7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kabliukas nedideliame „Kablio“ remonte

Ar išliks kultūros erdvė buvusiuose Geležinkeliečių rūmuose?

Karolina Rimkutė
Nr. 5 (1326), 2020-02-07
Kultūros tribūna Kultūra
Mindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Autoriaus nuotr.

Visai neseniai, sausio 22 d., Vilniaus miesto savivaldybėje vyko viešas susirinkimas dėl Kultūros rūmų (Kauno g. 5), geriau žinomų kaip „Kablys“, paskirties keitimo iš kultūrinės į administracinę projekto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad projektas – nedidelės apimties, kaip susirinkimo pradžioje ir įvardino projekto vadovė Rita Mažeikaitė-Petraitienė. Iš esmės, architektūriškai šiuo projektu niekas nesikeičia – nėra griaunama, ardoma ar perstatoma, neplanuojamas ir automobilių stovėjimo aikštelės išplėtimas. Projekto remonto dalis, dėl kurios jau nuvilnijo visuomenės susirūpinimas, yra prikabinama tik dėl to, jog, pagal galiojančius biurokratinius principus, pastato paskirties keitimas yra galimas tik vykdant remontą. Kadangi „remontas“ nieko neremontuoja, projekto nereikia derinti ir su kultūros paveldo departamentu. Pasak projekto pristatytojų, „remontas“ (kaip ir jo pristatymas) yra vykdomas tik dėl to, jog pakeisti pastato paskirtį reikalauja Nacionalinė žemės tarnyba, dėl pastato paskirties neatitikimo sklypo paskirčiai. Trumpai tariant, šiuo projektu nesikeičia niekas, tik vienas nedidelis fundamentalus formalumas – „Kablys“ tampa administraciniu pastatu. Pakeitus paskirtį į administracinę, ramino tiek projektuotojai, tiek pastato savininkui – UAB „Žibosai“ – atstovaujantis advokatas Linas Jakas, kultūrinei veiklai vykti niekas nedraudžia. Ir vis dėlto šis formalumų kaitos projektas galimai suveiks kaip paridenta gniūžtė – administracinės paskirties „Kablio“ savininkams (esamiems ar tolimesniems) niekas nekliudys pastate vykstančią kultūrinę veiklą stabdyti.

Kaip susirinkime sakė UAB „Žibosa“ atstovas – tai yra tik įžanga. Kadangi šis projektas skirtas tik pakeisti pastato paskirtį ir esminiai remonto darbai šiuo atveju nėra projektuojami, Mažeikaitė-Petraitienė tikino, kad griauti nei pastato frontono, nei portiko, tikriausiai ir pagrindinės salės neplanuojama dėl pastarųjų objektų saugotinų savybių. Tiesa, kalbant apie 1994 m. į frontoną įkomponuotos Mindaugo Navako skulptūros „Kablys“ likimą, projekto vadovė teigė net nediskutavusi, tačiau „vertinant tai, kad nieko nėra amžino, anksčiau ar vėliau jis [„Kablys“ – aut. past.] bus nukabintas“. Į šį komentarą atsakydamas savininko atstovas Jakas paaiškino, jog skulptūra buvo įsigyta kartu su pastatu ir, kadangi tai nėra pastato integruota dalis, liks skulptūra ar neliks priklauso nuo tolesnių savininko planų, o priėmus sprendimą skulptūrą nukabinti savininkai derins nukabinimo procedūras su LATGA. Tačiau ar ši skulptūra jau seniai nėra tapusi saugotina sudėtine pastato dalimi kultūros bendruomenei ir kiekvienam praeiviui?

Tai tik viena pesimistiškų ateities gaidų iš projektuotojų lūpų „Kablio“, kaip unikalaus architektūrinio pastato ir kultūrinės erdvės, išsaugojimo tema. Jos tarp eilučių skambėjo bene per visą susirinkimą, vis paminint, kad panašaus tipo pastatų buvo daug, kad jie praranda savo funkciją ir t.t. Savininko atstovas ryžosi lukštenti pastatą iš jo kultūrinio konteksto čia ir dabar: pradžioje mėgino atskirti tapatybę nuo Navako „Kablio“ (teigiant, jog tai – visai ne kablys), tokiu būdu siekdamas atskirti kultūros rūmus nuo jų simbolio, vėliau perėjo ir prie istorijos blukinimo – pastato (kuris nuo 7-ojo dešimtmečio veikė kaip kultūros rūmai, o vėliau, 10-ajame dešimtmetyje, naujai atgimė kaip alternatyvios kultūros židinys, prisimenant tiek „Meno lygą“, tiek „Jutempus“, „Geležinį kablį“, „Zona records“, „Greenclub“ ir t.t., net neliečiant XXI a.), kaip kultūrinės erdvės, veiklą sutalpindamas į „porą metų“. Galiausiai, apibrėžęs visuomenės interesą kaip „ne paskutinėje vietoje“, advokatas prašė atsižvelgti ir į savininko situaciją, kurio investicinis sprendimas buvo įsigyti pastatą, kuris yra komerciniame sklype, ir „tą pastatą eksploatuoti pagal tikslinę jo paskirtį“, „užsiimti komercine veikla“. Tik ar kultūros rūmų pastato tikslinė paskirtis yra komercinė veikla? Tikriausiai verta būtų dar pasakyti, kad savininkas pastatą įsigijo pora metų iki savivaldybei priklausančio sklypo pakeitimo į komercinę paskirtį. T.y. pats ir pasirūpino reikalinga paskirtimi.

