7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Analizuojant judesį

Pokalbis su šokėja ir choreografe Ugne Dievaityte

Akvilė Eglinskaitė
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Šokis
Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė, gyvenanti ir dirbanti Madride, per pastaruosius metus tapo įsimintina ir palankiai vertinama kūrėja Europos šiuolaikinio šokio žemėlapyje. Ji šoka įvairiuose projektuose, įgyvendina savo choreografinius sumanymus, veda šokio technikos bei kūrybinės improvizacijos seminarus. Dvejus metus iš eilės Naujojo Baltijos šokio festivalyje su kolege Poliana Lima pristatė savo solinius pasirodymus bei bendrą debiutą. Rudenį menininkių spektaklis „It stebėtum debesis“ („Es como ver nuber“) apdovanotos festivalyje „Vila-real en Dansa“ už geriausią choreografinių sumanymų realizavimą. Gruodžio 17 d. Vilniuje įvyks spektaklio „Alkis“ premjera. Su Ugne susitikome pasikalbėti apie aktualiausius jos kūrybinės biografijos įvykius ir kelią į link jų.
 
Kada ir kaip pradėjai šokti?
Turiu dvi vyresnes seseris dvynes, iš kurių viena piešė, o antroji šoko Kauno šokio teatre „Aura“. Kai šokėja namie repetuodavo, dažnai įtraukdavo mane į savo užsiėmimus. Nuo mažens lankiau meninę gimnastiką, bet paauglystėje suvokiau, kad tai ne man, ir sesuo atvedė mane į „Auros“ trupę. Iš pradžių buvo sunku persilaužti, pakeisti labai disciplinuotą ir statišką sportinį mentalitetą. Gimnastikoje dominuoja labai aiški struktūra, beveik nėra improvizacijos. Nebuvo lengva ištaisyti svetimus šokiui fizinius įpročius, tarkim, gimnastikai būdingus „kapotus“ judesius, bet per keletą metų sugebėjau „persilaužti“, nes mano geri fiziniai duomenys ir plastiškas kūnas.
 
Kūną lavinai jau nuo mažens, kodėl nepasirinkai šokio arba choreografijos studijų?
Norėjau, bet man baigus mokyklą buvo tik dvi galimybės – choreografijos studijos Klaipėdos universitete arba Andželikos Cholinos kas dvejus metus renkamas šokėjų kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šios programos neatitiko mano poreikių. Išvykti studijuoti į užsienį tuo metu dar nebuvo įprasta. Prieš dešimtį metų trūko reikiamos informacijos, žinių ir asmeninės patirties. Be to, nuolat girdėjau komentarus, kad „iš šokio duonos nevalgysi“. Baigusi psichologijos studijas gyvenu ir užsidirbu tik iš veiklų, susijusių su šokiu. Studijavau psichologiją Vytauto Didžiojo universitete ir toliau šokau „Auros“ bei Vyčio Jankausko teatruose, įvairiuose vienkartiniuose projektuose bei seminaruose, kurie buvo rengiami Lietuvoje.
 
Gyvenimui ir kūrybai pasirinkai Ispaniją, kodėl?
Susidomėjimas Ispanija, tos šalies kalba ir kultūra prasidėjo nuo gana banalios vaikystės patirties – su močiute per televiziją žiūrimų Pietų Amerikos serialų. Bestudijuodama VDU pasirinkau ispanų kalbos paskaitas ir geriausiai išlaikiusi egzaminą gavau galimybę mėnesiui nuvykti į Ispaniją patobulinti ispanų kalbos įgūdžių. Taip ir išvykau, nusipirkusi bilietą tik į vieną pusę. Jau prieš tai man buvo tekę pakeliauti po Pietų Europą ir pažinti tų kraštų mentalitetą, kuris mane ypač traukia. Tarkim, Lietuvoje, kol įsilieji į naują grupę ar kolektyvą, užtrunka nemažai laiko. Madride jau nuo pirmųjų bendravimo akimirkų pajutau žmonių dėmesį, susidomėjimą ir tapau visaverte kompanijos nare. Madridą pasirinkau ir todėl, kad ten labai įvairi kultūrinė ir meninė terpė. Žinoma, kol pati įsiliejau į Madrido šokio sceną, teko lankyti įvairiausius kursus bei seminarus, domėtis, kurių dėstytojų vedami užsiėmimai vertingiausi. Po kelių mėnesių buvau pakviesta dalyvauti vienos choreografės, vedusios pirmuosius mano lankytus užsiėmimus, kuriamame projekte.
 
