7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Jūratė Katinaitė

Jūratė Katinaitė

Konvertuojant Mozartą

Operos „Idomenėjas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Retas operos mėgėjas paminėtų „Idomenėją“ tarp mėgstamų Mozarto operų. Ne tik todėl, kad vėliau su libretistu Lorenzo da Ponte sukurtos trys garsiosios operos („Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“) tapo reikšmingiausia jo palikimo dalimi, kurią svariai papildo masoniškoji „Užburtoji fleita“. Regis, opera seria, arba rimtosios operos, žanras nelabai bežavėjo patį kompozitorių. Mozartas buvo jaunas 24-erių metų vyras, atviras naujovėms, o opera seria savo aukso amžių jau buvo pergyvenusi, mitologiniai siužetai, dievai, didingi herojai, dori valdovai ir jų idealai pabodo XVIII a. pabaigos visuomenei. Į operos scenas veržėsi kitoniški protagonistai – šmaikštūs, išradingi, geraširdžiai tarnai, išradingai manipuliuojantys ponų silpnybėmis. Tad ir Mozartas pasuko šiuo keliu, palikdamas praeity tokius herojus kaip Romos diktatorius Liucijus, Egipto karalius Tamas, Ponto karalius Mitridatas... Kitaip tariant, „Idomenėjas“ buvo tas kelias, kuriuo Mozartas paskui nebėjo. Teisybės dėlei, dar viena opera seria jo karjeroje buvo. Tai „Tito gailestingumas“, kurios premjera Prahoje įvyko keliomis savaitėmis anksčiau už „Užburtosios fleitos“ premjerą Vienoje, likus vos trims mėnesiams iki Mozarto mirties. Tačiau „Titas“ tik dar labiau įrodo, kokia konservatyvi atgyvena tuo metu jau buvo opera seria, mat ji buvo užakyta Bohemijos karaliaus Leopoldo II karūnavimo proga, tad Mozartui neliko nieko kita, kaip tik vėl kurti senuoju stiliumi, aukštinti valdovo išmintį ir kilniaširdiškumą. Galima įsivaizduoti, kaip Mozartas jautėsi kurdamas „Tito gailestingumą“ po tokio šedevro kaip „Don Žuanas“.

Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Aistė Pilibavičiūtė (Ilija) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Mindaugas Zimkus (Arbačė) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Viktorija Miškūnaitė (Elektra). M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Scena iš operos „Idomenėjas“. M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Paul Nilon (Idomenėjas) ir Emmanuel Farald (Idamantė). M. Aleksos nuotr.
Jūratė Katinaitė

Ilgesiu aidintys seni fortepijonai

Edmundo Gedgaudo eseistikos knygą „Seni fortepijonai“ pasitikus

Balandžio 10-osios vakarą į Kompozitorių namus Žvėryne skubėjo būrelis vilniečių su kaunietišku praeities įspaudu. Kaip žinome, daug tarpukario Kauno intelektualų, menininkų, kurie po karo nepatraukė į Vakarus ar nebuvo per prievartą išsiųsti į Rytus, atvyko į Vilnių kartu su institucijomis, kurios kėlėsi į atgautą sostinę.

Jūratė Katinaitė

Penkiasdešimtmetė opera kompiuterinių žaidimų eroje

Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjerai artėjant

2016-ieji Seimo valia paskelbti kompozitoriaus, visuomenės veikėjo, Sąjūdžio aktyvisto, profesoriaus Juliaus Juzeliūno metais jo gimimo 100-mečio proga. Jubiliejus – puiki proga išpurtyti dulkes iš jau tolstančio į praeitį kūrėjo palikimo vertinimų.

