Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimai

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

 

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“

 

Spausdiname jų pasisakymų tekstus.

 

Ačiū visiems, čia susirinkusiesiems, ačiū nusprendusiesiems.

 

Gyveni, žmogus, kažką veiki, o vieną gražią dieną paskambina ponas Linas ir sako, jog esi tolerantiškiausias Lietuvoje. Jei jau taip, negali nepaisyti kitų nuomonės.

 

Mano močiutė Domicėlė Vaitkienė turėjo aštuoniolika vaikų. Tad tuščiai gaišti laiko jai nebuvo kada. Todėl sodriai žemaitiškai sakydavo: „Galem šnekietė tris dėinas ė pakaiti, bet če pašnekam, če ė palėikt. Užteks luotė, laiks juotė...“. Tikiu jos pasakymu, jog vien nuo šnekėjimo vargu ar kas nors greitai keisis.

 

Todėl ir Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fonde daugiausia dėmesio skiriame veikti. Pirmiausia – su vaikais. Nes jie ateina mūsų pakeisti ir atsineša mūsų jiems įdėtą lauknešėlį. Todėl manau, jie ne be reikalo yra vieni pagrindinių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo partnerių.

 

Lietuvoje jau surengėme keletą moksleivių etnografinių vasaros stovyklų vaikų gimtųjų miestelių 1941 metų planams atkurti ir sudaryti kaip galima išsamesnį to meto gyventojų sąrašą.

 

Tai yra ir moksliniam prilygstantis darbas, nes pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas buvo 1923, o antrasis – tik 1942 metais. Kaip miesteliai atrodė prieš 1941 metų birželį, kai juose dar gyveno žydai, ir yra vaikų darbo rezultatas. Ir istorijos pamoka apie ne visada tolerantiškų gimtinės gyventojų dalį.

 

Baigiantis stovyklai, vaikai važiuoja ekskursijon. Iš Vilniaus grįžtančių sediškių mokytoja Genoveita Gricienė klausė, ar autobuse yra antisemitų. Pakilo viena ranka, vaikinukas prisipažino: „Aš... buvau...“.

 

Dar vieni mūsų veiklos partneriai – visi kiti visame pasaulyje. Norime, kad jie būtų ne pasyvūs stebėtojai, atvažiuojantys pamatyti, kaip įamžinamos Lietuvos žydų bendruomenės, jose gyvenę žmonės, garsūs visame pasaulyje litvakai, kaip saugomas jų paveldas, ir tik tartų žodį, bet ir dalyvautų toje veikloje. Tai ir buvo viena iš Litvakų Atminimo sodo kūrimo idėjų.

 

Nors ir lėtokai, bet sodas, remiamas geros valios žmonių iš viso pasaulio, „auga“. Prieš porą savaičių Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos „pasodinta“ iš metalo kalta obelis Darbėnų žydų bendruomenei ir joje gimusiam bei augusiam vienam iš Izraelio valstybės tėvų Dovydui Volfsonui atminti – jau penkiasdešimt trečioji. Penkiasdešimt ketvirtoji bus Palangos miesto savivaldybės Atminimo obelis, skirta mieste gyvenusiai žydų bendruomenei. Norėtume įamžinti visas 234 iki Holokausto Lietuvoje buvusiąsias. Vienam Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondui tai per didelė našta, todėl dėkojame visiems, padėjusiesiems kurti sodą ir dar padėsiantiesiems.

 

Viena iš pagrindinių tolerancijos didinimo vietų yra žiniasklaida. Tikriausiai dauguma pritaria tokiai aksiomai.

 

Dar viena vieta – istorija. Istorikai tikina, jog iš istorijos reikia mokytis nekartoti praeities klaidų. Tuo jie pripažįsta, kad esame nemokytini, nes jeigu mokytumėmės, šiandien nebūtų karų, rasinių ir religinių konfliktų, dvigubų standartų, vyrautų teisingumas, taika ir galbūt net absoliuti tolerancija.

 

Bet kol istorikai vis dar pasako ne tai, kaip buvo iš tikrųjų, o kaip reikia, iki tolerancijos toli, labai toli. Dėkoju ir už toleranciją tam, ką pasakiau.

 

Eugenijus Bunka

 

*****

Gerbiamoji ponia Jolanta Donskiene, gerbiamieji Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos nariai, ponios ir ponai,

 

Priimdamas iš Jūsų rankų šį garbingą apdovanojimą, reiškiantį mano kuklių pastangų įvertinimą, esu giliai sujaudintas ir sykiu sutrikęs. Leonido Donskio premija – tai labai aukštas standartas, prisimenant nepakeičiamą jo vaidmenį mūsų viešajame gyvenime ir moksliniame diskurse, jo novatoriškas įžvalgas, papildžiusias filosofijos ir sociologijos žodyną (imkime kad ir Donskio sykiu su Zygmuntu Baumanu išplėtotą „takiojo blogio“ sampratą paskutinėje abiejų mąstytojų knygoje). Visi mes jaučiame tą tuštumą, kuri atsivėrė viešojoje erdvėje Leonido Donskio netekus, nes jis buvo ryškiausias, o dažnai ir vienintelis mūsų šviesuomenės balsas.

 

Jo balso nepaprastai trūksta ypač dabar, vertinant – anot knygos „Takusis blogis“ įžvalgų – painią ir prieštaringą, sparčiai kintančią, nenuspėjamą ir neapčiuopiamą modernybę bei dezorientuotą, atomizuotą, fragmentuotą jos visuomenę ir politiką, kurioje nebeliko politikos. Tokioje visuomenėje individo bejėgiškumas ir apleistumas, sąlygojamas neoliberalizmo ir valstybinio biurokratizmo, valstybei neigiant atsakomybę už švietimą ir kultūrą, vartotoju virtęs pilietis tampa neutralus vertybėms ir atsitraukia.

 

Man regis, kad piliečio, o platesne prasme – pilietinės visuomenės atsitraukimo liudininkai mes dabar ir esame. Ir ne tik todėl, kad piliečiai tampa abejingi vertybėms, – dažnas nusivylęs tiesiog nebemato prasmės ir kaip sovietiniais metais traukiasi į vidinę emigraciją. Todėl šiandien, pats būdamas panašioje situacijoje, ir jaučiuosi sutrikęs. Nebent galiu, kaip sakė Antono Čechovo „Trijų seserų“ personažas Veršininas, kiek pafilosofuoti. Žinia, filosofavo visi Čechovo pjesių personažai, jiems filosofuojant įvyko Rusiją sunaikinęs bolševikų perversmas.

 

Manau, kad daugeliui mūsų kelia nerimą pastaraisiais metais vykstantys visuomeninio klimato pokyčiai. Pasiremsiu sava patirtimi. Kai 2000 metais Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras „Atminties namai“ drauge su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (dabar sunku įsivaizduoti, kad toks bendradarbiavimas buvo įmanomas) surengė Valentino Brandišausko sudaryto dokumentų rinkinio „1941 m. Birželio sukilimas“ aptarimą, šalia istorikų ir visuomenės veikėjų pakvietėme į jį ir sukilimo dalyvius. Šie dokumentai akivaizdžiai patvirtina antisemitines sukilimo organizatorių nuostatas, kuriomis buvo užkrėsti sukilėliai, mirga žydus su bolševikais tapatinančia retorika, liudija prieš žydus vykdytą terorą, ir nors diskusijos dalyvių požiūriai į sukilimo pobūdį labai skyrėsi, pokalbis įvyko ir buvo prasmingas.

 

O kai prieš keletą metų Darius Kuolys, tuomet Vilniaus miesto tarybos narys, pakvietė istorikus į pirmą viešą pokalbį apie Kazio Škirpos istorinius „nuopelnus“, diskusiją paprasčiausiai sužlugdė organizuotai atvykę dešinieji patriotai. Manau, kad radikalizmas visada tikrina leistinumo ribas ir atitinkamai planuoja tolesnes akcijas. Patikrintas nebaudžiamumas leidžia savavališkai atstatyti lentą Jonui Noreikai ir alėjos pavadinimą Kaziui Škirpai. Nuomonės dėl lentos Noreikai neturi nei Vrublevskių biblioteka, nei Mokslų akademija, kitaip tariant, mūsų intelektualinis elitas, o Prezidentas, pagal apibrėžimą – moralinis šalies autoritetas, pareiškia, kad Vilniaus mero sprendimas ją nukabinti neapgalvotai supriešino visuomenę. Sakyčiau, priešingai, – nubrėžė dėsningą visuomenės takoskyrą, parodydamas, kas yra kas ir ko vertas.