Ispanijos šokio trupės „Babirusa danza“ projekto nuotrauka šiemet tapo tarptautinės šokio mugės, vykusios Diuseldorfe, vizitine kortele. Tiksliau, renginio plakatuose bei katalogo viršelyje buvo eksponuojamas tavo siluetas. Papasakok plačiau apie šį projektą.
Projektas ispaniškai vadinasi „¿M.R.U.M.?“ („¿Me Regalas Un Movimiento?“) – lietuviškai tai būtų „padovanok man judesį“. Projekto idėjinė ašis – žmonių ryšiai, socialiniai santykiai, tinklai didžiuosiuose miestuose, šiuo atveju Madride. Savotiška šokio laboratorija prasidėjo nuo antropologinių tyrinėjimų. Kūrybinė komanda, pasidalijusi į grupes, keliaudavo po skirtingų Madrido rajonų gatves ir prašydavo žmonių padovanoti judesį ar gestą kuriamam šokio spektakliui. Kadangi su savimi turėjome vaizdo kamerą, dažnai sulaukdavome gana santūrios reakcijos. Žmonės išsigąsdavo arba kuklinosi teigdami, kad nėra gabūs šokiui ar ganėtinai kūrybiški sugalvoti choreografinį judesį spektakliui. Mums tekdavo ilgai įkalbinėti pašnekovus pasidalinti bent minimaliu gestu ar judesiu. Vėliau teko atsirinkti ir analizuoti Madrido gyventojų judesius, gestus, nuotaikas bei reakcijas savo kuriamoms choreografinėms kompozicijoms.
 
Kiek žmonių sudaro kūrybinę komandą?
Esame keturi šokėjai ir videoinstaliacijų kūrėja. Mūsų spektaklį sudaro keturi soliniai numeriai ir jungtinės kompozicijos, kuriose matomas Madrido choreografinis judesių katalogas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Iš labai mažų individualių istorijų jungiamos įvairios kolektyvinės interakcijos. Pagrindinis šokio laboratorijos tikslas buvo išanalizuoti ir perteikti, kaip jaučiasi, juda, veikia individas tarp daugybės svetimų, nepažįstamų žmonių. Tai tam tikros socialinės, psichologinės choreografijos iš Europos didmiesčio metro, požeminių perėjų, gatvių ir kitų viešųjų erdvių. Premjera įvyko 2012-ųjų vasarį, o šiemet šio spektaklio videoinstaliacijos buvo rodomos šiuolaikinio šokio mugės Diuseldorfe programoje.
 
Kada pati pradėjai kurti arba kas įkvėpė choreografijai?
Niekada neturėjau tokių ketinimų arba pakankamai pasitikėjimo. Labiau norėjau šokti, todėl stengiausi tobulinti save kaip atlikėją. Po Ispanijoje įvykusios premjeros pajutau kolegų palaikymą, paskatinimą dalintis mintimis. Intensyviai tobulinausi lankydama įvairiausius seminarus. Viename improvizacinės technikos seminare susipažinau su Poliana Lima, ji man pasiūlė sudalyvauti solinių debiutų vakare, o abi kartu pradėjome svarstyti apie galvą, kaip šokyje neišnaudotą kūno dalį.
 
Kodėl galva? Kaip pasirenkamos temos šiuolaikinio šokio choreografijai kurti?
Mus galva domino ir fizine, ir mentaline prasme. Norėjome patyrinėti žmogaus dualumą bei kūno ir galvos santykį, ar jie gali egzistuoti vienas be kito. Dažnai galva ir kūnas supriešinami kaip du poliai. Galva yra proto, mąstymo, logikos, racionalumo buveinė, o žemiau esantis kūnas tapatinamas su juslėmis ir emocijomis. Kūnas traktuojamas tik kaip galvos transportavimo aparatas. Galva kaip savarankiškai judanti kūno dalis dažniausiai lieka neišnaudota. Dueto kūryba prasidėjo nuo elementarių kalbinių galvos apibūdinimų arba skirtingose kultūrose nusistovėjusių idiomų ar frazeologizmų, tokių kaip „iš proto (galvos) išsikraustei“, „pametei galvą“, „šeimos galva“. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogaus juslinis kūnas nukenčia, gauna per mažai dėmesio, nes vertinamos intelekto savybės. O šiuolaikinio šokio kontekste galva, kaip savarankiška fizinė kūno dalis, pamirštama. Dažnai pasiduodama ašinei judėjimo trajektorijai, kur galva su stuburu sudaro nedalomą liniją. Mėginome sulaužyti nusistovėjusius kriterijus, tą linijinį tiesumą ir grakštumą. Ypač šokyje, kur galva pratęsia tam tikras linijas. Mes siekėme galvą pristatyti kaip savarankiškai judančią kūno dalį.
Baigtinį spektaklio „Flesh“ variantą sudaro trys tiriamosios dalys: kaip atrodo savarankiškai judanti galva, kokius įspūdžius kelia be galvos judantis kūnas ir kas nutinka sudėjus dualiuosius žmogaus segmentus. Sujungus žmogiškąjį sąmoningumą ir pasąmonę, kurie priskiriami galvos, t.y. smegenų arba proto, sferai, ir visus instinktyviuosius, juslinius, kūniškus poreikius, kurie būdingi žmogui, išsivystė žmogaus-gyvūno hibridas.
 
