Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Mano silpnybė – klausytis protingų žmonių. Jei žmogus kalba protingai, jo kalba turtinga, argumentai įtikina, o išsilavinimas nekelia jokių abejonių, galiu klausytis apie viską, net apie juodąsias visatos skyles, Jupiterio palydovus ar Rusijos konstitucijos pataisas. Svarbiausia – mintys ir jų dėstymas, o kai kalbantysis dar yra ir savo srities specialistas, sunku nepajusti intelekto skleidžiamo žavesio.

Julius Norvila

Apie Piramonto (Šnipiškių)  Senąsias žydų kapines

2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a. (reikia nepamiršti, kad kapai ir antkapiai yra du skirtingi dalykai; sovietai įvairioms statyboms pavogė visus antkapius, kurių vis pasirodo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje).

Apie „Mažųjų moterų“ autorę Louisą May Alcott

Louisa May Alcott (1832–1888) – viena iš moterų literatūros pionierių. Į istoriją ji įėjo kaip sentimentalaus romano, skirto paauglėms, „Mažosios moterys“ autorė, tačiau pažvelgus į rašytojos biografiją gali pasirodyti, kad Alcott visai galėtų būti ir mūsų amžininkė. „Mažosios moterys“ išėjo 1868 m. ir dabar knyga atrodo senamadiška, bet pagrindinė jos herojė Džo Marč nuolat patenka į mėgstamiausių moterų personažų sąrašus. Simone de Beauvoir yra prisipažinusi, kad „aistringai susitapatino su intelektualiąja Džo“, svarbiausia JAV feministė Gloria Steinem tvirtino, kad jos dėka pati tapo rašytoja, J.K. Rowling sakė: „Sunku pervertinti, ką ji reiškė mažai, negražiai mergaitei Jo, kuri turėjo temperamentą ir ambicijų rašyti.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1851-ieji. Broliai Čarlis ir Elaja Sistersai (Joaquin Phoenix, John C. Reilly) yra samdomi žudikai. Jie užaugo Laukiniuose Vakaruose ir kitokio gyvenimo nepažįsta. Vyresnėlis Elaja labiau linkęs susimąstyti ir, regis, jau norėtų gyventi kitaip. Amžinai girtas Čarlis nori būti šio dueto svarbiausias.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italija, 1966-ieji. Džiazo trimitininkas Chetas Bakeris atsidūrė kalėjime. Jį kankina haliucinacijos... Taip prasideda kanadiečio Robert’o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ („LRT Plius“, 23 d. 21.33), iškart pareiškiantis, kad nuostabiausios melodijos gimsta iš skausmo, kraujo ir purvo. Iš narkotikų ir meilės. Tokių filmų buvo daug. Tačiau ir Budreau nelabai nutolsta nuo šio apie džiazo muzikantus pasakojančio kino „kanono“. Kai 1988-aisiais Bakeris Amsterdame iššoko pro viešbučio langą, vis dar buvo priklausomas nuo narkotikų.

Laima Laučkaitė

Lasario Segallo paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

 

Dešimtajame XX a. dešimtmetyje į Lietuvą sugrįžo Vakaruose išblaškyta lietuvių emigrantų dailė, grįžo parodomis, albumais, net naujais muziejais. Paskutiniais dešimtmečiais Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro darbuotojų dėka pareina kitos mūsų etninės bendruomenės, žydų išeivių dailė. Jau sugrįžo nemažai žymių vardų, tačiau pažvelgę į enciklopedinę Jolantos Širkaitės studiją „Vilniaus piešimo mokykla“ (kurioje mokėsi dauguma žydų dailininkų, vėliau išgarsėjusių pasaulyje) įsitikinsime, kad potencialus susitikimų sąrašas dar ilgas. Šiandien turime galimybę susipažinti su puikia vilniečio, Brazilijos modernisto Lasario Segallo (1889–1957) paroda, kūriniais, atkeliavusiais iš dailininko muziejaus San Paule. Vilniaus Gaono žydų muziejus 2010 m. jau rodė jo kelių ofortų ciklą „Vilniaus prisiminimai“ iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, tačiau tik ši paroda visapusiškai atskleidžia Segallo kūrybą. Kuratorės Kamilė Rupeikaitė ir Ieva Šadzevičienė, talkinamos Lasario Segallo muziejaus San Paule direktoriaus Giancarlo Hannudo, pristato ne tik dailininko kūrybą: gausi, nematyta dokumentinė medžiaga, nuotraukos, filmų ištraukos atskleidžia jo biografinį kontekstą, šeimos istoriją, likimo vingius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paryžietė Mišelė yra kompiuterinių žaidimų bendrovės savininkė, turi puikų namą ir gražuolį katiną, geriausios draugės vyras – jos meilužis, o už žigolo susirengusi tekėti motina, buvęs vyras rašytojas ir netrukus tėvu tapsiantis bedarbis sūnus, regis, jos nelabai jaudina. Gal dažniau ji pagalvoja apie tėvą, žudiką maniaką, kuris jau keliasdešimt metų sėdi kalėjime ir vėl padavė prašymą išleisti į laisvę. Gyvenimas teka sava vaga, Mišelė mėgaujasi nepriklausomybe nuo visuomenės sąlygiškumų, bet vieną vakarą namuose pasirodo kaukėtas vyras ir ją išprievartauja. Policijai ji nepraneša – pradeda pati ieškoti prievartautojo, bet ne tam, kad šis sulauktų teisingumo.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Perskaitęs šventines televizijų programas, kasmet savęs klausiu, ar televizijos per Kūčias ir Kalėdas rodo prasčiausias lietuviškas komedijas todėl, kad yra įsitikinusios, jog pamalonins žiūrovus, ar todėl, kad visus juos laiko nelabai protingais. Šiemet niekas nepasikeitė: LNK per Kūčias rodys nejuokingus Donato Ulvydo, TV3 – Andriaus Žiurausko ir kitų namudininkų kino gaminius, LRT transliuos mišias, žinoma, nepristigs ir pokalbių su saldžiabalsiais kunigais bei siaubingo lietuviško popso su Inga Valinskiene priešakyje.

Agnė Narušytė

Vėl kalėdinė esė

Neapsnigtą žiemą pasukus link Matuizų, būna toks laiko tarpsnis, kai tavo automobilis lieka vienas kelyje. Nieko nėra nei priekyje, nei už tavęs. Iš šonų – tavo skrodžiamas miškas ir netikėtai išlindusio briedžio grėsmė. Baugi palaima. Spusteliu radijo mygtuką.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jauni režisieriai, norėdami kalbėti apie dabartį ar pateikti savo požiūrį į sudėtingas problemas, vis dažniau pasitelkia pasakos motyvus arba pasakiškas metaforas. Tai suprantama – jie užaugo su animaciniais filmais, kurie tapo, sakyčiau, grėsmingu masinio vartojimo produktu. Ivanas I. Tverdovskis priskiriamas prie tų kūrėjų, su kuriais siejama kino ateitis.