 

Pozicijų skirtumą išryškino virtualioje erdvėje vykstanti diskusija, tačiau to nepakanka. Ji rodo ne tik santykinį pilietinės visuomenės suaktyvėjimą, bei ir silpną jos lyginamąjį svorį. Tai tiesiog pavieniai balsai, neturintys platesnės paramos. Galime įsivaizduoti demonstracijas prieš miškų kirtimą ir parkų niokojimą, bet ne „sardinių“ judėjimą prieš dešinįjį ekstremizmą. Juo labiau kad Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, kuri priešintųsi nacionalizmo tendencijų stiprėjimui.

 

Čia noriu pasitelkti Donskio ir Baumano vartojamą atminties atrofijos sąvoką. Požiūris į neseną istoriją, ypač – į 1941-uosius, visą nepriklausomybės laikotarpį buvo didysis Lietuvos politikos išbandymas, egzaminas, kurio ji taip ir neišlaikė. Noras matyti savo istoriją švarią, herojišką ir be dėmės nepriklausomybės pradžioje buvo ir politikų, ir jų atstovaujamos ką tik išsilaisvinusios visuomenės bruožas, gal veikiau – pasąmoningas siekis. Oficialusis Lietuvos istorijos naratyvas, formuojamas anaiptol ne istorijos mokslo, taip ir liko susaistytas šio tikslo. Kodėl tokia politinė nuostata nesikeitė ištisus dešimtmečius – tai jau kitas klausimas, kurį paliksiu atvirą.

 

Priminsiu nebent išeivijos publicisto Zenono V. Rekašiaus 1999 m. „Akiračiams“ rašytą straipsnį „Kodėl Lietuva 1941 m. netapo Trečiojo reicho satelitu“, LR Seimui tuomet sumanius įteisinti Laikinąją vyriausybę kaip šalies valstybingumo tęsėją. Priėjęs išvadą, kad LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) sudaryta Laikinoji vyriausybė buvo neteisėta ir savo kreipimusi į tautą siūlėsi Vokietijai į satelites, Rekašius apžvelgia ir išeivijos požiūrį į Laikinąją vyriausybę po karo, kas man atrodo svarbu ir mažai žinoma.

 

Pastangų atkurti Laikinosios vyriausybės veiklą, anot Rekašiaus, buvo jau pirmosiomis išeiviško gyvenimo dienomis. Buvo pasiūlymų VLIK’ui (Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui) egzilinės vyriausybės funkcijas pavesti Laikinajai vyriausybei, kurios visi nariai tuo metu jau gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Tačiau keturios iš dešimties VLIK’ą sudariusių grupių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (Stasys Žymantas), Lietuvos socialdemokratų partija (Juozas Kaminskas – šia pavarde po karo gyveno Nepriklausomybės Akto signataras, pirmasis VLIK’o pirmininkas Steponas Kairys, išvykęs iš Lietuvos su padirbtais dokumentais), Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (Andrius Valuckas) ir Ūkininkų partija (Vaclovas Sidzikauskas) – įteikė ultimatyvų pareiškimą, iškeldami sąlygas, kurių neįvykdžius minėtos politinės grupės iš VLIK’o pasitrauktų. Viena iš tų sąlygų skamba taip: „Turi būti atmestos bet kurios vadinamos Laikinosios Vyriausybės, sudarytos 1941 metų birželio mėn., pretenzijos vienu ar kitu būdu toliau dalyvauti nepriklausomos Lietuvos valstybinio gyvenimo tvarkyme“.

 

1945 m. liepos 3 d. VLIK’o posėdyje buvo priimtas nutarimas, patenkinantis šiuos reikalavimus: buvo pabrėžtas būsimos Lietuvos valstybės demokratinis pobūdis ir demokratiniai jos atstatymo procesai, o Laikinoji vyriausybė nebuvo net paminėta. „Taigi, 1945 metais, – apibendrina Zenonas Rekašius, – kai 1941 metų įvykiai dar buvo gyvi žmonių atmintyje (išskirta mano – L. V.), politinės veiklos išeivijoje vadai matė reikalą visiškai atsiriboti nuo 1941 m. birželio Laikinosios vyriausybės.“

 

