7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Į pasaulį ir namo

Keliauti laiku – ypatingas jausmas, o muzika bet kurią viešnagę padaro dar nuostabesnę ir nepamirštamą. 25-erius metus su muzika žengia Vilniaus savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), savo istoriją matuodamas spalvingomis programomis, apkeliautais kraštais, turtinga apdovanojimų skrynia, kūrybinėmis edukacinėmis iniciatyvomis ir neišdildomomis akimirkomis, žiūrovui suteikiančiomis meninę pilnatvę.
 
Nuo 1989-ųjų, kai kolektyvą įkūrė dirigentas ir kompozitorius Remigijus Merkelys bei ilgametis choro direktorius Algimantas Gurevičius, o 1992-aisiais vairą perėmė kompozitorius Vaclovas Augustinas, iš išvykų parsivežta gausybė apdovanojimų, tarp kurių ir 1993 m. laimėtas itin prestižinis Grand Prix Europeo. Vartant „Jaunos muzikos“ istorijos puslapius, į akis krenta kolektyvo aplankytų šalių gausybė – skersai išilgai išmaišyta Europa, kiti pasaulio kampeliai, kur skambėjo lietuviška daina, žymios koncertų salės ir puikūs dirigentai, solistai bei kolektyvai, su kuriais chorui teko pasirodyti. Man, kaip jaunosios kartos žmogui, be abejo, įsimintinas šio choro rūpesčiu, bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga, jau aštuonis kartus surengtas jaunų kompozitorių konkursas „Vox juventutis“, kuris ne vienam jaunam talentui tapo svarbia pakopa įsitvirtinant profesionaliosios muzikos pasaulyje. Reikšmingų choro iniciatyvų, gerbtinų apdovanojimų daug, todėl visai nenuostabu, kad Vilniaus savivaldybės choras drąsiai vadinamas vienu geriausių chorų Lietuvoje.
 

Turi problemų?

Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį Rygoje vyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija, kurioje paaiškėjo geriausi 2014 m. filmai ir kūrėjai. Šiemet juos rinko per 3 tūkstančius akademijos narių.
 
Geriausiu 2014 m. filmu tapo „Ida“. Šis filmas sulaukė daugiausiai apdovanojimų: už režisūrą Pawełui Pawlikowskiui, už geriausią scenarijų Pawełui Pawlikowskiui ir Rebeccai Lenkiewicz, Łukaszas Żalis ir Ryszardas Lenczewskis pelnė Carlo Di Palma prizą geriausiam operatoriui. „Ida“ taip pat laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, jo rinkimuose dalyvavo ir „7md“ skaitytojai.
 
Geriausia Europos komedija išrinktas italų filmas „Mafija žudo tik vasarą“ („La Mafia uccide solo d’estate“), rež. Pierfrancesco Diliberto. FIPRESCI prizu „Europos atradimas 2014“ už geriausią debiutinį filmą apdovanotas Miroslavo Slapošpickio filmas „Gentis“ („Plemia“).
 
Geriausiu Europos dokumentiniu filmu tapo Marco Brauderio „Visatos valdovas“ („Master Of Universe“), animaciniu pilno metražo filmu – „Laimės menas“ („L’arte della felicita“, rež. Alessandro Rak), trumpo metražo filmo kategorijoje nugalėjo Unos Gunjak „Viščiukas“ („The Chicken“).
 
Geriausios Europos kino aktorės apdovanojimas įteiktas Marion Cotillard, suvaidinusiai pagrindinį vaidmenį filme „Dvi dienos, viena naktis“. Geriausiu aktoriumi tapo Timothy Spallas už vaidmenį filme „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“).

Plotas laisvas visiems...

Gruodžio 2 d. pavakarę galerija „Kairė–dešinė“ pasitinka lankytoją akį rėžiančio raudonio plakatu ir trečiąja „Postidėjos“ paroda. Kur joje vyksta post-, kitas klausimas, gal tai tik skambus ir ambicingas pavadinimas, užsilikęs nuo ankstesnių dviejų parodų, – „Postidėja“ vis dėlto yra tęstinis projektas. Šįkart paantrašte pasirinktas „plotas“, bent jau mano kartos žmonėms suvokiamas kaip tėvų autoritetą ir etines dogmas paminantis reiškinys, neapsiriboja vien erdviniu „ploto“ suvokimu, o apibūdina visa, kas vyksta dėl jo įtakos, – it šių dienų bakchanalijos.
Susirenka moterys ir daro joms svarbius dalykus, tik su mažiau vyno. Laimei, tie dalykai svarbūs ne tik joms, tai įrodo parodos atidarymas ir publikos dėmesys (bet irgi su mažiau vyno). Stipri šiuolaikinių menininkių kompanija dėkoja kuratorei Laimai Kreivytei, o ši deramai pasikuklina ir sako, jog nekuravo – kūrybos, projekto gimimo procesas vyko nuolatinio komunikavimo bei bendradarbiavimo principais. Kompaniją sudaro: Jurga Barilaitė, Eglė Gineitytė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė su Ernesta Vala, Laura Zala, Cooltūristės kartu su Inga Erdmane, Carolina Trigo ir architektė Julija Reklaitė.

Pažangi senatvė

Debiutiniame Linos Plioplytės filme „Amžinai stilingos“ („Advanced Style“, JAV, 2014) Niujorko gatvės rodomos kaip podiumas damoms, nežadančioms išsižadėti savo stiliaus. Filmas kalba būtent apie individualų stilių ir jo svarbą. Dar apie madą, tinklaraštininkus ir senėjimo procesus. Bet svarbiausia – apie veržlumą ir energiją, nepaisant nieko.
 
Lina Plioplytė pradėjo kaip žurnalistė, vėliau pasiėmė kamerą ir ėmė kalbinti jai įdomius žmones. Dabar ji taip pat kuria muzikinius klipus ir reklaminius trumpametražius filmus kompanijoms „Urban Outfiters“, TOD’s ir kitoms. Susidomėjimas mada, matyt, ir suvedė Plioplytę su tinklaraštininku ir fotografu Ari Sethu Cohenu. Pastarasis kaip tik tada ėmė fotografuoti Niujorko gatvėse stilingas damas, kurioms per penkiasdešimt. Originalus filmo pavadinimas „Advanced Style“ pakartoja jo tinklaraščio pavadinimą ir išleistą nuotraukų albumą. Gaila, kad lietuviškas variantas prarado originale akivaizdžią nuorodą į pažangą. Žmogus, kurio anglų kalbos lygis nusakomas kaip pažangus (advanced), juk nebus vadinamas amžinu anglakalbiu. Nors gal nuoroda į amžinumą čia ir nėra iš piršto laužta.

Pabaigos šviesa

Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)

Niekam nesakyk, kur veda Labirintas

Dainiaus Liškevičiaus kūrinį „Labyrinthus“ geriausia patirti ir nieko nepasakoti. Pastebėjau, kad visi taip ir daro. Didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje aptikę tamsiai pilką statinį, įeina pro artimiausią angą ir sustoja prie pirmojo eksponato. Kai kurie jį atpažįsta iš pernykštės parodos „Trylikto taško projekcija“ (galerija „Artifex“). Tai braižomosios geometrijos vadovėlis, ant kurio stovi kaubojus ir guli nurauta galva. Iš jos trykštantis kraujas jau išliejo skritulį viršelio iliustracijai, galva šypsosi. Aplink ant sienų kaba trys kalnų fotografijos. Jose nubrėžtas raudonas brūkšnys iš kalno veda į dangų ir atvirkščiai. Labirinto plane šis kambarys įvardytas taip: „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. Naivu manyti, kad toliau labirinte tyko tikri pavojai. Todėl niekas iš čia nepasuka atgal.
 
Įėjus ima veikti tamsiai pilka sienų spalva – ji praryja gylius ir atstumus, kuria iliuzijas. Angos atrodo kaip veidrodžiai, o vienas už kito stovintys daiktai – kaip netikslūs vienas kito atspindžiai. Baisu tuose „veidrodžiuose“ sutikti save, bet per juos kiaurai perėjus tavo kūno dalys išnyra netikėtose vietose, susijungia su perpjautu kamuoliu, o tas jau spokso į tave savo vidiniais tapetais. Baltos grindys virsta į tamsą besileidžiančiais laiptais ir sienos pakimba ore.

Įtaigumo menas

Šiandien pas mus gausėjant baroko muzikos puoselėtojų gretoms, kaip pastovus ir autentiškas dėmuo vis dėlto išlieka Prahos mūzų menų akademijos profesorės klavesinininkės Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos nuolat rengiami koncertai, kuriuose ji pastaruosius dešimtmečius ištikimai ir garbingai pristato savąjį instrumentą. Mūsų koncertų praktikoje itin reti klavesino rečitaliai profesorės dėka jau tapo savastimi. Juose skleidžiasi šios muzikės subrandinta patirtis, estetinės nuostatos, vertybinis pasaulis, atsiveria iki tol nepažinti opusai. Gruodžio 17 d. jubiliejų švenčianti G. Lukšaitė-Mrázková patyrė iš tiesų spalvingą, permainų ir atradimų kupiną muzikinę kelionę, kurios maršrutais šia proga siūlome kartu su ja pasivaikščioti.

Analizuojant judesį

Ugnė Dievaitytė, gyvenanti ir dirbanti Madride, per pastaruosius metus tapo įsimintina ir palankiai vertinama kūrėja Europos šiuolaikinio šokio žemėlapyje. Ji šoka įvairiuose projektuose, įgyvendina savo choreografinius sumanymus, veda šokio technikos bei kūrybinės improvizacijos seminarus. Dvejus metus iš eilės Naujojo Baltijos šokio festivalyje su kolege Poliana Lima pristatė savo solinius pasirodymus bei bendrą debiutą. Rudenį menininkių spektaklis „It stebėtum debesis“ („Es como ver nuber“) apdovanotos festivalyje „Vila-real en Dansa“ už geriausią choreografinių sumanymų realizavimą. Gruodžio 17 d. Vilniuje įvyks spektaklio „Alkis“ premjera. Su Ugne susitikome pasikalbėti apie aktualiausius jos kūrybinės biografijos įvykius ir kelią į link jų.

Senosios muzikos genas

Lapkričio 26-ąją Baroko operos teatras pakvietė į antrąją premjerą – Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ (pilnas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Lietuvos rusų dramos teatre. Pirmoji tik įsteigto teatro premjera – kovo mėnesį Valdovų rūmuose atlikta Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vėliau pakartota Šiauliuose ir Plungėje. Toks aktyvumas teikia vilčių, kad pagaliau ir senosios muzikos gyvenimas įgaus įvairovės ir taps visavertis. Ištisus dešimtmečius baroko ir ankstesnę muziką propagavo Algirdas Vizgirda su savo suburtu ansambliu „Musica humana“. Atsivėrus sienoms, pasklidus žinioms apie Vakaruose jau kelis dešimtmečius vykstantį autentiško atlikimo sąjūdį, entuziastų pastangomis bandyta aktyvinti panašią veiklą ir Lietuvoje. Taip radosi ansamblis, vėliau festivalis „Banchetto musicale“, tačiau nuolat koncertuojančių, ambicingą repertuarą kaupiančių muzikantų taip ir nėra. „Banchetto musicale“ festivalyje koncertuojantis Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas, kad ir patraukia savo profesionalumu, vis dėlto yra tik proginis projektas, į kurį muzikantai atvyksta iš kelių šalių. Bandymų aktyvinti senosios muzikos atlikimus būta, tačiau jie niekada neturėjo institucinio palaikymo, nuoseklaus finansavimo, adekvataus mokslo ir kultūros įstaigų vadovų požiūrio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra senosios muzikos katedros, pedagogų, instrumentų... Tad iš kur rasis tradicijos?

PUSLAPIS
IŠ
1003