau šia proga prisiminkime tas pirmas šokėjas, privertusias oficialiai įteisinti naujos meno šakos gimimą jaunoje valstybėje. 

Kas buvo tos pirmosios, nuo kurių ir prasidėjo mūsų baleto istorija? Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė kartu su Eugenija Žalinkevičaite jau 1922 m. gruodžio 31 d. teatro administracijos rašte Kauno miesto ir apskrities karo komendantui dėl naktinių leidimų įvardytos kaip etatinės darbuotojos. Jos abi kartu su savo kolegėmis iš Olgos Dubeneckienės baleto studijos N. Rivkaite ir L. Gailevičaite tų pačių metų birželio 2 d. dalyvavo studijos mokinių Kauno visuomenei skirtame koncerte.

Žilvinas Dautartas

Vytautas Kudžma

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakų apie tai, kaip nuvykusieji į svečią šalį, kuri vadinasi Amerika, staigiai praturtėdavo, dideliam savo artimųjų pavydui. Ir net jei tai ir įvykdavo, manydavom, kad žmogui tiesiog pasisekė, visos gėrybės tarsi pačios nukrito iš amerikietiško dangaus. Tereikėjo pasilenkti ir paimti. Jei taip, tai pasisekė ir Respublikos liaudies artistui (nereikia bijoti to garbės vardo, pelnyto milžinišku darbu) Vytautui Kudžmai, Kovo 11-osios proga atsiėmusiam Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Pasisekė, kad Nendrinių kaime prieš daugelį metų jo mama sename laikraštyje perskaitė skelbimą, jog Vilniuje viena mokykla skelbia vaikų priėmimą į choreografijos skyrių. Pasisekė, kad tas skyrius buvo baleto, o su choru turėjo tiek bendro, kiek turi bendro dainavimas ir šokis. Vytautui sekėsi ir toliau, tačiau ta sėkmė ėjo paskui nuolatinį, alinantį darbą. Bet apie tai kiek vėliau.

Žilvinas Dautartas

Ada Tumalevičiūtė, Irena Kalvaitytė, Leokadija Šveikauskaitė ir Natalija Makarova

Prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ (1981, nr. 2) rašiau apie mūsų baleto „antrąjį ešeloną“, arba atsarginių suolelį, jei kalbėtume krepšinio terminais. Tame straipsnyje bandžiau atkreipti dėmesį į tas baleto solistes, kurioms vieną vakarą tekdavo šokti kordebalete, kitą – atlikti pagrindinį vaidmenį. Tie pagrindiniai vaidmenys „antrajam ešelonui“ atitekdavo jau po premjerinių spektaklių, kai recenzijos jau būdavo parašytos ir išspausdintos. Tad „antrasis ešelonas“ likdavo ne tik be dėmesio, bet ir be įvertinimo. Ką gi, tokia buvo jų dalia. Kaip ir kitų, eilinių scenos meno sričių atstovų, apie kuriuos mažai kas rašė, bet be kurių neįmanoma buvo net įsivaizduoti didelio ar mažo teatro. Tiesa, kartais kritika paminėdavo ir „antrojo ešelono“ atstoves.

Žilvinas Dautartas

Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis: baleto artistas Voldemaras Chlebinskas“

Nedažnai klasikinio baleto bendruomenę džiugina nauji leidiniai apie jos narius. Vienas tokių – Livijos Gulbinaitės knyga „Tūkstančio veidų vyriškis“, skirta unikaliam šokėjui, M.K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniui Voldemarui Chlebinskui.

Žilvinas Dautartas

Apie baleto artistą Vaclovą Sasnauską

Noriu sugrįžti į praeitį ir prisiminti tada dar Akademinio operos ir baleto teatro baleto artistą Vaclovą Sasnauską, ne tik teikusį gražių vilčių, bet ir kėlusį nemažą pavojų savo šiek tiek vyresniems kolegoms, besivaržantiems dėl geresnės vietos po sofitais. Ir nieko stebėtina, juk Vaclovas, Vidurinės meno mokyklos Baleto skyriaus III laidos absolventas, pasižymintis išskirtiniais fiziniais duomenimis, racionaliu mąstymu ir darbštumu, tikrai pretendavo, laikui bėgant, į geriausio solisto statusą.

Žilvinas Dautartas

M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus koncertas „Užburianti klasika“

Taip, ir tuo galėjo įsitikinti visi, kuriems teko stebėti Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinių naujametinius koncertus gruodžio 30 ir 31 d. Šokio teatre. Jau dabar drįstu teigti, kad ta karūna pasipuošė tikrų tikriausiu briliantu – tryliktos klasės mokinio Edvino Jakonio (mokytojas Petras Skirmantas) šokiu. Nenoriu nieko įžeisti, bet tokio šokėjo mes tikrai dar neturėjome. Visi galime tik pasidžiaugti, kad viltys, susijusios su šiuo talentingu mokiniu nuo pirmų jo žingsnių (mokytoja Marija Kiršienė) choreografijos skyriuje, šį kartą pasiteisino su kaupu. Mes turime perspektyvų, talentingą ir darbštų jaunuolį, kuris jau dabar gali papuošti bet kurio Europos Sąjungos (ir ne tik jos) šokio teatro sceną.