7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Keista sėkmė

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 7 (1328), 2020-02-21
Kinas Rodo TV
„Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“
„Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“

Negaliu sakyti, kad nemėgstu sėkmės istorijų. Beveik visi vaikystėje skaityti stori romanai savaip buvo sėkmės istorijos, net beveik atmintinai išmokti Alexandre’o Dumas grafo Montekristo nuotykiai. Tiesa, knygos siužetas vis dėlto labiau apie kerštą, bet juk dažną sėkmę yra paskatinęs būtent šis, nelabai kilnus troškimas.

 

Filmo „Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“ (LNK, 23 d. 21.45) herojus yra jaunas karo Irake veteranas. Bilas – vienas iš nedaugelio išsigelbėjusiųjų per mūšį 2007-aisiais. Mūšį nufilmavo karo žurnalistai. Kadrai su Bilu pasklinda po visą šalį. Jis grįžta į JAV ir kartu su kitais kareiviais vyriausybės užsakymu dalyvauja keistoje reklamos kampanijoje, kurios tikslas – įtikinti karui nepritariančius amerikiečius, kad reikia remti karinius veiksmus. Visa tai baigiasi dalyvavimu televizijos šou, vykstančiame per futbolo rungtynių pertrauką, kai JAV švenčia Padėkos dieną.

 

Abejoju, ar šis aprašymas sukeltų norą pasižiūrėti filmą, jei ne kelios priežastys. „Ilgą Bilio Lino pasivaikščiojimą“ sukūrė Angas Lee. Nors jo filmai skirtingi ir nelygiaverčiai, man Lee tebėra vienas originaliausių režisierių: jo „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“, „Geismas, įspėjimas“, „Kuprotas kalnas“, „Pi gyvenimas“ kiekvienas savaip plėtė kino galimybių ribas. Ne išimtis ir „Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“: jis kurtas „Ultra HD“ ir 3D formatais, 120 kadrų per sekundę greičiu. Todėl aktoriams teko atsisakyti bet kokio grimo, nes jis iškart kristų į akis. Kai filmas pasirodė, jį galėjo rodyti tik penki kino teatrai pasaulyje. Europoje tokių salių nebuvo. Lee tvirtino, kad tai nėra tik filmas, – tai nauja medija, kuri patiks žiūrovams. Bet atsitiko kitaip. Filmas žlugo. Kritikai ypač ilgėjosi tradicinių 24 kadrų per sekundę, leidžiančių filmą suvokti kaip meno kūrinį. Kliuvo ir aktoriams (Steve’ui Martinui, Kristen Stewart, Joe Alwynui), ir scenarijui. Trumpai tariant, suplanuota sėkmė neatėjo. Bet filmas retas, be to, suteikiantis progų pamąstyti, kas vis dėlto yra realistiškas vaizdas, kurio taip siekė režisierius. 

 

Nesu didelis Guillermo del Toro gerbėjas, bet gotiškus romanus mėgstu. Tai vienas svarbiausių populiariosios literatūros žanrų. Pirmieji romanai parašyti dar XVIII a., bet labiausiai šį žanrą išpopuliarino kinas, nuolat grįžtantis prie romano temų filmuose apie vampyrus, vaiduoklius, niūrias šeimos paslaptis, prakeiktas vietas. Del Toro kūrė „Purpurinę kalvą“ (LRT, 22 d. 23 val.) kaip žanro pastišą, bet pasinaudojo visais gotikinio romano atributais: čia yra nuolat auganti įtampa, vaiduokliai, apleista pilis, galingas blogis, įsikūnijęs į nuskurdusius britų aristokratus – Tomą Šarpą (Tom Hiddleston) ir jo seserį Liusilę (Jessica Chastain). Jie ir tampa tradiciniais gotikinių romanų persekiotojais, kai atvykę į JAV nusprendžia paspęsti spąstus pradedančiai rašytojai ir intelektualei Edit (Mia Wasikowska). Edit Kašing – vienturtė įtakingo pramonininko duktė. Ji tiki vaiduokliais ir svajoja būti tokia kaip Mary W. Shelley, 1818-aisiais parašiusi „Frankenšteiną“. (Herojės pavardė – lyg nuoroda į 1956 m. ekranizacijoje Frankenšteiną suvaidinusį siaubo filmo aktorių Peterį Cushingą, vardas – į panašius personažus mėgusią rašytoją Edith Wharton. Apskritai postmodernistinių užuominų filme daug, jos – lyg dar vienas papildomas del Toro pasakojimo ornamentas.)

