Butas’99

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

Šis performansas šiuolaikiniame pasaulyje tiesiog vargu ar įvyktų – greičiausiai atskubėtų vaikų teisių apsaugos pareigūnai dėl balkone laikomo kūdikio, tėvai taip pat vargu ar rizikuotų užsimūryti su kūdikiu. Užupis, kuriame tuo metu dirbtuves ir būstus turėjo daugelis jaunų menininkų, dabar tapo prestižiniu rajonu, tad greičiausiai namas mikliai būtų apsuptas žioplinėjančių turistų. Tokio performanso atitikmuo dabar turėtų vykti turbūt Naujininkuose, o klausimas, kas yra laisvė, jau seniai ištrintas iš mūsų kasdienės aplinkos, iš TV laidų, iš apyvartos.

Šis epizodas – iš 1999 m. Algio Lankelio kuruoto projekto „Butas’99“. Tų metų meninį gyvenimą žymi du itin ryškiai dalyvių bei žiūrovų atmintyje įsirėžę projektai – dailės akademijos studentų kūriniai troleibusuose „Identifikacija“ ir Algio Lankelio kuruotas „Butas’99“. Kiekvienam jų reikėtų ne vieno išsamaus teksto, tad šiuo atveju pasirinksiu „Butą’99“, greičiausiai iš visai asmeninių paskatų – jo kūrinius neblogai prisimenu, jaučiuosi galinti remtis ir asmenine patirtimi, ne vien dokumentacija, kuri, tiesą sakant, čia yra visai pakankama. Projektą nušvietė TV, buvo paruoštos net dvi laidos – LRT „Ženklai“ (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3128/zenklai, žiūrėta 2019 07 18) ir „Lankos“ su Ryčiu Zemkausku.

Dabar, praėjus laikui, net pasikeitus epochai, šis meninis vyksmas atrodo įdomus ne vienu aspektu. Kai kurie ten (kaip ir visoje 90-ųjų meno arenoje) dalyvavę herojai pasitraukė į asmeninius gyvenimus, palikę kūrybą nuošalyje, kiti, priešingai, tapo žymiomis figūromis. Pasikeitė daugumos gyvenamojo būsto adresai, tad šie videokadrai kalba apie tam tikrus poslinkius, tikiuosi, kad gerbūvio link, o žiūrint, tarkim, A. Lankelio interviu su paaiškinimu, kas yra tarpdisciplininis menas, ryškiai matyti, kokie įvyko pokyčiai mūsų meno suvokime, pakitusią meno lauke vartojamą kalbą. Tiesa, klausimas, ar tie pokyčiai mene jau tokie ir ryškūs, taip pat šmėžuoja už šių video kadrų, o galimybę palyginti skirtingą gerbūvio lygį Eglė Rakauskaitė pažymėjo jau tuomet.

Taigi, priminsiu patį projektą, kūrinius ir jų autorius. Du 1999 m. rugsėjo savaitgalius (17–28 dienomis) menininkai atvėrė savo butų duris žiūrovams. Šie, gavę žemėlapį su pažymėtais numeriais, keliavo po Vilnių tarsi orientacinio sporto varžybose ieškodami projekto erdvių. Eksponuojami buvo tiek, kaip dabar sakoma, įvietinti kūriniai, tiek patys butai, paverčiant juos pačiais įvairiausiais meno konceptais.