Žinoma, po gaisrų keletą metų „Kablys“ stovėjo tarsi apmiręs, ir būtent savininko sprendimu į erdvę vėl įsileista kultūra. Nors susirinkime atstovas pademonstravo naujas „Kablio“ istorijos nukultūrinimo strategijas, būtų neteisinga sakyti, kad į kultūrą savininkas žvelgia priešiškai. Tiesiog verslininkų įsigytas pastatas yra vertinamas per verslui aktualų finansinį klausimą, o dabartinė situacija turbūt nėra itin pelninga. Stebint šią istoriją, sunku neįžvelgti pastaruosius dešimtmečius visame pasaulyje paplitusios gentrifikacinės strategijos, kai į vargtelėjusius pastatus, sklypus nepatraukliuose kvartaluose už sąlyginai nedidelę nuomą įsileidžiami kultūros kūrėjai, kurie prisitaiko prie ne pačių geriausių sąlygų ir patys, kiek gali, sprendžia problemas, remontuojasi, kuria kultūrinį produktą, pritraukdami vis daugiau lankytojų, keldami erdvės ir rajono vertę, kol ši pakyla pakankamai, kad imtų dominti investuotojus. Tuomet kūrėjai išvaromi ir erdvė parduodama. O ir pajamos iš nuomos laukiant pakilimo – geriau nei jokių. Tokių strategijų taikymu šiuo atveju verčia tikėti ir Jako pasidalinimas, kad patalpos išnuomotos pusvelčiui, nes pastatas yra „pavargęs“, o savininką tenkinančiomis sumomis „būtų neįmanoma nuomoti civilizuotomis sąlygomis“. Į pastato galimą ateitį žvelgianti Mažeikaitė-Petraitienė paantrina: „Nejaugi manote, kad tame pastate bus alternatyvios kultūros židinys? Natūralu, kad jis [savininkas – aut. past.] sieks, kad tai kuo labiau atsipirktų.“ Galiausiai šiek tiek aiškiau išdėsto ir Jakas: „Vargu ar dabartinis nuomininkas ar nuomininkai turėtų kažkokias tai galimybes tenai taip, kaip yra dabar vystoma.“ Susirinkime dalyvavusiai Vilniaus naktinio aljanso direktorei Rūtai Meškauskaitei užklausus, ar jau yra potencialių pastato pirkėjų, Jakas atsakė, kad kol kas nėra, tačiau, pakeitus pastato paskirtį, sutvarkius ir galbūt gavus leidimą statyboms, situacija pasikeistų.

Į Meškauskaitės klausimą savivaldybei, kodėl nesvarstoma atkeisti 2008 m. pakeistą žemės paskirtį vietoje pastato paskirties keitimo, idant teisiškai sklypas sutaptų su pastatu ir būtų išsaugota kultūrinė paskirtis, Jakas atsakė, kad savininkas su siūlymu nesutiktų – greičiausiai kito atsakymo tikėtis ir nebuvo galima. Porą nesenų pavyzdžių, kaip išsirutuliojo savivaldybės vykdyti sklypo atkeitimai į visuomeninę paskirtį, pateikė susirinkime dalyvavęs Miesto detaliojo planavimo ir architektūros poskyrio specialistas Vytautas Kondratas – sukilus visuomenei, buvo atkeista Lietuvos kino teatro sklypo visuomeninė paskirtis, šioje vietoje dabar stovi MO muziejus (tik kino teatro nebėra). Tačiau kai buvo mėginta atkeisti Profsąjungų rūmų sklypo paskirtį, pastato savininkai savivaldybę padavė į teismą ir išsireikalavo didelės kompensacijos. Dėl pastarojo pavyzdžio gana aišku, kodėl savivaldybė nesvarstė atkeisti „Kablio“ sklypo paskirties.

Buvo keista, kad susirinkime nedalyvavo jokie savivaldybės tarybos nariai, kurie būtų galėję plačiau pakomentuoti 2008 m. tarybos sprendimus. Kaip teigė naujamiesčio teritorijos architektas Karolis Buivydas, nors tokioje diskusijoje, kurioje išreikštas labai aiškus visuomenės interesas, tarybos nariai turėtų dalyvauti, pagal susirinkime aptariamą procedūrą, t.y. nedidelės apimties formalumo pakeitimą, taryba tokių klausimų nesprendžia. Dėl šių priežasčių „Kablio“ kaimynystėje gyvenantis visuomenės atstovas Gediminas Rudys pasiūlė diskusiją perkelti į kitą kartą, kai dalyvaus ir tarybos atstovai. Reikia tikėtis, kad šis pasiūlymas nepraeis „pro ausis“ ir savivaldybės bus realizuotas, nors kyla klausimas, ar toks galimas susitikimas nepavirs į eilinį savivaldybės „atsižymėjimą“ – susitiko, išklausė, pagūžčiojo pečiais.

Tačiau, anot savininko atstovo, jei stiprus visuomenės interesas įtikintų savivaldybę išpirkti pastatą, savininkas būtų pasiryžęs diskutuoti. Taip pat Jakas paminėjo ir preliminarią sumą – 3 milijonus eurų. Tuo tarpu Rudys pasiūlė savivaldybei įsitraukti į šį procesą priimant dalį investicijų, į tolimesnę pastato viziją iškeliant sąlygą užtikrinti terpę tolimesnei kultūros veiklai „Kablyje“, tačiau pastarasis pasiūlymas greičiausiai savininkui nebūtų priimtinas. Mat apie planuojamą ne kultūrinę paskirtį – biurus ir gal net butus, UAB „Žibosa“ vadovė Rada Matulevičienė žiniasklaidai pasakojo dar 2008 m. (Laura Čyžiūtė, „Vilniuje – prabangių namų kompleksas, kuris priklausys V.Uspaskicho šeimai“, Delfi, 2008-03-01). Prieš beveik 12 metų vadovė užsiminė ir apie galimus ketinimus kultūros rūmus nugriauti, o jei rūmų griauti neleis Vilniaus savivaldybė, „iš dabartinio statinio teliks išorinės sienos su frontonu. Vidinės pertvaros bus keičiamos kardinaliai.“ Žinoma, per dešimtmetį įmonės planai galėjo ir pasikeisti, vis dėlto tolimesnė pozicija dėl kultūros židinio išsaugojimo yra ganėtinai akivaizdi, ypač turint mintyje, kad, esant kultūrinei pastato paskirčiai, net pusė pastato funkcijų gali būti visiškai nesusijusios su kultūra. Kyla stiprios abejonės, ar tokie sprendimai – investuoti ar išpirkti pastatą – domina ir savivaldybę, kuriai praėjusį dešimtmetį pastatas atrodė nereikalingas ir nevertas saugoti. Turbūt buvo priimtas patogiausias sprendimas – atiduoti „sutvarkyti“ verslininkams.

Galutinis taškas dėl „Kablio“ likimo dar nėra padėtas. Kaip buvo teigiama per susirinkimą, procedūriniai klausimai dėl paskirties keitimo į administracinį patvirtinimo trunka apie porą mėnesių. Kol „Kablys“ dar laikomas kultūrinės paskirties, tol savivaldybė gali imtis veiksmų ir yra įpareigota ginti viešąjį interesą. Susirinkimo metu Meškauskaitės paminėta daugiau kaip 2 tūkstančių parašų surinkusi peticija (https://www.peticijos.lt/visos/75755/kablys-kulturai/') sulaukė savivaldybės atstovų dėmesio. Buivydas pakomentavo, kad šiuo atveju jau dabar peticijų taryba turėtų priimti sprendimą ir įpareigoti tarybą spręsti šį klausimą. Tam pritarė ir Kondratas: „Politikai turėtų išnagrinėti, administracija negali priimti tokio dalyko.“ Tačiau ar ir kaip šis klausimas bus nagrinėjamas, priklauso nuo mūsų, visų suinteresuotų visuomenės atstovų, įsitraukimo. Būtų naivu tikėtis, kad 2 tūkstančiai parašų taps pakankamu spaudimu savivaldybei nenumoti ranka į šį alternatyvios kultūros židinį (formuojantį ne tik alternatyvųjį, bet ir didįjį kultūros naratyvą) bei unikalią miestovaizdžio dalį. Vilnius jau turi Naujosios Vilnios „Maximą“ ir euroremontinį „Pramogų banką“. Kaip jau minėjo Mažeikaitė-Petraitienė, panašaus tipo pastatų buvo daug, bet pamažu tokie pastatai marinami ir griaunami. Juolab „Kablys“ nėra tik „vienas iš“, šie kultūros rūmai jau kelis dešimtmečius prisideda prie Vilniaus miesto veido formavimo, turi ypatingą reikšmę Vilniaus pogrindinei kultūrai, vietos meno laukui ir jo istorijai, daugeliui įvairaus amžiaus įvairios muzikos besiklausančių vilniečių. Per susirinkimą Meškauskienė savivaldybei palinkėjo pradėti apie šitą temą galvoti kaip apie realią ir rimtą. Netekus bene vienintelės taip stipriai su alternatyviu Vilniaus kultūros lauku dar nuo 10-ojo dešimtmečio besirišančios erdvės būtų daugiau nei skaudu – ne tik nebeliktų pamiltos erdvės, kurioje puoselėjamas horizontalus, žmonių–žmonėms kuriamas kultūrinis produktas be galios struktūrų įsikišimo, tačiau nebeliktų ir jokio pėdsako, kad to būta.

Mindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Navakas, „Kablys” (skulptūra ant buvusių geležinkeliečių kultūros rūmų fasado). 1994 m. Autoriaus nuotr.