Autorius: Vytautė Markeliūnienė
Vytautė Markeliūnienė
Aukšti kalnai ir gilūs slėniai
Simfoninės muzikos šedevrai. Maestro Roberto Šerveniko jubiliejui
Sakoma, kad bydermejerio atstovo austrų tapytojo Josefo Danhauserio paveikslą „Liszt am Flügel“ („Lisztas prie fortepijono“) geriau pažįsta ne dailės, bet muzikos srities žmonės. Šioje 1840 m. nutapytoje 122, 5 cm / 165 cm formato drobėje, užsakytoje fortepijonų meistro Konrado Grafo (beje, kiek anksčiau padovanojusio savo instrumentą Ludwigui van Beethovenui), matome fortepijonu skambinantį pagrindinį herojų Ferencą Lisztą, apsuptą būrelio amžininkų: Marie d’Agoult, George Sand, Niccolò Paganini, Gioacchino Rossini, Victoro Hugo, Alexandre’o Dumas.
Vytautė Markeliūnienė
Būti vertiems Mokytojos
Koncertas „Hommage à Ingrida“, skirtas smuikininkės, profesorės Ingridos Armonaitės atminimui
Prieš dešimtmetį Johanno Sebastiano Bacho Čakoną smuikininkė Ingrida Armonaitė griežė Thomo Manno festivalyje. Pradžios koncerte šiuo kūriniu ji iškilmingai, tvirtai bei koncentruotai paskelbė, „įgarsino“ tuomečio festivalio temą – „Sąžinės proveržis“. Kūrėjo, menininko vaidmuo, atsakomybė visuomenei – tai tik dalis tąsyk festivalyje svarstytų temų, kurios ir tada, bet dar labiau dabar siejasi ar net yra suaugusios su Ingrida Armonaite. Nespėliosiu, kiek ir kada Armonaitė yra griežusi Čakoną, bet esu tikra, kad tai buvo jai artimas kūrinys, su kuriuo ji, panašiai kaip jos mokytojas smuikininkas Raimundas Katilius, buvo užmezgusi ypatingą ryšį – apie tai teko išgirsti iš pačios Ingridos.
Vytautė Markeliūnienė
Gabrielio Fauré muzikos milimetrai ir miligramai
Jurgio Karnavičiaus rečitalis „Organum“ salėje
Pradžioje perfrazuočiau vieną girdėtą mintį: nežinia, ar yra kitas kompozitorius, kuris taip garbinamas savo tėvynėje ir taip mažai pažįstamas svetur. Tai apie Gabrielių Fauré (1845–1924) – kompozitorių, vargonininką, pianistą, mokytoją, Paryžiaus konservatorijos kompozicijos pedagogą, šios mokyklos direktorių. Fauré reikšmingiausiais mentoriais tapo šveicarų bei prancūzų kompozitorius Louis Niedermeyeris, bet ypač Camille’is Saint-Saënsas, jam dar paaugliui podraug atvėręs ir šiuolaikinės muzikos pasaulį.
Vytautė Markeliūnienė
Muzikos grožis be jokių dviprasmybių
Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ salėje pristatant fortepijoną „Bösendorfer“ ir kiti kontekstai
Du pastarųjų šeštadienių koncertai (spalio 11 ir 18 d.), nors ir būdami skirtingo žanro, susišaukė vidiniu turiniu, jo energija, subordinacija ir atlikėjų nuostatomis. Tai Estijos orkestro „Glasperlenspiel sinfonietta“ (solistas Hansas Christianas Aavikas, dirigentas Andresas Kaljuste) koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, skirtas Arvo Pärto 90-mečiui, ir pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ koncertų salėje.
Vytautė Markeliūnienė
Tęsiant prasmingą tradiciją
Vilniaus festivalyje – „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ Gedulo ir vilties dienai paminėti
Prieš prasidedant bet kokiam jau ilgiau besitęsiančiam festivaliui, spėkite, koks klausimas užduodamas dažniausiai. Ogi – kas naujo bus festivalyje? Po teisybei, banaliau nesugalvosi, bet turi suktis ir atsakinėti į tą dešimtis kartų pateikiamą klausimą, tarytum jis turėtų kokią nors esminę reikšmę, tarytum naujumas būtų kokybės atitikmuo.
Vytautė Markeliūnienė
Liucijos Drąsutienės mokykla
In memoriam Liucijai Drąsutienei
Kovo šeštosios pavakare mus pasiekė žinia: žemiškąją kelionę baigė profesorė Liucija Drąsutienė (1937–2025). Užklupus liūdesiui netrukus radosi mintis, jog tai vienas tų žmonių, apie kuriuos galvojama: jie bus, lydės visada. Taip, be Liucijos Drąsutienės sunkiai įsivaizduojamas užbaigtas mūsų kultūrinės bendruomenės paveikslas – ar tai būtų Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla, ar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ar tiesiog autentiškai ir giliai muziką suvokiančių bei mylinčių žmonių bendrija. Betgi Jos profesinis braižas, žmogiška energija, kultūrinės patirtys organiškai tapo dar viena bendruomene – Drąsutienės mokykla, kurios akivaizdi tąsa – Jos stiprūs, įdomūs, puikiai pasirengę mokiniai, dirbantys fortepijono dėstytojais, mokytojais, taip pat koncertuojantys kaip pianistai.
Vytautė Markeliūnienė
Orioji Ingrida
In memoriam smuikininkei Ingridai Armonaitei (1962 02 24–2025 01 01)
Taip, būtent šis trumpas apibūdinimas – orioji – pirmasis šliejasi prie smuikininkės Ingridos Armonaitės asmenybės, kurios žemiškoji kelionė baigėsi pirmajai 2025-ųjų dienai auštant, septintą ryto valandą. Gal šiandienos laikais ši orumo sąvoka ir per dažnai lipdoma ten, kur norisi, vis dėlto ji nepraranda savo autentiškumo ir Ingridos Armonaitės atveju visų pirma byloja apie garbingumą, dvasinį iškilumą, solidumą. Jos pagarba klasikai, lietuvių muzikai, partitūrai apskritai, formavosi į kriterijų.
Vytautė Markeliūnienė
Aš esu mokinė
Pokalbis su klavesinininke Giedre Lukšaite-Mrázková
Po ilgesnės pertraukos klavesinininkė Giedrė Lukšaitė-Mrázková vėl sugrįžo į Vilnių koncertuoti. Spalio 3 d. Valdovų rūmuose įvyko jos jubiliejinis rečitalis, kurį ji pati ir komentavo. Programoje – Johanno Casparo Ferdinando Fischerio, Johanno Sebastiano Bacho ir Josefo Antoníno Štěpáno kūriniai. Su visais jais klavesinininkė užmezgusi glaudų emocinį ryšį, pati šią programą ir parinkusi Vilniaus koncertui. Kiekvienas kūrinys buvo palydėtas apmąstytos istorijos, kurioje ryškėjo pagrindinės ašys – ankstyvasis klasicizmas, Johannas Sebastianas Bachas ir čekų XVIII a. antrosios pusės kompozitorių kūryba.
Vytautė Markeliūnienė
Dabarties muzikos mįslės
Narbutaitė, Vaskas, Messiaenas ir Lietuvos kamerinis orkestras Nacionalinėje filharmonijoje
Koncertai, o ypač kai kurie koncertai, sukelia įvairių minčių – ne tik apie muzikos meno matmenis, girdėtą muziką, jos idėjas, apie atlikimą, apie visumos kompoziciją. Tos mintys kartais perlipa konkretaus koncerto turinio ribas ir kaip koks „ausies kirminas“ graužiasi gilyn. Ir štai išsidriekia virtinė retorinių klausimų: kodėl šiuolaikinei muzikai nesusidaro daugiau galimybių organiškai ir tolygiai tyvuliuoti klasikiniame koncertų repertuare (netampant jai vien, tarkim, „Gaidos“ festivalio tikrove), kodėl interpretuojant šiuolaikinę muziką nebūtinai pripažįstama būtent jai būdinga specifinė atlikimo technika be romantinių arba klasikinių prieskonių ar klišinių „muzikinių įvykių“ logikos? Arba kodėl, klausydamasis „Klasikos“ radijo programos, ypač laidų „Intermezzo“, dažnai patiri beviltišką nuobodulį, nes girdi dešimtis kartų nuzulintas partitūras (net poros mėnesių laikotarpiu), ką jau kalbėti apie jų (ne)tinkamumą konkrečiam paros laikui?
Vytautė Markeliūnienė
Muzikiniai punktyrai: Viena–Vilnius
Pokalbis su pianiste Han-Gyeol Lie
Vieną snieguotą Vilniaus pavakarę susitikome pokalbio su pianiste Han-Gyeol Lie. Pernai Nacionaliniame dramos teatre vyko Baltijos trienalės prologas, kuriame skambėjo jos rečitalis, tarsi karoliukai suvertas iš įvairių stilių kūrinių (nuo Bacho iki Cage’o), susijusių vidiniais ryšiais, nebūtinai plika akimi pastebimais. Megzti tuos ypatingus ryšius – tarp kūrinių, tarp menų, tarp aptariamų temų, tarp kūrybinio proceso detalių – bene esmingiausia Han-Gyeol Lie savybė. Šia savybe nekart galėjo mėgautis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, klausydamiesi Han-Gyeol paskaitų. Jų tema buvo parengta ir laida LRT Klasikos programoje. Pianistė yra skambinusi ir Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje. Jau kone dešimt metų ji tarytum siuvinėja savo patirties projekcijos punktyrą mūsų kultūrinių procesų audinyje. Mūsų pokalbyje reikšmingai dalyvavo ir germanistė, vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.