 

J. Juzeliūnas (1916–2001) nugyveno ilgą ir aktyvų gyvenimą. Nors minime jo 100-metį, tačiau tarp mūsų jo nėra tik 15 metų. Tai gana trumpas laikas – kultūrinės bendruomenės atminty dar stipriai išsilaikę tiek konsoliduoti vertinimų stereotipai, tiek asmeniniai patyrimai ir įspūdžiai. Kita vertus, 15 metų – jau šiokia tokia laiko perspektyva, iš kurios lengviau aprėpti kūrėjo kelio visumą. Metų pradžioje pasirodė ketvirtį amžiaus brandinta, monumentali šviesaus atminimo profesoriaus Algirdo Ambrazo (1932–2016) monografija, nušvietusi J. Juzeliūno gyvenimą ir kūrybą, paryškinusi menkiau žinotus dalykus, tuo pakoreguodama pokario dešimtmečių lietuvių muzikos istoriją ir griaudama kai kurias jos klišes. Būta šiemet ir kitokio pobūdžio renginių – konferencijų, koncertų, o vienas paskutinių metų akcentų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta originaliai sumanyta hibridinė meno ir mokslo paroda „Juzeliūno kabinetas“. „Reikėjo ką nors daryti, kad kompozitoriaus minėjimas nebūtų dar vienos valstybinės laidotuvės“, – atidarant parodą sakė jos kuratorius, kompozitorius, J. Juzeliūno mokinys Šarūnas Nakas.

Julius Juzeliūnas. LMIC archyvo nuotr.
Julius Juzeliūnas. LMIC archyvo nuotr.
Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys. LMIC archyvo nuotr.
Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys. LMIC archyvo nuotr.
Julius Juzeliūnas. A. Baltėno nuotr.
Julius Juzeliūnas. A. Baltėno nuotr.
Jūratė Katinaitė

Apie idėją ir nemeilę

Giuseppe’s Verdi operos „Don Karlas“ premjeros LNOBT

Lietuvoje imtis Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ pastatymo – rizikinga. Yra dvi operos, kolektyvinėje lietuvių melomanų (gal tiksliau operomanų) sąmonėje įgijusios šventenybės statusą. Kad ir kokią orią pastraipą užimtų nacionalinėse chrestomatijose, nei Miko Petrausko „Birutė“, nei Vytauto Klovos „Pilėnai“ neprilygsta publikos numylėtoms „Traviatai“ ir „Don Karlui“. Priežastys skirtingos. „Traviata“ tapo mitologizuotu lituanistiniu operos simboliu ne tik dėl to, kad nuo jos premjeros 1920 m.  gruodžio 31-ąją skaičiuojame Lietuvos nacionalinės operos trupės istoriją. Mitą sustiprino dabartinė LNOBT valdžia, nutraukusi dešimtmečiais puoselėtą tradiciją, išgyvenusią ir karą, ir stalinizmą, ir ilgus metus besitęsusią rusifikaciją bei „brandaus socializmo“ statybas. Kas galėjo įsivaizduoti, kad ji bus nugalabyta nepriklausomoje Lietuvoje? Tačiau kolektyvinė atmintis tvaresnė, publika ilgisi naujametės „Traviatos“, kad ir kaip uoliai būtų pratinama prie paskubomis šventiniu laikotarpiu kurpiamų premjerų. O kantrybė anksčiau ar vėliau vainikuojama: tikiu, „Traviata“ grįš į naujametį vakarą! Taip dabartinio teatro vadovo įpėdinis, net neįdėjęs jokių pastangų, gautų didelį publikos palankumo avansą. Ir kuo vėliau tai įvyks, tuo svarbesniu įvykiu taps. Taip ir regiu būsimų viešųjų ryšių pranešimų antraštes...

Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.
Askar Abdrazakov (Pilypas II), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė), Eglė Šidlauskaitė (Eboli). M. Aleksos nuotr.
Eric Fennell (Don Karlas), Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas). M. Aleksos nuotr.
Eric Fennell (Don Karlas), Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas). M. Aleksos nuotr.
Valdis Jansonas (Rodrigas), Askar Abdrazakov (Pilypas II). M. Aleksos nuotr.
Valdis Jansonas (Rodrigas), Askar Abdrazakov (Pilypas II). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Elizabetė). M. Aleksos nuotr.
Raminta Vaicekauskaitė (Elizabetė). M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Jūratė Katinaitė

Senosios muzikos genas

Baroko operos teatro pastatyta Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“