 

Mergina gana greit susižavi galantišku baronetu, išteka už jo ir, palaidojusi staiga mirusį tėvą, vyksta į Viktorijos laikų Angliją. Čia jos laukia ant geležies rūdos išteklių pastatyta pilis, kurios požemiuose – raudonų tirščių pripildytos didžiulės talpyklos, bet lubos kiauros. Raudona kraujo spalva periodiškai nusidažo ir kalva, ant kurios stūkso pilis.

 

Kas atsitiks vėliau, aišku jau filmo pradžioje. „Purpurinės kalvos“ siužetas tikrai ne svarbiausias filme. Svarbiausia čia pilis ir jos vaiduokliai. Ne viename del Toro filme, ypač „Pano labirinte“, akivaizdus ypatingas režisieriaus sugebėjimas kurti erdvę, pripildyti ją vaizdų, garsų, daiktų, taip nutrinant ribas tarp tikrovės ir fantazijos. „Purpurinėje kalvoje“ tokia erdve tampa pilis. Del Toro ją kruopščiai „apgyvendina“ baldais ir dabar jau beveik pamirštais namų apyvokos daiktais. Ko tik čia nėra! Prabangus servizas ir auksinis plunksnakotis, keistos Tomo sukonstruotos lėlės, net pirmieji garso įrašai originaliose dėžutėse ir jų atkūrimo mašina, leidžiantys Edit išgirsti ją persekiojančių vaiduoklių balsus.

 

„Purpurinė kalva“ – gražus filmas, primenantis antikvarinę parduotuvę. Gal todėl Wasikowskos Edit nuolat liečia daiktus, medžiagas, iš kurių pasiūtos užuolaidos, lovos skalbiniai ar drabužiai. Tačiau filmas juda lėtai it vėžlys ir vis dar aiškina tai, kas jau seniai aišku. Režisieriaus grožėjimasis ypatingais materialaus pasaulio daiktais ir tobulais kino vaiduokliais pradeda varginti. Kita vertus, gal jam to visai užtenka?

 

Senų kino istorijų mėgėjus turėtų sudominti čekų režisieriaus Filipo Renčo filmas „Velnio meilužė“ („LRT Plius“, 21 d.21.30). Originalus jo pavadinimas „Lida Baarova“, bet bijau, kad daugumai žiūrovų šis vardas jau nieko nebesako. Lida Baarova (1914–2000) buvo 4-ojo dešimtmečio čekų kino žvaigždė, nepaprastai graži moteris, bet istorijoje (kino taip pat) ji liko kaip nacių Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso meilužė. Filme ją vaidina Tatiana Pauhofová.

 

Baarova išgarsėjo Vokietijoje suvaidinusi filme „Barkarolė“ (1935). Ji rengėsi tekėti už savo partnerio, populiaraus vokiečių aktoriaus Gustavo Fröhlicho, bet netrukus užmezgė romaną su Goebbelsu. Šis buvo taip apakintas meilės, kad net galvojo mesti šeimą, atsisakyti pareigų ir palikti Vokietiją. Hitleris jo atsistatydinimo nepriėmė, o Baarovai buvo patarta išvykti. Vokietijoje uždrausta rodyti filmus, kuriuose vaidino Baarova. Ji grįžo į Prahą, filmavosi ir Italijoje, o 1945 m. grįžusi į Vokietiją buvo suimta amerikiečių administracijos ir išsiųsta į Čekoslovakiją. Ten aktorė buvo nuteista mirti, bet mirties bausmė pakeista kalėjimu. Netrukus ji išėjo į laisvę, ištekėjo, bet Čekoslovakijoje jos visi nekentė, todėl teko bėgti iš šalies. Paskutinius dvidešimt gyvenimo metų Baarova praleido visiškai viena Zalcburge. Lenkų žurnalistas Mariuszas Szczygiełas, parašęs apie Baarovą esė, pridūrė: „Lidos Baarovos problemos pokariu atsirado ir iš to, kad jos tauta pati nesusidorojo su savo problemomis.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“
„Ilgas Bilio Lino pasivaikščiojimas“
„Purpurinė kalva“
„Purpurinė kalva“
„Velnio meilužė“
„Velnio meilužė“