Už mūzos etiketės – ryški kūrėja

„Raudanti moteris juokiasi paskutinė“, – skelbia „The Guardian“ laikraščio antraštė. Tik šį kartą kalbama ne apie Picasso ir garsųjį paveikslą, o apie jo mūza, modeliu bei meiluže vadintą prancūzų kilmės dailininkę Dorą Maar (1907–1997, tikrasis vardas Henriette Theodora Markovitch). Praėjusiais metais viena įtakingiausių Paryžiaus meno erdvių – George’o Pompidou meno centras – visuomenei pristatė menininkės retrospektyvinę parodą, kuri šiuo metu perkelta į „Tate Modern“ galeriją Londone, o vėliau keliaus į Paulo Getty muziejų Los Andžele. Ilgai buvusi nustumta į paraštes, ne tik visuomenės atmintyje, bet ir meno kritikų darbuose, Dora Maar galiausiai iškilo iš už Picasso mūzos šešėlio. Ši paroda – trijų didžiųjų galerijų bendras darbas siekiant ne tik parodyti, kokia buvo Maar, bet ir nubraukti jai kabintas etiketes.

Menininkės kūryba keitėsi dažnai, o kartais ir gana dramatiškai. Parodoje kūriniai eksponuojami chronologiškai, 9 salės orientuotos į skirtingus menininkės kūrybos etapus. Nors pirmoji salė informacinė, skirta biografijai, tekstas parodoje neužgožia vaizdinės medžiagos, kaip kad nutiko šiuo metu eksponuojamoje Nam Yune Paiko parodoje (tame pačiame „Tate Modern“ aukšte), kur teksto paklodės bei citatų gausybė ne tik nuvargina lankytojus, bet ir užgožia kūrinius, kliudo iki galo juos savarankiškai suprasti. Doros Maar parodoje tekstas išlaiko pagalbinės priemonės vaidmenį, lankytojams pateikia istorinį kontekstą.

Ankstyvasis menininkės kūrybos laikotarpis išskirstytas į 4 sales. Pirmoji skirta komercinei, mados fotografijai. Čia pinasi estetiškas žmogaus kūno įamžinimas ir meniniai dailininkės ieškojimai, atsiranda pirmieji fotomontažai. Išsiskiria aktų fotografija, nemažai darbų sukurti su aktore ir modeliu Assia Granatouroff (1911–1982). Naudodama stiprius kontrastus, žaisdama su šviesa ir šešėliu bei ieškodama netikėtų kompozicijų, menininkė sukūrė labai poetiškus ir išraiškingus Assios portretus, kurie buvo plačiai spausdinami to meto mados bei erotikos žurnaluose.

Dvi salės skirtos gatvės fotografijai. Perėjimą nuo komercinės fotografijos prie kasdienio gyvenimo realijų fiksavimo lėmė 1929 m. prasidėjusi ir visą Europą palietusi ekonominė krizė: didėjo skurdas, bedarbių skaičius. Menininkė jautė poreikį fiksuoti ir parodyti šių žmonių padėtį bei gyvenimą. Su fotoaparatu rankose ji žengė į didžiųjų Europos miestų Londono, Paryžiaus bei Barselonos gatves,  kad galėtų įamžinti varganą ir tamsų žmonių gyvenimą. Nuo sienų žvelgia senolės, pardavinėjančios loterijos bilietus prie „Oxford Circus“, kostiumuotas ir iš pažiūros intelektualus, tačiau elgetaujantis senolis, niūrios eilės darbininkų, laukiančių mėnesinio atlyginimo. Menininkei puikiai pavyko pagauti laiko dvasią ir užfiksuoti kasdienio gyvenimo tėkmę.

Salę, skirtą menininkės siurrealistiniams darbams, kuratoriai simboliškai pradeda dailininkės darytais garsių menininkų portretais. Nuo sienos į lankytojus žvelgia Brassaï, Paulis Eluard’as, Cecilas Beatonas, Irvingas Pennas bei Lee Miller. Ir tai tik keletas išskirtinių to meto žmonių, su kuriais susikirto Doros Maar kūrybinis kelias. Menininkė buvo viena iš nedaugelio moterų, priklausiusių glaustam siurrealistų ratui, o jos darbai Paryžiaus galerijose eksponuoti šalia Mano Ray’aus ir Salvadoro Dali kūrybos. Šio laikotarpio kūriniai tamsūs, mistiški, kai kada net kraupūs, tiria ribą tarp realybės ir pasąmonės, žiūrovus perkelia kažkur anapus tikrovės. Iš dangaus peizažo žvelgia pavienės akys, iš kriauklės lenda moteriška plaštaka. Keisti siužetai, būtybės bei gyvūnai keičiasi ir mainosi unikaliuose menininkės kūriniuose. Kartais Maar eksperimentuodavo su tais pačiais objektais klijuodama juos į skirtingus kontekstus, kurdama vis kitokią, naują istoriją. Tai puikiai matoma studijoje „29 rue d’Astorg“, šis dailininkės darbas laikytas siurrealistinės fotografijos šedevru ir tarpukariu daugelyje galerijų puikavosi tarp geriausių kūrinių. Salėje maišosi ir nedaugeliui žinomi, ir jau chrestomatiniais tapę menininkės darbai, todėl vaikštinėjant ekspozicijoje užplūsta tiek geras atpažinimo, tiek ir netikėtų radybų jausmas.