Lapkričio 26-ąją Baroko operos teatras pakvietė į antrąją premjerą – Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ (pilnas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Lietuvos rusų dramos teatre. Pirmoji tik įsteigto teatro premjera – kovo mėnesį Valdovų rūmuose atlikta Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vėliau pakartota Šiauliuose ir Plungėje. Toks aktyvumas teikia vilčių, kad pagaliau ir senosios muzikos gyvenimas įgaus įvairovės ir taps visavertis. Ištisus dešimtmečius baroko ir ankstesnę muziką propagavo Algirdas Vizgirda su savo suburtu ansambliu „Musica humana“. Atsivėrus sienoms, pasklidus žinioms apie Vakaruose jau kelis dešimtmečius vykstantį autentiško atlikimo sąjūdį, entuziastų pastangomis bandyta aktyvinti panašią veiklą ir Lietuvoje. Taip radosi ansamblis, vėliau festivalis „Banchetto musicale“, tačiau nuolat koncertuojančių, ambicingą repertuarą kaupiančių muzikantų taip ir nėra. „Banchetto musicale“ festivalyje koncertuojantis Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas, kad ir patraukia savo profesionalumu, vis dėlto yra tik proginis projektas, į kurį muzikantai atvyksta iš kelių šalių. Bandymų aktyvinti senosios muzikos atlikimus būta, tačiau jie niekada neturėjo institucinio palaikymo, nuoseklaus finansavimo, adekvataus mokslo ir kultūros įstaigų vadovų požiūrio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra senosios muzikos katedros, pedagogų, instrumentų... Tad iš kur rasis tradicijos?

Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) ir Renata Dubinskaitė (Holofernas) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) ir Renata Dubinskaitė (Holofernas) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
„Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
„Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Jūratė Katinaitė

Skylė – tai erdvė

Grupės „Skylė“ rudens lygiadienio koncertai Vilniuje ir Kaune

Jau šešerius metus du kartus – rudenį ir pavasarį – „skylėnai“ sukviečia savo klausytojus į dienos ir nakties paliaubų šventę. Naujoji tradicija kol kas itin patvari. Viena vertus, ji konceptualiai atitinka grupės deklaruojamas idėjas, kita vertus, Roko Radzevičiaus vadovaujamos „Skylės“ ištikimieji klausytojai priprato prie jų kaip prie metų laikų ciklo, žino, kada vėl galės ateiti ir patirti klausymosi malonumą. Susirinkusius į „Skylės“ koncertą sąmoningai vadinu ne publika, o klausytojais. Nors muzikantai save linkę vadinti roko muzikos atlikėjais, jų koncertai sociokultūriniu požiūriu labiau primena klasikinės muzikos koncertus nei roko ar juolab popmuzikos įvykius, kuriuose publika įtraukiama į interaktyvų veiksmą, skatinama dainuoti, šokti, linguoti, kitaip tariant, ateina daugiau dalyvauti ir žiūrėti nei klausyti. Dar gauti euforišką adrenalino ir bendrystės dozę, kokią dovanoja, pavyzdžiui, futbolo rungtynės. Niekam ne naujiena, kad popkultūros scenoje muzika su visomis imanentinėmis jos savybėmis dažnai yra tik reginio fonas, akcentuojant iš esmės vienintelį jos elementą – ritmą, na, dar gerai įsidėmėtiną melodinį motyvą, po salę švysčiojant lazeriams, kurtinant super galingu įgarsinimu ir, jei tik techninės galimybės leidžia, sceną paverčiant antrine realybe a la Las Vegasas. Popmuzika nuo pat savo atsiskyrimo pradžios siekia malonumo ir atsipalaidavimo (žinau, kad roko baladžių ir ne tik jų gerbėjai man iškart paprieštaraus, ir bus teisūs, tačiau ne veltui roko muzika gimė kaip reakcija ne tik į socialinius-politinius iššūkius, bet ir į popmuziką).

Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius ir grupė „Skylė“. M. Puidos nuotr.
Jūratė Katinaitė

Muzika versus politika

Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo Zubino Mehtos, koncertas

Rugsėjo 18-ąją LNOBT pradėjo naująjį sezoną Violetos Urmanos ir Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo jo ilgamečio vadovo Zubino Mehtos, koncertu. Įvykis skirtas Lietuvos žydų aukų atminimui (1994 m. rugsėjo 23-ioji buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, nes 1943 m. tą dieną likviduotas Vilniaus getas). Ši dedikacija lėmė politinį koncerto atspalvį, kuris savo ruožtu paveikė ir pačią programą, ir įvykio nušvietimą žiniasklaidoje, ir ažiotažinį publikos susidomėjimą. Kiek plačiau dienraščiuose pristatyta vieno įtakingiausių šių dienų muzikos pasaulio figūrų – Zubino Mehtos – veikla, nesusilaikant nuo viešbučio, kuriame garsusis dirigentas su žmona apsistojo, svetingumo aprašymo ir vakarienės meniu raporto visuomenei. Kitaip tariant, politiniai ir bulvariniai akcentai persipynė, meninius paliekant nuošaly. Viename socialiniame tinkle garsi ekonomikos profesorė piktinosi, kad po koncerto internete publikuotose išsipusčiusio elito nuotraukose poetas Tomas Venclova pavadintas „vakaro svečiu“, o kažin kokios firmos pardavimų vadovė įrašyta vardu ir pavarde. Panašių istorijų nutinka visuomet, kai kokiame nors meniniame renginyje persimaišo kultūros, politikos, verslo ir pramogų elitai. Užuot aiškinusis, kuris elitas elitiškesnis, geriau būtų sužinoti, kokį indėlį įneša prabangusis elitas į koncerto biudžetą. Jei jis išties išpirko bilietus po 1000 Lt, tai reikėtų džiaugtis, kad tie tūkstančiai atsidūrė teatre, o ne nusėdo, pavyzdžiui, kazino sąskaitose. Jei jau turime publikos, išperkančios prestižinius bilietus, galime turėti ir viltį, kad kada nors vis dėlto pajudės ir mecenatystės įstatymas. Viskas prasideda nuo mentaliteto pokyčių. Nesvarbu, kad pardavimų vadovė galbūt nuobodžiavo visą koncertą, išskyrus tą momentą, kai ją fotografavo, bet savo vaikus ji galbūt nuves į muzikos mokyklą, ne tik į „šampaninį“ chorą.

Izraelio filharmonijos orkestras. M. Aleksos nuotr.
Izraelio filharmonijos orkestras. M. Aleksos nuotr.
Violeta Urmana ir Izraelio filharmonijos orkestras, diriguojamas Zubino Mehtos. M. Aleksos nuotr.
Violeta Urmana ir Izraelio filharmonijos orkestras, diriguojamas Zubino Mehtos. M. Aleksos nuotr.
Zubinas Mehta. M. Aleksos nuotr.
Zubinas Mehta. M. Aleksos nuotr.
Jūratė Katinaitė

Šimtametės vasaros pamokos

Mintys iš XVIII tarptautinio Thomo Manno festivalio Nidoje

18-ąjį gimtadienį atšventęs tarptautinis Thomo Manno festivalis Lietuvos festivalių kontekste puikuojasi išskirtinumu. Jis vis dar bręsta tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, plečiasi žanrų ir idėjų požiūriu, geba atsinaujinti ir maloniai stebinti. Jo bendraamžiai Lietuvoje jau seniai pamiršo jaunatviškas ambicijas ir depresyviai, seniokiškai vegetuoja, nuslysdami tai į rutinišką kartojimąsi, tai į popkultūros standartų mėgdžiojimą. Jei negalėtų pasiteisinti dėl ribotų biudžetų, kitų pasiteisinimų tiesiog nebesugalvotų. Žinoma, kai kurie jaunesni festivalių rengėjai sumano įdomesnių ir ambicingesnių nišinių dalykų, tačiau didieji nacionaliniai festivaliai išties nuvargo. Ambicijos nunyko. Viena vertus, Lietuvos kultūros finansavimas taip ir neišėjo iš krizės, nors žiniasklaidoje šia tema retai bediskutuojama (tai pabodo ir jos bosams, ir skaitytojams). Kita vertus, kultūrininkai yra smarkiai trekštelėti kai kurių politikų sumaniai užsukto „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ smagračio. Ir nors nuo tų įvykių (kad nepasakius, intrigų) praėjo jau penkeri metai, daugelis taip ir neužsigydė patirtų žaizdų, puikiai mena, kuo gali baigtis geri norai ir didingi sumanymai. Tad nuo rizikos ir įdomesnių užmojų sulaiko skaudi patirtis. Todėl gyvename inertišką ir provincialų kultūrinį gyvenimą, įtariai žvelgdami į naujų gairių, įvairių tarybų ir Europos Sąjungos iniciatyvų skelbimą.
 

Kauno kvartetas ir Vytautas Giedraitis (klarnetas). Festivalio organizatorių nuotr.
Kauno kvartetas ir Vytautas Giedraitis (klarnetas). Festivalio organizatorių nuotr.
Daumantas Kirilauskas. Festivalio organizatorių nuotr.
Daumantas Kirilauskas. Festivalio organizatorių nuotr.
Knygos „1913. Šimtmečio vasara“ pristatymas. Iš kairės: Jūratė Katinaitė, Kristina Sprindžiūnaitė, Nerijus Šepetys, Ruth Leiserowitz. Festivalio organizatorių nuotr.
Knygos „1913. Šimtmečio vasara“ pristatymas. Iš kairės: Jūratė Katinaitė, Kristina Sprindžiūnaitė, Nerijus Šepetys, Ruth Leiserowitz. Festivalio organizatorių nuotr.
Knyga „1913. Šimtmečio vasara“. Festivalio organizatorių nuotr.
Knyga „1913. Šimtmečio vasara“. Festivalio organizatorių nuotr.
Jūratė Katinaitė, LRT Radijas, Muzikos informacijos ir leidybos centras

Pripažinimas Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje

 

Gegužės 31 d. Prahoje paskelbti jubiliejinės, 60-osios tarptautinės kompozitorių tribūnos (International Rostrum of Composers) rezultatai. Šiųmetinėje tribūnoje dalyvavo 30 radijo stočių iš keturių žemynų. Forumo delegatai pateikia šiuolaikinės muzikos radijo įrašus ir po perklausų slaptu balsavimu renka geriausius kūrinius, renkasi repertuarą transliacijoms. Vien pernykščiame forume pateikti kūriniai per metus buvo transliuoti daugiau nei 500 kartų.

Justina Repečkaitė. C. Etien nuotr.
Justina Repečkaitė. C. Etien nuotr.
Jūratė Katinaitė

Lohengrino kelias į Vilnių

Richardo Wagnerio „Lohengrino“ premjera LNOBT

Richardo Wagnerio operų pastatymai Lietuvoje vis dar prilygsta novatoriškiems žygdarbiams. Tai, kas tarptautinėje erdvėje jau seniai tapo kasdiene operos teatrų duona, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje tampa rizikingu repertuariniu proveržiu, kuris neprognozuojamai gali paveikti publikos srautus. Jei Lietuvos publika būtų pratinta prie šios duonos anksčiau, jos skonis būtų įaugęs į receptorių genofondą, kaip kad nutiko su Giuseppe Verdi „Traviata“ ar „Don Karlu“.
 

Antai 1995 m. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Gintaras Rinkevičius kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu pateikė drąsią aniems laikams populiariausio Wagnerio „hito“ – „Skrajojančio olando“ – interpretaciją, sukėlusią diskusijas (šiandien aną pastatymą pavadintume

Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio. M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Elza) ir Ferdinandas von Bothmeris (Lohengrinas). M. Aleksos nuotr.
Sandra Janušaitė (Elza) ir Ferdinandas von Bothmeris (Lohengrinas). M. Aleksos nuotr.
Dainius Stumbras (Telramundas) ir Inesa Linaburgytė (Ortrūda). M. Aleksos nuotr.
Dainius Stumbras (Telramundas) ir Inesa Linaburgytė (Ortrūda). M. Aleksos nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas