7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pabėgimai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 6 (1327), 2020-02-14
Kinas Rodo TV
„Prie amžinybės vartų“
„Prie amžinybės vartų“

Seniai laikas susitaikyti, bet kiekvienąkart stebiuosi, kai kuris praeities menininkas tampa, lietuvių intelektualų žodžiais tariant, populiariosios kultūros ikona. Nors suprantu, kad mases traukia ne Leonardo da Vinci, Vincento van Gogho ar bet kurio kito kūriniai – jų dauguma net nesupranta, – bet menininkų legendos ir milžiniški pinigai, kuriuos už paveikslus ar kitus meno kūrinius moka turtingi žmonės. Kinematografininkai taip pat dažnai pasinaudoja menininkų legendomis, sukurptomis pagal visas masinės kultūros apyvokos taisykles. Kita vertus, legendos degraduoja kartu su vartotojais, todėl šiuolaikiniu folkloru gali tapti net kažkokia Stonkuvienė su kažkokiu Bareikiu.

 

Kine ir televizijoje pastaraisiais metais siautėja tikra biografinių filmų epidemija. Tokio biografinio kino pakilimo negalima aiškinti tik skurdžia Holivudo scenaristų fantazija ar jų lietuvių kolegų patriotiniu angažuotumu. Matyt, iš dalies dėl to kaltas postmodernizmas, pasikėsinęs į moralines vertikales ir suteikęs didvyrių statusą nusikaltėliams ir net padugnėms. Bet juk masinei kultūrai visada reikės didvyrių. Tik postmodernizmą visais atvejais gelbėjo autoironija, pastišas, psichoanalizė ir panašūs nelabai masėms prieinami dalykai. Jie dažnai ir tampa tokiu „saugikliu“, jei filmą apie menininką kuria ne atviras masinės kultūros adeptas.

 

Retas menininkas sulaukė tiek biografinių filmų, kiek Van Goghas. Naujausiame Juliano Schnabelio filme „Prie amžinybės vartų“ (TV1, 16 d. 21 val.) tapytojas yra apsėstas dailės ir noro pakeisti pasaulį. Iš Paryžiaus persikėlęs į Arlį ir įkvėptas gamtos, Van Goghas ims keistis – čia ir susiformuos jo meninis stilius, kuris tada pripažinimo nesulaukė. Schnabelis pats yra dailininkas, jis sukūrė vaidybinį filmą apie Jeaną-Michelį Basqiuat 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai masinė kultūra dar tik pradėjo jį „įsisavinti“, nors, regis, tada ir Van Gogho paveikslais pradėta puošti medžiaginius pirkinių maišelius.

 

Schnabelio filme viskas juda, režisierius griebiasi subjektyvios kameros, labai stambių planų, netikėtų rakursų, kadras staiga praranda spalvas ir tampa negatyvu, trumpai tariant, stengiamasi perteikti, kaip Van Goghas suvokia jį supantį pasaulį. Tačiau, priešingai nei forma, „Prie amžinybės vartų“ turinys tradicinis, nors Schnabelis ir rodo alternatyvią dailininko mirties versiją ir nuolat lygina kenčiantį menininką su Kristumi. Van Goghą suvaidino Willemas Dafoe ir pelnytai buvo apdovanotas Venecijos kino festivalio „Volpi“ taure. Van Gogho monologas, kuriame jis lygina save su Kristumi ir sako, kad atėjo į pasaulį per anksti, skamba, sakyčiau, visai aktualiai.

 

Aktualumo nepraranda ir noras pabėgti nuo gyvenimo rutinos. Ten, kur galima viską pradėti iš naujo. Tokią pagundą patiria ir filmo „Šventoji žemė“ (TV3, 15 d. 21 val.) veikėjas – Niujorko kardiologas Haris Rozenbergas (James Caan). Jis meta viską – gydytojo darbą, amžiną studentę dukterį, sūnų gėjų, buvusią žmoną – ir važiuoja į Izraelį auginti kiaulių. Čia jis sutiks rabiną Mošę, didelį nekošerinės Hario fermos priešą. Bet kaip tik Mošė padės Hariui iš naujo atrasti gyvenimo prasmę. Kiek žinau, filmas nesulaukė gerų vertinimų. Gal todėl, kad rašytoja Amanda Sthers pati perkėlė į ekraną savo romaną.

 

Jacques’o Audiard’o filmo „Dypanas“ (LRT, 16 d. 00.55) herojus bėga iš Šri Lankos, pasibaigus ketvirtį amžiaus trukusiam pilietiniam karui, kad liktų gyvas. Norėdami gauti prieglobstį Prancūzijoje, Dypanas, nepažįstama moteris ir prie jų priklydusi mergaitė apsimeta šeima. Apsigyvenę niūriame Paryžiaus priemiestyje, kur siautėja prievarta, jie pamažu pradeda suartėti. Šis „Auksine palmės šakele“ apdovanotas filmas, žinoma, pažeidžiamas. Jo nepavadinsi tobulu, bet „Dypanas“ tiksliai įvardija situaciją, kuri žadina nerimą, nes pabėgėlių iš įvairių karų zonų tik daugėja.

 

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ („LRT Plius“, 20 d. 22 val.) – filmas apie šiuolaikinę Rusiją. Istorija paprasta: apyjaunei moteriai iš Rusijos gilumos parsiunčiamas vyrui į kalėjimą siųstas siuntinys. Ji nusprendžia išsiaiškinti, kas atsitiko, ir važiuoja į kalėjimą. Tačiau ir ten nieko nesužinos, bet kiekviename žingsnyje bus žeminama, niekinama ir išnaudojama. „Nuolankiosios“ herojė, kurią suvaidino Vasilina Makovceva, – alegorinė figūra. Tai nuolanki, tyli, pragaro ratais keliaujanti Rusija.

 

Moters kelionė Loznicai yra tik pretekstas. Nuo pat pirmų kadrų režisierius įtikinėja, kad Rusija – apleista, degraduojanti, atsilikusi šalis, vis dar puoselėjanti kruvinus praeities mitus, jis rodo šalį, kurioje nebeliko žmogiškumo. Žodinis filmo lygmuo toks pat intensyvus ir groteskiškas kaip ir vaizdo, bet abu jie pabrėžtinai stereotipiški, sudaryti iš klišių, todėl „Nuolankioji“ ir nepasako nieko naujo.

 

LRT ateinančią savaitę pradės rodyti ne tik Paolo Sorrentino serialo „Jaunasis popiežius“ tęsinį „Naujasis popiežius“ (17 d. 23 val.), bet ir kitą populiarų serialą, kurį sukūrė Saverio Costanzo, „Nuostabioji draugė“ (20 d. 23 val.).

 

...Kai staiga iš šešiasdešimtmetės Elenos gyvenimo išnyksta jos geriausia draugė, moteris pradeda rašyti jų draugystės istoriją. Su Lila ji susipažino pirmoje klasėje 1950 metais. Serialo veiksmas, apimantis šešiasdešimt metų, nukelia į pavojingą ir kartu magišką Neapolį. Elena ir Lila auga skurdžiame darbininkų kvartale. Jos kartu mokosi, viską viena kitai pasakoja, o vėliau ir pavydi viena kitai. Jos išsiskiria ir vėl suartėja, išteka, augina vaikus, bet vaikystės laikų draugystė abiem lieka atskaitos tašku. Elenai pavyksta pabėgti į platųjį pasaulį, Lila lieka ir vieną dieną išnyksta.

 

„Nuostabioji draugė“ – tai prieš kurį laiką visame pasaulyje skaitytos Elenos Ferrante tetralogijos (pirmoji knyga pasirodė 2011 m.) ekranizacija. Begalinė romano gerbėjų meilė sukėlė šiais laikais gana retą reiškinį, pavadintą „Ferrante Fever“ („Ferrantės karštinė“). Rašytoja neduoda interviu, nereklamuoja savo knygų, nežinoma, kokia jos tikroji pavardė, net lytis. Pseudonimas – tai pagarbos ženklas kitai italų rašytojai Elsai Morante, kuri debiutavo 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Prieš kelerius metus vienas žurnalistas pabandė identifikuoti rašytoją, bet, regis, sulaukė pasmerkimo. Tai net buvo pavadinta raganų medžiokle. Pasirodo, paslapčių vis dar reikia, o didžiausia paslaptis lieka meilė.

 

Šiandien elektroniniame pašte radau dvi žinutes. Pirmoji buvo apie tai, kad amerikiečių dainininkė Erykah Badu rengiasi kurti savo vaginos kvapo kvepalus. Antroji – kad internetinis currenttime.tv ir kabelinis televizijos kanalas „Nastojaščeje vremia“ šįvakar (14 d. 22 val.) rodys Staffano Juléno dokumentinį filmą „Meilė“ (2018). Jame užfiksuoti ne vienus metus trukę Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič pokalbiai apie meilę su skirtingo amžiaus bei profesijų vyrais ir moterimis. Atsidusau, kad pusiausvyra pasaulyje dar yra.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Prie amžinybės vartų“
„Prie amžinybės vartų“
„Dypanas“
„Dypanas“
„Nuostabioji draugė“
„Nuostabioji draugė“