Atskira salė skiriama ir lemtingai menininkės draugystei su Pablo Picasso paminėti. Čia eksponuojami abiejų dailininkų darbai. Ant sienos projektuojamos Maar darytos „Guernicos“ (1937) nuotraukos, šalia kabo ir garsioji „Raudančios moters“ (1937) drobė. Dviejų menininkų draugystė abiem buvo stiprus impulsas ir svarbi kūrybinė paspirtis įgyvendinti naujas idėjas. Maar supažindino Picasso su fotografijos meno užkulisiais bei galimybėmis, o Picasso paskatino ją vėl imtis teptuko ir grįžti prie drobės. Šiuo laikotarpiu menininkė tyrinėjo kubizmą, sukūrė nemažai kubistinių portretų. Parodos aprašyme net kelis kartus minima, jog dviejų dailininkų pažinties laikotarpiu Maar tapybos stilistika keičiasi. Gaila, salėse neteko pamatyti nė vienos ankstyvojo laikotarpio menininkės drobės. Tačiau be galo įdomūs vėliau, po kubistinio laikotarpio, atsidarę jos tapybos kūriniai, atveriantys duris į kitokią pažintį su menininke. Žinoma, jog Maar sunkiai išgyveno išsiskyrimą su Picasso ir niekada iki galo neatsigavo. Galbūt todėl vėlesni tapybos darbai asmeniškesni, paveikti stiprių išgyvenimų. Čia išnyra niūrūs ir statiški natiurmortai, abstraktūs, ilgesingi peizažai, akvarelės studijos.

Vis dėlto Maar prigimtis ją visuomet šaukė grįžti prie fotografijos. Gyvenimo pabaigoje ji atsisakė aplinkos vaizdų fiksavimo, atsisakė fotoaparato ir užsidarė studijoje. „Gatvės gyvenimas smarkiai pasikeitė, nemanote? Jis toks ekstravagantiškas... bet kartu nebe toks įdomus, net banalus“, – ant paskutinės parodos salės sienos išnyra tokie menininkės 1994 m. pasakyti žodžiai. Šios salės sienos, nudažytos juoda spalva, imituoja menininkės darbo vietą, fotolaboratoriją, kurioje Maar praleisdavo daugiausia laiko. Devintajame dešimtmetyje dailininkė ant jautraus fotopopieriaus dėdama įvairius kasdieniame gyvenime naudojamus objektus arba apšviesdama įvairius paviršius kūrė fotogramas. Žvelgiant į šiuos menininkės darbus akį patrauka neaiškių linijų šokis. Nespalvoti darbai lyg impulsyvi tėkmė – chaotiški ir ekspresyvūs.

Parodą tenka palikti per ten pat, per kur ir įėjai, nežinau, ar tai kuratorių plano dalis, ar tiesiog nebuvo kitokių architektūrinių sprendimų, bet galiausiai tai suveikia labai teigiamai. Lankytojai gauna dar vieną galimybę ramiai pereiti per ekspoziciją, dar kartą stabtelėti prie labiausiai akį patraukusių darbų. Tai pirmoji tokio masto dailininkės paroda, įtraukianti ne tik jos fotografijos darbus, bet daug erdvės paliekanti ir tapybos kūriniams bei vėlyvosios kūrybos eksperimentams. Kuratorių siekis atskleisti Doros Maar asmenybę, išblukinti taip ilgai prie menininkės vardo klijuotas etiketes įvykdytas sėkmingai. Su šia paroda Dora Maar išlipa iš Picasso paveikslų rėmų ir tvirtai stojasi šalia kitų didžiųjų XX a. menininkų.

Paroda „Tate Modern“ Londone veikia iki kovo 15 d.

Paulo Getty muziejuje Los Andžele paroda veiks lapkričio 21 – 2021 m. liepos 26 d.