![]() | ![]() | ![]() |
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | |||
![]() |
Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)
![]() | ![]() | ![]() |
![]() | |||||
Šiandien pas mus gausėjant baroko muzikos puoselėtojų gretoms, kaip pastovus ir autentiškas dėmuo vis dėlto išlieka Prahos mūzų menų akademijos profesorės klavesinininkės Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos nuolat rengiami koncertai, kuriuose ji pastaruosius dešimtmečius ištikimai ir garbingai pristato savąjį instrumentą. Mūsų koncertų praktikoje itin reti klavesino rečitaliai profesorės dėka jau tapo savastimi. Juose skleidžiasi šios muzikės subrandinta patirtis, estetinės nuostatos, vertybinis pasaulis, atsiveria iki tol nepažinti opusai. Gruodžio 17 d. jubiliejų švenčianti G. Lukšaitė-Mrázková patyrė iš tiesų spalvingą, permainų ir atradimų kupiną muzikinę kelionę, kurios maršrutais šia proga siūlome kartu su ja pasivaikščioti.
![]() |
Ugnė Dievaitytė, gyvenanti ir dirbanti Madride, per pastaruosius metus tapo įsimintina ir palankiai vertinama kūrėja Europos šiuolaikinio šokio žemėlapyje. Ji šoka įvairiuose projektuose, įgyvendina savo choreografinius sumanymus, veda šokio technikos bei kūrybinės improvizacijos seminarus. Dvejus metus iš eilės Naujojo Baltijos šokio festivalyje su kolege Poliana Lima pristatė savo solinius pasirodymus bei bendrą debiutą. Rudenį menininkių spektaklis „It stebėtum debesis“ („Es como ver nuber“) apdovanotos festivalyje „Vila-real en Dansa“ už geriausią choreografinių sumanymų realizavimą. Gruodžio 17 d. Vilniuje įvyks spektaklio „Alkis“ premjera. Su Ugne susitikome pasikalbėti apie aktualiausius jos kūrybinės biografijos įvykius ir kelią į link jų.
![]() |
Lapkričio 26-ąją Baroko operos teatras pakvietė į antrąją premjerą – Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ (pilnas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Lietuvos rusų dramos teatre. Pirmoji tik įsteigto teatro premjera – kovo mėnesį Valdovų rūmuose atlikta Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vėliau pakartota Šiauliuose ir Plungėje. Toks aktyvumas teikia vilčių, kad pagaliau ir senosios muzikos gyvenimas įgaus įvairovės ir taps visavertis. Ištisus dešimtmečius baroko ir ankstesnę muziką propagavo Algirdas Vizgirda su savo suburtu ansambliu „Musica humana“. Atsivėrus sienoms, pasklidus žinioms apie Vakaruose jau kelis dešimtmečius vykstantį autentiško atlikimo sąjūdį, entuziastų pastangomis bandyta aktyvinti panašią veiklą ir Lietuvoje. Taip radosi ansamblis, vėliau festivalis „Banchetto musicale“, tačiau nuolat koncertuojančių, ambicingą repertuarą kaupiančių muzikantų taip ir nėra. „Banchetto musicale“ festivalyje koncertuojantis Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas, kad ir patraukia savo profesionalumu, vis dėlto yra tik proginis projektas, į kurį muzikantai atvyksta iš kelių šalių. Bandymų aktyvinti senosios muzikos atlikimus būta, tačiau jie niekada neturėjo institucinio palaikymo, nuoseklaus finansavimo, adekvataus mokslo ir kultūros įstaigų vadovų požiūrio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra senosios muzikos katedros, pedagogų, instrumentų... Tad iš kur rasis tradicijos?
![]() | ![]() | ![]() |