7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Vytautė Markeliūnienė

Vytautė Markeliūnienė

Meistriškumo ženklai

„Konzerthausorchester Berlin“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Kad ir neteko naujojo, 78-ojo Nacionalinės filharmonijos sezono pradėti lankantis pirmuose oficialaus atidarymo koncertuose, paskutinės rugsėjo savaitės renginiai Didžiojoje salėje nenusileido atidarymui savo išraiška.

„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“ ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
Vargoninikė Iveta Apkalna, „Konzerthausorchester Berlin“. D. Matvejevo nuotr.
Vargoninikė Iveta Apkalna, „Konzerthausorchester Berlin“. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“, Iveta Apkalna ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
„Konzerthausorchester Berlin“, Iveta Apkalna ir dirigentas Juraj Valčuha. D. Matvejevo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Protinga šypsena ir ideali harmonija

Pianistų Luco ir Arthuro Jussenų bei Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Vilniaus festivalyje

Į koncertų sezono pabaigos fazę šįmet netikėtai įsiveržė Wolfgango Amadeus Mozarto muzikos skersvėjis. Per keletą dienų – du premjeriniai operos „Idomenėjas“ spektakliai (gegužės 31 ir birželio 2 d.), podraug ir du instrumentiniai ciklai viename Vilniaus festivalio koncerte. Pastarajame, birželio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje, skambėjo Penktasis koncertas smuikui ir orkestrui A-dur, KV 219, bei Koncertas dviem fortepijonams Nr. 10 Es-dur KV 365/316a. Gana reta mūsų koncertinėje praktikoje Mozarto muzikos koncentracija, gebėjusi šįkart atverti tą stilistinį matmenį, kuris lyg koks karščio bangoje patiriamas skersvėjis maloniai gaivina, bet sykiu provokuoja, retsykiais sudirgina. Summa sumarum – palieka daugiaprasmės pilnatvės pojūtį.

Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai, Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai, Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai, Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lucas ir Arthuras Jussenai, Lietuvos kamerinis orkestras ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Skirtingų aspiracijų veikiama muzika

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su Luku Geniušu

Nacionalinio simfoninio orkestro 77-ojo sezono pabaigai skirtas gegužės 12 d. koncertas filharmonijoje sukėlė įvairių minčių, o jas jau kuris laikas suponuoja ir pritemusi filharmonijos salė – neliko palubės šviesos srauto, buvusį sietyną pakeitė prožektoriai, sukuriantys ne itin jaukią, nešventišką salės prieblandą, gal net prietemą. Palydėjome ne tik sezoną, bet jau savaip nusiteikėme ir šios istorinės salės palydoms – tiesa, laikinoms, kiek tai pareikalaus 2019 m. planuojamas pastato remontas.

Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas ir Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Lukas Geniušas, Modestas Pitrėnas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr
Modestas Pitrėnas. D. Matvejevo nuotr
Vytautė Markeliūnienė

Jaunystės ir brandos ženklai

Mintys apsilankius Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse bei simfoniniame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje

Praėjusi savaitė kaip reta buvo dosni įvairialypių tarptautinių muzikinių įspūdžių praalkusiam ieškotojui. Fortepijoninės ir kamerinių ansamblių muzikos srautas VIII tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse teikė galimybę intensyviai dalyvauti ambicingoje, per kelis turus išsidriekusioje „mažų koncertų“ (tą „mažumą“ lėmė reglamentuota pasirodymų trukmė) programoje.

Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Stakionis, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras.
Martynas Stakionis, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras.
Martynas Stakionis, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras.
Martynas Stakionis, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras.
Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Stakionis ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Beethoveno Magnum Opus

„Missa solemnis“ nacionalinėje filharmonijoje

Nors monografinės (vieno kompozitoriaus kūrybos) muzikinės programos ar didžiosiomis partitūromis grįsti koncertai nėra tapę natūraliu mūsų koncertinio gyvenimo dėsningumu, jų netikėtas įsiliejimas į koncertų sezoną visada iš anksto sukelia kaitrų lūkestį. Juk gyvai, o ne iš įrašo klausomos didžiosios simfonijos, oratorijos, mišios geba formuoti labai specifinį, intymų klausytojo, atlikėjų ir kūrinio bei jo autoriaus dialogą. Tai tampa tarsi kartu išgyvento tarpsnio patirtimi, kartais išliekančia gal tik išklausyto opuso fakto pavidalu, laikinu atminties pasažu, o kartais – į gilesnę kūrybos paslaptį įsiskverbiančia suvokimo dimensija.

„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Stabilūs ir nenuspėjami

„Atvirų fortepijonų dienos“ su Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto fortepijoniniu duetu

Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.

 

Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.

Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas. M. Mikulėno nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Permainingos regimybės skambėjimas

Petro Geniušo rečitalis „Organum“ koncertų salėje

Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.

Petras Geniušas. M. Mikulėno nuotr.
Petras Geniušas. M. Mikulėno nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Fanfaros kaitai ir tradicijai

Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, skirtas sezono pradžiai ir Juozo Domarko jubiliejui

Simfoninės muzikos sezonai, kaip ir nuolatinė simfoninio orkestro veikla, – viena solidžiausių muzikinės kultūros gyvybės formų. Sykiu tai ir svarbiausias akademinės muzikos institucijos – filharmonijos – tapatybės ženklas. 2016-ųjų rudens koncertų sezono pradžią paskelbęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, įvykęs Vilniaus filharmonijoje rugsėjo 17 d., buvo paženklintas dviem skaičiais: 76 ir 80. Abu šie skaičiai kone bendraamžiai ir kryptingai skrodžia praeities laiką: pirmasis primena tolydžio besisukantį sezonų ratą, antrasis – iškilų ilgamečio šio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko jubiliejų.

Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Mari Samuelsen, Håkon Samuelsen, Juozas Domarkas. D. Matvejevo nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Nepaprastas muzikinis aukojimas

Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje

Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.

 

Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.

Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Hectoro Berliozo „Requiem“ Vilniaus festivalyje. M. Aleksos nuotr.
Cyril Diederich ir Gustav Porta. M. Aleksos nuotr.
Cyril Diederich ir Gustav Porta. M. Aleksos nuotr.
Vytautė Markeliūnienė

Juliaus Juzeliūno metai tęsiasi

Kompozitoriui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Adrija Čepaitė ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Adrija Čepaitė ir Džeraldas Bidva. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Liepaitės“, Lietuvos kamerinis orkestras, Adrija Čepaitė. D. Matvejevo nuotr.
Choras „Liepaitės“, Lietuvos kamerinis orkestras, Adrija Čepaitė. D. Matvejevo nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas