Autorius: Vytautė Markeliūnienė
Vytautė Markeliūnienė
Stengiuosi išsemti iki dugno
Pokalbis su dirigente Giedre Šlekyte Thomo Manno festivalyje
Austrijoje reziduojančią dirigentę Giedrę Šlekytę kartkartėmis galime išgirsti koncertuojant Lietuvoje, tačiau visavertė profesinė jos veikla pulsuoja užsienyje. Baigusi Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, vėliau akademines studijas ji tęsė Graco menų universitete, Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje, Ciuricho menų universitete. Dirigentės patirtį Šlekytė kaupia ir simfoninės muzikos, ir operos srityje, ir abi šios sritys kaskart pasipildo rinktinėmis partitūromis, garsiais orkestrais bei scenos partneriais. Pasižvalgius į artimiausius jos koncertinius planus matyti koncertas su Duisburgo simfoniniu orkestru, su Frankfurto radijo, „Wiener Symphoniker“, Suomijos radijo orkestrais, gastrolės Japonijoje etc.
Vytautė Markeliūnienė
Ar tu tiki, kad šiame mieste glūdi gyvybės paslaptis?
Vilniaus festivalį užbaigė Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“
Vienas garsus Apšvietos amžiaus mokslininkas yra sakęs, jog stilius – pats žmogus. Kaip tik ši frazė įkyriai, bet maloniai mintyse tyvuliavo paskutinio Vilniaus festivalio koncerto metu, klausantis Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“. Pradedant veikalo pavadinimu, kurį, manding, labai greitai išmokome tarti gražia lotynų kalba nuo pat kūrinio premjeros 1997 m. rugpjūtį, baigiant giliai įsimintina kai kurių artefaktų raiška: dunksintys akmenys, bažnyčių varpų melodijų polifoniją sukuriantys tikrieji varpai (ačiū Dievui, kad niekas nesusiviliojo to kur nors pamėgdžioti, nusavinti), – visa tai ir galėjo rastis tik Narbutaitės kūryboje, autentiškai muzikinėje, bet ir linkusioje gerokai peržengti muzikinio teksto ribas. Nes pati autorė savaimingai kuria savo stilių iš daugybės meninių, istorinių, estetinių, etinių ir asmeninių sluoksnių. O kadangi pasakyta „pradedant“ ir „baigiant“, tai ne mažiau svarbu išplėtoti dar ir tąjį „tęsiant“, kuris atsiduria tarp karštinių pozicijų. Apie tai ir norėtųsi pasidalinti, bet tebūnie dar ir trumpas intermezzo.
Vytautė Markeliūnienė
Buvo draugas gyvenimui
Pianistą, pedagogą Aleksandrą Jurgelionį (1937–2021) prisimenant
„Neturim laiko su vaikais lankyti koncertus, su vaikais išeiti į mišką, pažiūrėti, kaip atrodo apsnigtas miškas, parodas aplankyti. Tokio pilnakraujo gyvenimo, man atrodo, gali būti daugiau mūsų mokiniams“, – šiais pianisto, fortepijono mokytojo Aleksandro Jurgelionio žodžiais, skirtais Nacionalinei M.K. Čiurlionio menų mokyklai, buvo pradėtas 2017 m. sausio 20 d. „Muzikinis pastišas“ (LRT „Klasika“, laidos vedėja Gerūta Griniūtė, nuoroda čia), skirtas Jurgelionio 80-mečiui. Ir visas minimos laidos turinys – tai, ko gero, paskutinės plačiai pasklidusios šio pedagogo mintys, nors kai kurioms jų dar buvo lemta kurį laiką plėtotis kituose nedideliuose, jaukiuose jo aplinkos rateliuose.
Vytautė Markeliūnienė
Skonis, išmintis, sąmojis
Koncertas „Manchester Camerata“ ir Jean-Efflam Bavouzet sveikina Vilnių!“ Vilniaus 700-ajam gimtadieniui
Jau senokai teko suprasti, kad ne visada koncertas prasideda nuo pirmojo akordo, kartais – ir gerokai anksčiau. Štai išgirsti jį anonsuojantį reklamos tekstą, prisimeni kažkokius savo patirties įspūdžius, kai jau buvai susidūręs su tuo konkrečiu atlikėju ar orkestru, paskui stebi, kaip jie visi ateina į sceną, kaip pabaigia koncertą, ką parengia encore, etc. Šios pastabos skirtos veikiau ne mūsų pažįstamų atlikėjų pasirodymams, o gastrolių atvykstantiems žymiems užsienio menininkams, kurie vis dėlto reti paukščiai.