Ar galima teigti, kad psichologijos studijos veikia tavo kūrybą?
Jos padeda man stebint žmones, renkant tam tikrą informaciją, analizuojant ją. Pavyzdžiui, kai matau judantį kūną, analizuoju, kokias emocijas ar asociacijas man jis sukelia. Savo soliniame darbe tyriau, kaip juda išsitempusio kūno raumenys. Pradėjau eksperimentuoti atlikdama judesius, kurie būdingi psichinės įtampos, streso, baimės ar kitų sukaustančių sąlygų paveiktam kūnui. Dažnai įkvepia tiesiog atsitiktiniai judesiai arba sumanymai. Savo dėmesį dažniausiai fokusuoju į patį kūną. Treniruočių metu filmuotą medžiagą peržiūriu ir imu analizuoti konkretų judesį, bandau įvertinti, kaip jį supras žiūrovas. Man svarbu, ką jis mato ir gali suvokti.
Rašiau magistrinį darbą apie šokio terapiją. Meditacinėmis šokio formomis domėjausi ir teoriškai, ir praktiškai, lankiau šokio-judesio terapijos vedančiojo kursus, tad toji metodologija turbūt nevalingai persikėlė į mano praktiką vedant šokio užsiėmimus. Stengiuosi koncentruotis ne tik į judesio techniką ar naujų kompozicijų kūrimą, bet ir į kūno judesiais išgaunamus emocinius atspalvius.
 
Kokią žinią sieki perduoti žiūrovui?
Man rūpi, kad po spektaklio publika neliktų abejinga ir nepasitenkintų vien replika „buvo gražu“. Nors estetinis vaizdas scenoje man taip pat svarbus. Dažnai renkuosi neįprastus vaizdinius, jais žaidžiu. Transformuoju žmogaus kūną taip, kad jis taptų neatpažįstamas, sukurtų neįprastas formas. Manau, kad mano judesiai ir jais kuriami vaizdiniai transliuoja tam tikrą emocinį krūvį, ir man svarbu, kad jis pasiektų publiką. Prieš savo spektaklį žiūrovui patarčiau „išjungti protą“ ir neieškant aiškaus naratyvo laisvai (angl. free flow) priimti siunčiamus vaizdinius, jų keliamas emocijas ar mintis. Šiuolaikinis žmogus per daug racionaliai reaguoja į informaciją, siekia viską suprasti, paaiškinti ir sudėlioti į dėžutes.
 
Papasakok apie savo artėjančią premjerą Vilniuje ir kaip vyko pasirengimas?
Meno agentūros „Artscape“ paragintos gavome Lietuvos kultūros tarybos paramą ir šiemet kartu su operos dainininke Rosa Miranda Fernández pradėjome repetuoti naują projektą „Alkis“. Labai džiaugiuosi mudviejų bendradarbiavimu. Tikrai nedaug tokių profesionalių ir kartu atvirų, besidominčių šiuolaikinio šokio procesais ir pasiryžusių eksperimentuoti žmonių (ypač operos dainininkų!).
Mintis kilo prieš metus, kai ėmiau domėtis balso ir jo pokyčių ar mutacijos poveikiu žmogaus judesiams bei fiziologijai, – stebint judantį ir skirtingus aplinkos dirgiklius patiriantį kūną balsas gali pakisti. Pirmiausia su viena atlikėja įrašinėjome savo improvizacijas ir vaizdo medžiagoje pastebėjome labai įdomių sąveikų, inspiracijų tarp balso ir judesio. Taip pat man buvo įdomu jungti lyrinį, labai statišką dainavimo žanrą su šiuolaikiniu šokiu. Rinkdamasi šokio ir muzikos išraiškas lieku prie savo užsibrėžtų gairių, todėl savo kūrybą galėčiau įvardinti kaip grynojo, minimalistinio šokio paieškas.
 
Kodėl pasirinkai tokį abstraktų pavadinimą?
Daugelis išgirdę spektaklio pavadinimą nustemba ir sako, kad tai – labai stipri ir paveiki tema. Alkis, apie kurį siekiu kalbėti, neturi sąsajų su maistu. Šis pavadinimas kilo natūraliai dar pirmaisiais mano šokio laboratorijos etapais, kai iš filmuotos medžiagos atsirinkinėjau įdomiausias judesių ir balso kombinacijas. Fizinės kūno išraiškos mane išprovokavo analizuoti ne tik asmenines alkio formas, bet ir abstrakčią šios sąvokos reikšmę. Tai tyrimas apie žmogišką alkį, skatinantį eiti į priekį, ieškoti, medžioti. Galimos įvairiausios alkio formos – identiteto ir egzistencinių paieškų, veiklos, žinių, meilės ar kitų emocijų alkis. Tai tuščios erdvės, kurias žmogus siekia užpildyti. Man pasirodė įdomi ne pilnatvė, o pildymas. Ieškau įvairiausių pasisotinimo, alkio numalšinimo formų ir galimybių.

 

Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „M.R.U.M.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „M.R.U.M.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „Nekviesta būtybė“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ugnė Dievaitytė spektaklyje „Nekviesta būtybė“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo