Autorius: Vytautė Markeliūnienė
Vytautė Markeliūnienė
Orioji Ingrida
In memoriam smuikininkei Ingridai Armonaitei (1962 02 24–2025 01 01)
Taip, būtent šis trumpas apibūdinimas – orioji – pirmasis šliejasi prie smuikininkės Ingridos Armonaitės asmenybės, kurios žemiškoji kelionė baigėsi pirmajai 2025-ųjų dienai auštant, septintą ryto valandą. Gal šiandienos laikais ši orumo sąvoka ir per dažnai lipdoma ten, kur norisi, vis dėlto ji nepraranda savo autentiškumo ir Ingridos Armonaitės atveju visų pirma byloja apie garbingumą, dvasinį iškilumą, solidumą. Jos pagarba klasikai, lietuvių muzikai, partitūrai apskritai, formavosi į kriterijų.
Vytautė Markeliūnienė
Aš esu mokinė
Pokalbis su klavesinininke Giedre Lukšaite-Mrázková
Po ilgesnės pertraukos klavesinininkė Giedrė Lukšaitė-Mrázková vėl sugrįžo į Vilnių koncertuoti. Spalio 3 d. Valdovų rūmuose įvyko jos jubiliejinis rečitalis, kurį ji pati ir komentavo. Programoje – Johanno Casparo Ferdinando Fischerio, Johanno Sebastiano Bacho ir Josefo Antoníno Štěpáno kūriniai. Su visais jais klavesinininkė užmezgusi glaudų emocinį ryšį, pati šią programą ir parinkusi Vilniaus koncertui. Kiekvienas kūrinys buvo palydėtas apmąstytos istorijos, kurioje ryškėjo pagrindinės ašys – ankstyvasis klasicizmas, Johannas Sebastianas Bachas ir čekų XVIII a. antrosios pusės kompozitorių kūryba.
Vytautė Markeliūnienė
Dabarties muzikos mįslės
Narbutaitė, Vaskas, Messiaenas ir Lietuvos kamerinis orkestras Nacionalinėje filharmonijoje
Koncertai, o ypač kai kurie koncertai, sukelia įvairių minčių – ne tik apie muzikos meno matmenis, girdėtą muziką, jos idėjas, apie atlikimą, apie visumos kompoziciją. Tos mintys kartais perlipa konkretaus koncerto turinio ribas ir kaip koks „ausies kirminas“ graužiasi gilyn. Ir štai išsidriekia virtinė retorinių klausimų: kodėl šiuolaikinei muzikai nesusidaro daugiau galimybių organiškai ir tolygiai tyvuliuoti klasikiniame koncertų repertuare (netampant jai vien, tarkim, „Gaidos“ festivalio tikrove), kodėl interpretuojant šiuolaikinę muziką nebūtinai pripažįstama būtent jai būdinga specifinė atlikimo technika be romantinių arba klasikinių prieskonių ar klišinių „muzikinių įvykių“ logikos? Arba kodėl, klausydamasis „Klasikos“ radijo programos, ypač laidų „Intermezzo“, dažnai patiri beviltišką nuobodulį, nes girdi dešimtis kartų nuzulintas partitūras (net poros mėnesių laikotarpiu), ką jau kalbėti apie jų (ne)tinkamumą konkrečiam paros laikui?
Vytautė Markeliūnienė
Muzikiniai punktyrai: Viena–Vilnius
Pokalbis su pianiste Han-Gyeol Lie
Vieną snieguotą Vilniaus pavakarę susitikome pokalbio su pianiste Han-Gyeol Lie. Pernai Nacionaliniame dramos teatre vyko Baltijos trienalės prologas, kuriame skambėjo jos rečitalis, tarsi karoliukai suvertas iš įvairių stilių kūrinių (nuo Bacho iki Cage’o), susijusių vidiniais ryšiais, nebūtinai plika akimi pastebimais. Megzti tuos ypatingus ryšius – tarp kūrinių, tarp menų, tarp aptariamų temų, tarp kūrybinio proceso detalių – bene esmingiausia Han-Gyeol Lie savybė. Šia savybe nekart galėjo mėgautis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, klausydamiesi Han-Gyeol paskaitų. Jų tema buvo parengta ir laida LRT Klasikos programoje. Pianistė yra skambinusi ir Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje. Jau kone dešimt metų ji tarytum siuvinėja savo patirties projekcijos punktyrą mūsų kultūrinių procesų audinyje. Mūsų pokalbyje reikšmingai dalyvavo ir germanistė, vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.
Vytautė Markeliūnienė
Kilni ir graži, be jokių grimasų
Kamerinės muzikos vakarai „Organum“ salėje
Patinka per vieną radijo programą pasiklausyti „Intermezzo“ valandos, kuri kartais ir stebina: štai 9 valandą ryto kaitinti aplinką ima Ludwigo van Beethoveno Penktosios ar Trečiosios simfonijų energija, nors tokiu laiku, ko gero, labiau tiktų kurių nors kitų Beethoveno simfonijų dalys ar kažkas iš šimtų klasicizmo arba vėlesnių laikų kamerinės muzikos pavyzdžių, siūlančių nebūtinai heroizmo, dramatizmo galių šėlsmą, bet įdomių, net labai dinamiškų pokalbių, instrumentinių diskusijų naratyvus. Didžiųjų viešų erdvių ir kamerinių aplinkų muzika – abi vertingos, tačiau skleidžiasi labai skirtingų poveikių trajektorijose.
Vytautė Markeliūnienė, Emilė Riškevičiūtė
Kamerinės muzikos užburti
Pokalbis su altininke Silvija Čiuladyte
Lapkričio 5 d. „Organum“ koncertų salėje vyks retos sudėties – smuiko ir alto – ansamblio „Duo Simile“ koncertas. Atlikėjos – Milda Kraujutaitytė (smuikas) ir Silvija Čiuladytė (altas). Programoje skambės Wolfgango Amadeus Mozarto Du duetai (KV 423, 424), Bohuslavo Martinů Trys madrigalai (H. 313) bei užsakytas naujas Justinos Repečkaitės kūrinys smuikui ir altui. Abi koncerto dalyvės greta savo kasdienio darbo orkestruose siekia gilinti kamerinės muzikos matmenį, o gal ir tęsti sukauptos patirties potencialą. Kamerinė muzika – vienas Europos muzikinės tapatybės ženklų, o šiai muzikai tapti mūsų koncertinių salių visaverte, sistemine savastimi kaip rimtosios muzikos ambasadore – ne visada lengva.
Vytautė Markeliūnienė
Stengiuosi išsemti iki dugno
Pokalbis su dirigente Giedre Šlekyte Thomo Manno festivalyje
Austrijoje reziduojančią dirigentę Giedrę Šlekytę kartkartėmis galime išgirsti koncertuojant Lietuvoje, tačiau visavertė profesinė jos veikla pulsuoja užsienyje. Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau akademines studijas ji tęsė Graco menų universitete, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje, Ciuricho menų universitete. Dirigentės patirtį Šlekytė kaupia ir simfoninės muzikos, ir operos srityje, ir abi šios sritys kaskart pasipildo rinktinėmis partitūromis, garsiais orkestrais bei scenos partneriais. Pasižvalgius į artimiausius jos koncertinius planus matyti koncertas su Duisburgo simfoniniu orkestru, su Frankfurto radijo, „Wiener Symphoniker“, Suomijos radijo orkestrais, gastrolės Japonijoje etc.
Vytautė Markeliūnienė
Ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis?
Vilniaus festivalį užbaigė Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“
Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.
Vytautė Markeliūnienė
Buvo draugas gyvenimui
Pianistą, pedagogą Aleksandrą Jurgelionį (1937–2021) prisimenant
„Neturim laiko su vaikais lankyti koncertus, su vaikais išeiti į mišką, pažiūrėti, kaip atrodo apsnigtas miškas, parodas aplankyti. Tokio pilnakraujo gyvenimo, man atrodo, gali būti daugiau mūsų mokiniams“, – šiais pianisto, fortepijono mokytojo Aleksandro Jurgelionio žodžiais, skirtais Nacionalinei M.K. Čiurlionio menų mokyklai, buvo pradėtas 2017 m. sausio 20 d. „Muzikinis pastišas“ (LRT „Klasika“, laidos vedėja Gerūta Griniūtė, nuoroda čia), skirtas Jurgelionio 80-mečiui. Ir visas minimos laidos turinys – tai, ko gero, paskutinės plačiai pasklidusios šio pedagogo mintys, nors kai kurioms jų dar buvo lemta kurį laiką plėtotis kituose nedideliuose, jaukiuose jo aplinkos rateliuose.
Vytautė Markeliūnienė
Skonis, išmintis, sąmojis
Koncertas „Manchester Camerata“ ir Jean-Efflam Bavouzet sveikina Vilnių!“ Vilniaus 700-ajam gimtadieniui
Jau senokai teko suprasti, kad ne visada koncertas prasideda nuo pirmojo akordo, kartais – ir gerokai anksčiau. Štai išgirsti jį anonsuojantį reklamos tekstą, prisimeni kažkokius savo patirties įspūdžius, kai jau buvai susidūręs su tuo konkrečiu atlikėju ar orkestru, paskui stebi, kaip jie visi ateina į sceną, kaip pabaigia koncertą, ką parengia encore, etc. Šios pastabos skirtos veikiau ne mūsų pažįstamų atlikėjų pasirodymams, o gastrolių atvykstantiems žymiems užsienio menininkams, kurie vis dėlto reti paukščiai.