Tokie butai-projektai buvo Lino Liandzbergio, kuris pakvietė į savo studiją, kurioje anksčiau ir gyveno, kur po paveikslais lentynose buvo nupiešta laiko juosta (tiesa, kiek supainiota) – „Butas’96“, „Butas’87“, „Butas’93“ ir t. t., taip pat Dariaus Basčio, Evaldo Janso bei Donato Jankausko (Duonio), rodžiusio, kaip dabar sakytume, visišką skylę – kelių kvadratų prišnerkštą patalpą („tik apšvietimą padariau, – sako menininkas „Lankų“ laidai), patalpą, kurioje buvo apsigyvenęs ne vienas(-a) jo kolega, pavadintą „Šuliniu“. Ant grindų išmėtytos vaiko sauskelnės, tuščia fleškutė nuo stipriųjų gėrimų, keli indai, prastu dekiu užklota lova. Slėptuvė nuo įsipykusio draugo(-ės), sutuoktinio, nuo gyvenimo, nuo bet ko. Deja, situacijos, kai tenka nuo kažko bėgti, vis dar turi pilną galią ir mūsų dabartyje. E. Janso erdvė kiek didesnė, tačiau chaosas panašus. Tiesa, dabar sakyčiau, kad koncepcija visai skirtinga – Duonis rodo slėptuvę, „Šulinį“, o E. Jansas – tiesiog buitį.

Gyvenimiškos realybės, buities nesibodėjo rodyti ar, tiksliau, ją išryškino dar keli autoriai, vienas jų – D. Bastys, taip pat tiesiog rodęs savo butą (vienas iš nedaugelio menininkas jame tebegyvena iki šiol), suprantama, gerokai tvarkingesnį nei E. Janso, net jaukiai „miesčionišką“. Linksma, nes tas asmeninis gyvenimas buvo tiek akcentuotas, jog TV laidai interviu duoda ne pats menininkas, o žmona Lina. „Šeimos pasaulį“ eksponavo ir Dainius Liškevičius, jį pavertęs tikru realybės šou. O pakako visai nedaug – atverti pirmame aukšte Užupyje esančio buto žaliuzes, kad ypač vakare, uždegus šviesas, iš lauko visi galėtų stebėti namuose vykstantį gyvenimą. Bėgioja vaikas, prie stalo valgoma paprasta vakarienė, nieko įmantraus. Tiesa, realybės šou dalyviams, kaip ir priklauso, teko kalbėti į mikrofonus, o per lauke pastatytus garsiakalbius tai buvo transliuojama. Šou, kaip tuo metu itin populiarus žanras, susilaukė žiūrovų bei kaimynų antplūdžio: filmuotoje medžiagoje matyti žmonių būrys, tiesiog prilipęs prie langų.

D. Liškevičiaus pavardė mūsų sąmonėje tvirtai susieta su muziejaus sąvoka, tačiau šis motyvas šmėžuoja ir projekte „Butas’99“. Vienas ryškiausiai įsirėžusių kūrinių – Konstantino Bogdano (jaun.), arba tiesiog Kosto Bogdano, atvėrusio ne nuosavą, bet savo tėvo Konstantino Bogdano namų erdvę, visu kuo primenančią butą-muziejų. Solidžiuose rėmuose tvarkinga eile virš lentynų sukabinti portretai, tapyti paties K. Bogdano vyresniojo, vaizduojantys kilmingos giminės protėvius, lentynose – skulptūrėlės, taip pat net tik keliančios asociacijas su brangia antikvarine kolekcija, bet ir iš tiesų brangios. Tuo metu, 1999-aisiais, (ir dabar) stebina sovietinę nomenklatūrą supusi prabanga, įrodanti, kad sovietinė buržuazija egzistavo. Ir, žinoma, vertas pagarbos tuomet jauno menininko konceptualus santykis su visu tuo.

Dar vienas „muziejininkas“, tik vėl kitoks – Jonas Valatkevičius, kuris „Lankoms“ atsakinėja į klausimus pasakodamas, kad žmonės šiek tiek skuba, nediskutuoja su autoriumi, o fone atsidūrę jo namai pilni ryškiaspalvės, minimalistinės grafiškos raiškos tapybos. Tačiau laidoje „Ženklai“ jo butas atrodo gerokai kitaip – reportaže jis prilyginamas satanistiniam muziejui. Žvakės, kryžiai, sukryžiuoti kaulai, šėtono akis. Šis butas turbūt tapo lankomumo lyderiu, sakoma reportaže. Pasklidus gandui, kad ten prisikėlė numirėlis, kaimynų vaikai būriais traukė žiūrėti.

Buvo ir priešingai veikusių menininkų, kurie pateikė kūrinį, bet užmaskavo savo gyvenimą ar buitį. Vienas jų – Gediminas Akstinas, išnaudojęs senovišką savo buto laiptinę. Butas tuo metu buvo remontuojamas ir, kaip vėliau sužinota, parduotas. Autorius taip pat nepasirodė. Paskutinio aukšto laiptų aikštelėje suversti, ant palangės ir turėklo sukabinti ar tai ramentai, ar tai medinės stirnų kojos, kažkas tarpinio. Nuoroda į žmogiško ir gyvuliško kūno judėjimus, jų neįgalumą, miesto ir laukinės gamtos santykius. Žodžiu, stipri daugiaprasmė metafora.

Saulius Mažylis ant durų pakabino iškalbingą spyną ir piešinį ar atspaudą su užrašu: „Ateikit žiemą, nučiuošim nuo kalniuko.“ Jurga Barilaitė taip pat įsileido nenoriai – prieškambaris atitvertas agroplėvelės užuolaida, ant kurios – garsiai rėkiančios nuogos autorės skaidrių projekcijos. Vėlgi subtilus išsiviešinimo, atsivėrimo, apsinuoginimo ir uždarumo derinys. Kaip sakė autorė, „visai durų neuždariau, norintieji gali iš priebučio užeiti ir į kambarį“.

E. Rakauskaitė taip pat slapukavo, užeiti leisdama tik į tarpdurį, iš kurio matyti keturi televizorių ekranai su iš vieno į kitą žingsniuojančia figūra. Noras neįsileisti į savo gyvenimą, kurį pabrėžė duodama TV interviu menininkė, buvo tiksliai apibūdintas ir man tuomet pasakyta fraze, kurios negalėjau pamiršti: „Ilgai sukau galvą, kaip padaryti, kad minia neprineštų purvo į mano namus.“
Panašiai kaip J. Barilaitė, nuogumo-viešumo klausimą (o kaip su privačia teritorija susijusiam projekte šitai įmanoma apeiti?) kėlė ir Urbonai, interviu kalbėdami apie tai, kad vien kūrinio eksponavimas parodoje yra tam tikras ekshibicionizmas, rodyti kūrinį – tarsi apsinuoginti, „nusimauti kelnes“ viešai. Tad jų videokūrinyje tai ir daroma: Gediminas sėdi tualete ir skaito žurnalus, vėliau nuogas šokčioja tualeto tarpduryje, vėliau lyg kiek pamišęs ritmiškai voliojasi ant grindų.
Ir iš tiesų visas šis projektas – tam tikras kelnių nusimovimas ar tualeto durų atidarymas. Kai kam tai pasisekė padaryti grakščiai ir elegantiškai, kitiems – atsainiai. Buvo mėgstančių dramas, o kai kurie tiesiog atsisegė viršutinę sagą ir ne daugiau. Paulina Eglė Pukytė priminė, ką gali rasti smalsaudamas ar netyčia pažvelgęs į kito privatų gyvenimą. Gali rasti ne tik kambarėlį, pilną vorų, bet ir gerokai baisiau: žiūrovus autorė nuorodomis viliojo nuo laiptinės, per koridorių iki vonios, iki spintelės virš praustuvės. Drąsuoliui(-ei) atvėrus spintelės dureles, ant žiūrovo iškrisdavo daugybė pliušinių žaislų surištomis rankomis ir užklijuotomis burnomis, kuriuos tekdavo pačiam(-iai) grūsti atgal. Siaubo, detektyvų ir „Twin Peaksų“ interpretacija, primenanti visas baisiąsias žmonių, ypač moterų, pagrobimo istorijas. Kūrinys, stingdantis mintis ir dabar.

Tačiau nebūtina visų klasifikuoti, ar ne? Visada kas nors netelpa į lentynėles, nebūtina grūsti kaip E. P. Pukytės žaisliukų. Taigi, dar vienas ryškiausių, man likęs neužmirštamu objektų – Audriaus Novicko rašomasis stalas, atlietas iš miesto šiukšliadėžėms naudojamo žalio plastiko ir išlaikęs net jų viršutinės dalies dalį. Vietoje kėdės – kita, senesnė, špižinė šiukšliadėžė su gėlių ornamentais, sovietmečio reliktas. Ir pagalvėlė, kad būtų patogu prisėsti. Šiltas rugsėjis, nedidelis namelis su sodu, kvepiančiu ankstyvais obuoliais, ir žalias ateivis-objektas jaukiame saulėtame kambaryje, pranašiškai sakantis dabartiniams mums, kokią didelę dalį kultūros atėjusi pigaus plastiko epocha išmes į šiukšlyną. „Pavadinimo kaip ir neturi, bet galėčiau įvardinti kaip Same Old Shit“, – sako autorius.

Deimanto Narkevičiaus kūrinys taip pat ryškiai liko atmintyje, tiesa, su tam tikromis perversijomis. Užsukus į menininko butą, žiūrovų laukė ant staliuko padėtas laiškas. Deja, atmintis ištrynė jo turinį, praeityje palikdama tik neperskaitytą laišką. Man rodosi, kad taip dar įdomiau.

Paties kuratoriaus A. Lankelio projektas – menininko bute eksponuojamas bareljefas. Tai nulipdytas ir veidrodyje atsispindintis ant kėdės pakabintas švarkas. Kadangi jis vaizduoja tik atspindį, lipdinys beveik plokščias. Virtuvėje matyti kompiuterio ekranas, rodantis vaizdą už lango. Pakartoti vaizdai pro stiklą ir atspindžiai stikle.

Pavieniu projektu reikėtų vadinti ir Orūnės Morkūnaitės gėlių projekcijas ant jos buto, įsikūrusio sename vienuolyne, skliautų. Dar viena ištikima savo būstui autorė, neišmainiusi jo į jokius kitus. Nors Mindaugas Ratavičius patenka į „užsislaptinusių“ kategoriją, nes tiesiog iš juodos polietileninės plėvelės, užtemptos ant karkasų, pagamino tunelį, vedantį tiesiai prie lango. Atkėliau šį kūrinį į pabaigą – kartais taip norisi tos šviesos tunelio gale.

Tiesa, dar keli kūriniai lengvai pasiduoda paprastam klasifikavimui, nes jie – garso projektai. Eglė Gelažiūtė savo bute transliavo „Troleibusų raudas“. Kūrinio pavadinimas pakankamai iškalbingas, nieko ir nepridėsi, nebent tai, kad menininkė šiuo metu yra nemažai apdovanojimų pelniusi knygų iliustratorė, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje. Kitas garso kūrinys – Lino Augučio, kasdienos garsų koncentratas. Sukloti vienas ant kito, sutrombuoti į nedidelės trukmės failą šie garsai virto kurtinančiu griausmu. Čia galime prisiminti jau vėlesniais metais sukurtus darbus: D. Narkevičiaus kylančio viršgarsinio lėktuvo „Tupolev TU-144“ garsą (Deimantas Narkevičius, paroda „Skamba lyg XX amžiuje“, galerija „Vartai“, 2014 m. rugsėjo 9–spalio 24 d.) ar K. Bogdano (jaun.) projektą „7 meno dienoms“, kur visi savaitraščio tekstai sutraukti į vieną eilutę (https://www.7md.lt/159).

Džiugas Katinas tiesiog rodė tuos kūrinius, ties kuriais tuo metu dirbo. Ekrane matome kažką dainuojančių vaikų chorą. Labai rimtai menininkas komentuoja projektą, įvardindamas jį kaip „atvirų durų dieną“. „Tai yra vienas žingsnis į tai, kad mes pradėtume bendrauti“, – sako jis TV laidai apgailestaudamas, kad kolegos nebebendrauja „kaip anksčiau“. Belieka spėlioti, ar tai tikras susvetimėjimo laiko simptomas, ar mums nuolat atrodo, kad „anksčiau buvo smagiau“.
Šios projekte įsiterpę žymės, inkliuzai ar kaip tik organiški ano laiko dariniai provokuoja, verčia lyginti su dabartimi, leisdami žvelgti ne tik į menininkų likimus, jų įvykusias karjeras arba nekarjeras, bet taip pat svarstyti apie politinius, socialinius poslinkius. Pagaliau leidžia matyti, kaip kito pats miestas. Su vietos chebromis, mažomis kiemų subkultūrų salomis susijusi ir laidoje nufilmuota Dariaus Gerasimavičiaus grupė paslaptinga abreviatūra B. D. G. Suvienijus kaimynų jėgas, kieme buvo pastatytas vėliavos stiebas. „Čia yra mūsų miestas, šis flagštokas – tai riboženklis tarp mūsų kiemo ir likusio miesto“, – sako D. Gerasimavičius. Tai vėlgi priminė vėliau pasirodysiantį 2014 m. Audriaus Pukio kartu su kolegomis inicijuotą projektą „The Flag Project“. „Vėliava susilieja su apleista urbanistine aplinka, papildo ją ir reflektuoja jos padėtį. Konkrečiu atveju keldama pamatinius klausimus apie miesto ir jo kraštovaizdžio bei socialinio ir politinio klimato problemas“ („Publika ir artefaktai://skulptoriaus Andriaus Pukio personalinė paroda“, http://pilotas.lt/2015/09/17/uncategorised/publika-ir-artefaktaiskulptoriaus-andriaus-pukio-personaline-paroda/).

„Ką vėliava simbolizuotų? Mes dar nesugalvojome, kai kelsim, tai ir sugalvosim“, – linksmai besijuokdamas atsako menininkas iš tų tolimų 1999-ųjų. „Galim ir tautinę kelti, bet ne jai statėm, o sau, savo kiemui“, – pabrėžia.

O pabaigai, kaip laidoje „Ženklai“ tai buvo įvardinta, – kūrybinis nuotykis. Laidos kūrybinė grupė ir kelios juos lydėję menotyrininkės atėję į vieną iš nurodytų butų rado keistą „ekspoziciją“: lyg remontuojama patalpa, o gal tiesiog studija: molbertas, vienodos eile išrikiuotos gipsinės Marijos statulos, paprastos lentos. Skaidra Trilupaitytė nesutrikusi sakė: „Tikiuosi, kad žinau, kur esu. Bet aš nesigailiu“, – linksmai prideda pagalvojusi apie klaidos galimybę. „Mes tiesiog patenkame į situaciją.“ Nesulaukusi šeimininko, filmavimo grupė išėjo. Ir tik po poros dienų paaiškėjo, kad dėl tamsos ir neaiškios namų numeracijos jie aplankė ne tą butą. Reikiamas buvo gretimame name...

Čia turėčiau viską apibendrinti, daryti išvadas, tačiau matote, kiek parašiau – redakcija man dar vieno puslapio tikrai neduos... Tačiau Jūs, mieli skaitytojai, puikiai gebate išvadas daryti patys. Apie projektą, išlaikiusius arba neišlaikiusius laiko testą kūrinius, apie patį praėjusį laiką. O man tik kirba užduoti tą keistą vintažinį klausimą, nuskambėjusį pradžioje, – kaip manote dabar, kas gi yra laisvė?

Tekstas neredaguotas