1990 metais atstatant Lietuvos nepriklausomybę, 1941-ųjų įvykiai, matyt, jau buvo išblėsę iš daugumos politikų gyvos atminties, užgožti sovietmečio nuoskaudų, ir vertinant šiuos įvykius įsigalėjo išeivijos frontininkų (kitaip tariant, LAF’o politinės tradicijos tęsėjų) naratyvas. Tai esminis Lietuvos Respublikos demokratijos paradoksas, pasireiškiantis sistemingai kartojamomis klaidomis. Paskutinis pavyzdys – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko (orveliškai skamba jau pats komisijos pavadinimas) Arūno Gumuliausko siūlomas nutarimo projektas, kuriame teigiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste, nes tuo metu buvo okupuota. Tai nenauja atsakomybės permetimo logika. Ją pasitelkė frontininkai, perėmė antisemitizmo „klasikas“ Jonas Mikelinskas, tvirtinęs, kad Holokaustas lietuviams buvo vien okupacijos primestas, o žydai patys užsitraukė juos ištikusią Katastrofą. Panašių teiginių nutarimo projekte, žinoma, nerasime, tačiau jo priėmimas reikštų atsiribojimą nuo atsakomybės valstybiniu lygiu.

 

Net jei nutarimas sumanytas kaip atsakas į Rusijos informacinio karo vykdomą šmeižimo kampaniją, jis paklūsta primestoms žaidimo taisyklėms ir jau savo ruožtu iškraipo istoriją. Akivaizdi šio karo išdava yra nacionalizmo ideologijos stiprėjimas visose viešojo gyvenimo srityse – mokykloje, kariuomenėje, medijose. Ir nesutikčiau, kad tai būtinas nedidelės valstybės gynybinis atsakas į nesaugią tarptautinę padėtį. Priešingai, nacionalizmo ideologija silpnina visuomenę iš vidaus, atima kritinį mąstymą, gilina atminties atrofiją, galų gale – atkelia vartus radikalizmui. Murzas ir pankas netrukus gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau.

 

Nepriklausoma Lietuvos valstybė 1990-aisiais buvo ne sukurta, bet atkurta, atstatyta, ir ši politinės kovos strategija puikiai pasiteisino. Tačiau vertybinis valstybės pamatas iki šiol taip ir nėra kuriamas, bet atkuriamas, kitaip tariant, nekritiškai ir selektyviai semiantis išteklių iš praeities. Oficialusis tautinės istorijos pasakojimas linkęs apeiti nepatogias temas ir virsta tuščiu patriotiniu kevalu be realaus turinio, skiepija augančiai kartai gatavas klišes ir apeiginius ritualus, istorinė atmintis sparčiai trumpėja ir darosi nepakanti kitokiam veiksmui ar nuomonei. Taip, pasitaikius tinkamai progai ir pasinaudojus partizanų kultu, iki nulio buvo sumenkinta visuomeniniam diskursui nepaprastai svarbios, kad ir prieštaringos, Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ reikšmė. Su Mariumi Ivaškevičiumi pasisekė prasčiau, šie išpuoliai, žinoma kainavo rašytojui sveikatos, tačiau tik apnuogino istorijos politikos paranoją. Vis dėlto būtent ji formuoja požiūrį į praeitį ir yra paveiki. Pastaraisiais metais kino ir televizijos ekranus užtvindę menkaverčiai propagandiniai istoriniai filmai, matyt, atlieka savo „auklėjamąjį“ vaidmenį, jei nenudailintą pokario tikrovę parodantis Šarūno Barto filmas „Sutemose“ suvokiamas kaip jos iškraipymas, pasitarnausiantis Kremliui.

 

„Kiekviena kolektyvinės atminties atmaina yra selektyvi ir kitokia būti negali, – sako Zygmuntas Baumanas „Takiajame blogyje“, – tačiau šią atranką kreipia dabartiniai arba kylantys istorijos politikai. (...) Politinė sėkmė reiškia gebėjimą perdirbti istorinę atmintį (iš pradžių pakeičiant gatvių ir skverų pavadinimus, perrašant vadovėlius, pakeičiant paminklus viešosiose erdvėse), – o tai savo ruožtu teikia politikai sėkmę – arba bent jau taip manoma.“

 

Vis dėlto norėčiau tikėti, kad tai iliuzinė sėkmė. Pastarosiomis savaitėmis nepaprastai suaktyvėjęs viešasis diskursas internetinėje erdvėje džiugina ir atrodo kaip pokyčio pradžia. Juk ir stagnacija kada nors pasibaigia.

 

Linas Vildžiūnas