Vytautė Markeliūnienė
Nesitikėkite atsikratyti rečitalių
Jubiliejų švenčiančio pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ salėje
Pradėsiu nuo Umberto Eco minties: „Knyga įrodė savo pranašumus, ir neaišku, kaip būtų įmanoma padaryti ką nors geresnio už ją, išlaikant tas pačias funkcijas. Galbūt keisis sudedamosios jos dalys, gal lapus gaminsime ne iš popieriaus. Bet ji liks tuo, kuo yra“ (Jean-Claude Carrière, Umberto Eco „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. Vertė Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius. Vilnius, „Žara“, 2011).
Vytautė Markeliūnienė
Grožis ir darna
Valentinas Silvestrovas, Katia ir Marielle Labèque su simfoniniu orkestru festivalyje „Gaida“
Į tokią gražią polifoniją šį rudenį susipynė kompozitorių sukaktys, jubiliejai. Toji polifonija net ir vienkartiniame XXXII „Gaidos“ festivalio koncerte (spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje) išniro kaip atgarsis kažko svarbaus iš praeities. Minime Broniaus Kutavičiaus 90-metį, įvairiais lygiais – nuo moksleivių koncertų mokyklose iki profesionalų pasirodymų svarbiausiose koncertinėse institucijose, operos teatruose. Minime ir Vytauto Landsbergio 90-metį, Osvaldo Balakausko 85-metį. Įkvepianti karta!
Vytautė Markeliūnienė
Tarp Bacho linijų ir kontūrų
Andriaus Žlabio rečitalis Vilniaus festivalyje
„Bacho muzika ne tik yra mano kūrybos dalis, ji tiesiog apėmusi mano akiratį visam gyvenimui. Tiesiog tai yra muzika, kuri pažadina manyje pačius šviesiausius norus ir jausmus, įprasmina kiekvieną judesį“, – taip prieš 20 metų viename interviu kalbėjo tuomet dar 25-erių pianistas Andrius Žlabys (Dienovidis, 2002 m. spalis, 48 p.). Šias tuomet išsakytas mintis būtų galima priskirti jaunystės kaitrai, tačiau laiko perspektyva liudija, kad ištikimybė Johanno Sebastiano Bacho muzikai tebėra pianisto A. Žlabio tapatybės dalis.
Vytautė Markeliūnienė
Apie Čiurlionio ir Skriabino muzikos namus
Čiurlionio namų, Nacionalinės filharmonijos ir Tytuvėnų festivalio renginys – Peterio Laulo rečitalis
Įdomu, kad praėjusi savaitė Vilniaus koncertiniame gyvenime įgijo gana ryškų Aleksandro Skriabino muzikos profilį (tai gana reta) – trečiadienį (rugsėjo 22 d.) skambėjo įvairių jo kūrybos tarpsnių fortepijoninė muzika, o šeštadienį (25 d.) Nacionalinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte – „Ekstazės poema“. Šiame kontekste dar galima buvo pastebėti ir kitą muzikos kontūrą – švelnesnį ir ne tokį ryškų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos.
Vytautė Markeliūnienė
Dovana Beethovenui? Kodėl gi ne
Naujausia pianisto Daumanto Kirilausko kompaktinė ir vinilinė plokštelės
1911 m. sausio 1 d. dailininkas, abstrakčiojo meno pradininkas Vasilijus Kandinskis Miunchene išgirdo kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo muzikos koncertą. Tąkart skambėjo jo Styginių kvartetas, op. 10, bei Trys pjesės fortepijonui, op. 11. Muzika Kandinskiui paliko neišdildomą įspūdį, todėl po poros savaičių kaip nepažįstamasis jis parašo laišką kompozitoriui, prisistato, podraug prideda keletą savo darbų kopijų. Laiške skaitome: „Tai, ko mes abu siekiame, visas mąstymo ir pajautos būdas turi daug bendro. (...) Savo kūriniuose jūs išpildėte tai, ko mano nuojauta taip ilgėjosi muzikoje.“ 1911-ieji ir keleri aplinkiniai metai – ypatingi abiejų menininkų gyvenime.
Vytautė Markeliūnienė
Mėnulio giesmės. Vadovauja meilė
Dianos Čemerytės autorinė kompaktinė plokštelė „Mondgesänge“ („Mėnulio giesmės“), „GENUIN classics“, Leipcigas.
Vietoj epigrafo: „Taip, labai svarbus ir darbštumas, ir įžvalgos, ir vaizduotė, bet tik tada, jei viskam vadovauja niekuo nepakeičiamoji meilė. (...) Aišku, neabejodamas sutinku, kad tai – neeilinė prigimties dovana, nes juk sakoma, kad „širdžiai neįsakysi“. Šventa tiesa. (Iš nepublikuoto Edmundo Gedgaudo teksto.)
