7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pabėgti nuo stereotipų: misija neįmanoma

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Kinas Rodo TV
„Chuljeta“
„Chuljeta“

Dvylikametis Nadine Labaki filmo „Kafarnaumas“ (TV3, 8 d. 21 val.) herojus Zeinas gyvena skurdžiame Beiruto kvartale. Čia visko per daug – žmonių, daiktų, bet pirmiausia vaikų, kurie pasmerkti tapti socialinių, ekonominių, klasinių padalijimų aukomis. Zeinas turi daug brolių ir seserų (šias, vos sulaukusias dvylikos, tėvai mielai parduoda susirengusiems jas vesti). Šeimoje dirba vaikai, todėl Zeinas nusprendžia paduoti tėvus į teismą. Už tai, kad jis gimė. Zeinas priverstas rūpintis mažesniaisiais, sunkiai dirbti, badauti. Berniukas svajoja emigruoti į Švediją. Bet režisierė pabrėžia ne tik katastrofišką vaikų padėtį, bet ir jų solidarumą, gebėjimą skirti gėrį ir blogį. Prieš porą metų Kanų konkurse parodytas filmas sulaukė penkiolikos minučių plojimų ir Žiuri prizo.

 

Vis daugiau kultūrologų tvirtina, kad gyvename aukų kultūroje (victimhood culture). Amerikiečių sociologai Bradley Campbellas ir Jasonas Manningas išskyrė tris skirtingai funkcionuojančius moralinės kultūros modelius: garbės kultūrą (paremtą reputacija, išoriniu vertinimu), orumo kultūrą (paremtą vidiniu įsitikinimu apie savo vertę) ir aukų kultūrą, kuri pabrėžia mūsų jautrumą būti sužeistiems kitų. Būti auka nėra pasirinkimo ar veiksmų pasekmė. Aukos tapatybę mums primeta kiti, ja dalijamės su visa grupe, kuriai priklausome. Ta kultūra kuria savas hierarchijas (potencialioms aukoms, beje, priskiriamos etninės mažumos, moterys) ir siejasi su privilegijomis. Pastebėjau, kad vis dėlto tai ne visada išeina į naudą aukoms, nes gyvename laikais, kai žiniasklaidos, kitų medijų vaidmuo tampa vis dviprasmiškesnis – jos generuoja emocijas, o ne refleksiją, todėl visuomenė linkusi vis labiau susipriešinti. Tada jau aukos reikia tik tam, kad viena ar kita pusė įrodytų savo teisumą, o ne tam, kad visuomenė jai padėtų.

 

„Kafarnaumo“, kurį pavadinčiau aukų kultūros iliustracija, pabaiga graži bent jau berniukui, suvaidinusiam Zeiną. Kartu su tėvais jis emigravo į vieną Skandinavijos šalį ir pradėjo mokytis mokykloje, apie kurią svajojo jo personažas. Neabejoju kilniais Labaki tikslais, tačiau, prisipažinsiu, žiūrint filmą trikdė jo didaktiškumas ir manipuliatyvumas.

 

Nobelio premijos laureatės kanadiečių rašytojos Alice Munro kūrybai bet koks didaktiškumas svetimas. Jos apsakymuose ir romanuose tikslus socialinių ryšių, iš pirmo žvilgsnio banalių kasdienio gyvenimo detalių, tarpusavio santykių aprašymas neatsiejamas nuo psichologizmo ir įdėmaus tikrovės stebėjimo. Dažnai jos herojės – visiška literatūrinio didvyriškumo antitezė. Munro pasaulis sukasi aplink ilgesio, atminties, prarasto sugebėjimo keistis ir paversti kasdienybę meno kūriniu idėją. Nenustebau, kad puikus moterų portretuotojas Pedro Almodóvaras žavisi Munro ir sukūrė filmą „Chuljeta“ („LRT Plius“, 13 d. 21.30) kelių rašytojos novelių motyvais.

 

...Dingsta Chuljetos duktė. Bandydama rasti jos pėdsakus moteris grįžta į Madridą ir prisimena čia praleistą audringą jaunystę, meilę ir tragediją, nutolinusią ją nuo dukters. Chuljetą kankina praeities vaiduokliai. Klystate, jei tikitės pamatyti provokaciją, kičą, groteskišką toną, žanrų mišinį, nors Almodóvaras prie viso to jau pripratino. „Chuljeta“ primena detektyvą, bet režisierius filme sukūrė virtuozišką depresijon grimztančios moters portretą, melodramą apie motinos ir dukters santykius. Sužinojusi, kad jos maištingoji duktė gyvena Šveicarijoje, turi šeimą ir tris vaikus, Chuljeta rašo laišką – senų paslapčių išpažintį.

 

Britų rašytoja Paula Hawkins – kol kas tik bestselerių autorė, bet romanas „Mergina traukinyje“, pagal kurį Tate’as Tayloras sukūrė to paties pavadinimo filmą (LNK, 11 d. 22.30), beveik du mėnesius išsilaikė pirmoje „The New York Times“ geriausiai parduodamų knygų eilutėje.

 

„Merginos traukinyje“ heroję Reičelę (Emily Blunt) vyras metė dėl kitos moters, todėl ji daug geria. Kasdien traukiniu važiuodama į Niujorką ji mato elegantišką namą ir įsivaizduoja, kad jame gyvenanti Megan ir Skoto pora yra laiminga. Vieną dieną Reičelė pastebi sceną ant namo terasos, prieštaraujančią tokiam įsivaizdavimui. Netrukus Megan dingsta. Šiuolaikinio kino fone Reičelė – netipiška herojė. Ji labai nelaiminga, išgėrusi atrodo apgailėtina, nekelia simpatijos. Policija taip pat nepatiki Reičele, bet „Mergina traukinyje“ nėra tipiškas detektyvas. Nusikaltimas čia tik pretekstas atskleisti asmeninę dramą.

 

Claude’as Lelouchas kino istorijoje išliks kaip 1966 m. sukurto filmo „Vyras ir moteris“ autorius, bet jis visą gyvenimą kūrė filmus apie meilę. „Vienas plius viena“ („LRT Plius“, šįvakar, 7 d. 21.30) pasirodė 2015 m. ir vėl pasakoja apie vyro ir moters susitikimą. Antuanas (Jean Dujardin) rašo kino muziką ir, regis, primena filmų herojus – yra žavus, lydimas sėkmės, turi puikų humoro jausmą ir pakankamai cinizmo. Keliaudamas po Indiją (čia turi rašyti muziką vietinei „Romeo ir Džuljetos“ versijai), Antuanas sutinka diplomato žmoną Aną (Elsa Zylberstein). Ji nepanaši į kitas moteris ir todėl labai traukia. Kartu jie patrauks prie šventos Gango upės...

 

Kai kam „Vienas plius viena“ pasirodys sentimentalus, kai kam – tipiškas prancūziškas filmas. Pastarasis posakis man skamba siaubingai, bet stereotipai, ypač filmų suvokimo, labai gajūs. Tuo įtikino ir praėjusią savaitę debiutavęs kino žurnalas „Čia kinas“, kurį dabar kiekvieną šeštadienio rytą nepatogiu laiku, 10 val., rodys „LRT Plius“. Kita vertus, gerai, kad LRT pagaliau atsirado profesionali laida, kurios struktūra ir sumanymas aiškūs, kuri skatina, pavyzdžiui, kad ir mintyse, diskutuoti su Kristupu Saboliumi apie Federico Fellini ir apie tai, kas jo filmai yra šiuolaikiniam žiūrovui. Bet man kilo klausimas, kokiam žiūrovui skirta ši laida, nes kelios jos dalys privertė pasijusti Žmogėdros Eločkos (iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikos kėdžių“) draugijoje. Ypač kai „Žiemos ekranų“ programos sudarytoja pradėjo postringauti apie prancūzišką kasdienio gyvenimo džiaugsmą ar kai LRT spaudos pranešime keistu naujadaru „kūrybininkė“ įvardyta viešųjų ryšių specialistė ėmė reklamuoti, jos žodžiais tariant, „absoliučiai pribloškiantį“ filmą ir aiškinti, ką filmas „su ja padarė“. Padarė tai padarė. Bet Lietuvoje pabėgti nuo tokių eločkų, deja, darosi vis sunkiau, net ir kino salėje. Šiaip ar taip, šįkart keli šaukštai deguto geros idėjos nesunaikino. „Čia kinas“ sužadino rimtų pokalbių apie filmus nostalgiją, tad mano šuneliui teks susitaikyti, kad šeštadienį prie upės eisime vėliau.

 

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Chuljeta“
„Chuljeta“
„Mergina traukinyje“
„Mergina traukinyje“
„Vienas plius viena“
„Vienas plius viena“