7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Mantė Valiūnaitė

Mantė Valiūnaitė

Keistas suvažiavimas

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

„Viskas apie Amal“
„Viskas apie Amal“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
Mantė Valiūnaitė

Laiko matmuo, garso vaidmuo

Tarptautinis Niono dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

„Būsimas laikas“
„Būsimas laikas“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“
Mantė Valiūnaitė

Stambių planų metas

Tarptautinis Toronto kino festivalis

Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.

 

Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.

„Layla M. “
„Layla M. “
„Neryžtingumas“
„Neryžtingumas“
„Derintojas“
„Derintojas“
„Į pragarą“
„Į pragarą“
Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė

Lėtosios peržiūros

„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

„Įvaikinimas“
„Įvaikinimas“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Švininiai laikai“
„Švininiai laikai“
Mantė Valiūnaitė

Rumunų kino panorama ir visa kita

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

 

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

„Šunys“
„Šunys“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Sieranevada“
„Sieranevada“
Mantė Valiūnaitė

Vėl tikrovės kalnų apsupty

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

 

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“
„Dar vieni metai“
„Dar vieni metai“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Kalabrija“
„Kalabrija“
Mantė Valiūnaitė

Nepatogaus kino akcentai

Kas rūpi dokumentininkams

Ruduo Lietuvoje dėkingas visiems kino mėgėjams, nes vieną festivalį keičia kitas, ir visi jie verti dėmesio ir laiko. Įpusėjus spaliui – šį ketvirtadienį – prasideda tarptautinis dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas“, kuris jau devintą kartą privers pagalvoti, koks gi kinas yra nepatogus. Šįmet, kaip ir kasmet, festivalis žiūrovus kvies analizuoti sudėtingas temas ir pamatyti įvairias dokumentinio kino raiškos formas.

 

Vienas programos akcentų – žiniasklaidos kasdien eskaluojama pabėgėlių tema. Trys filmai – „Vestuvės kelyje“ (rež. Antonio Augugliaro, Gabriele Del Grande, Khaled Soliman Al Nassiry), „Siriška meilės istorija“ (rež. Sean McAllister) ir „Jaučiantys degančią ugnį“ (rež. Morgan Knibbe) skirtingais rakursais atskleidžia šią temą. „Vestuvės kelyje“ primena kelio filmus – inicijavę suvaidintas vestuves, keli italai leidžiasi su pabėgėliais iš Sirijos ir Palestinos į povestuvinę kelionę, jų tikslas – išsvajotoji Švedija. „Siriška meilės istorija“ – iš labai arti paprasta vaizdo kamera penkerius metus filmuotas, stambiais planais stebintis šeimos narių emocijas ir giliausius jausmus rodo vienos šeimos dramą, perteikiančią visos šalies tragediją. „Jaučiantys degančią ugnį“ – tai subjektyvia kamera nufilmuota iš valties iškritusio vyro kelionė po menamą rojų, Europą.

„Vokiečių jaunimas“
„Vokiečių jaunimas“
„Apie smurtą“
„Apie smurtą“
Mantė Valiūnaitė

Kino dangoraižiai

 Toronto tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus

Dauguma kino festivalių turi savo veidą: vienų akcentas – konkretūs regionai, kitų – naujų kūrėjų darbai, kartais filmus jungianti kino kryptis. Toronto tarptautinis kino festivalis, šį rugsėjį vykęs jau 40-ą kartą, regis, kaip ir pats Torontas, yra tvarkingas, puikiai organizuotas kino renginys, tačiau jo veidą dėl didelio filmų skaičiaus ir įvairovės sunku įžvelgti. Daugiau nei 400 filmų programa aprėpia viską – ir būsimus didelio biudžeto filmus, ir novatoriškus eksperimentinius. Tad festivalis – išties puiki vieta pamatyti naujausius kino kūrinius, skirtus įvairių skonių žiūrovams.
 
Vaizdžiai tariant, festivalio filmai, kaip ir Toronto statiniai, skiriasi aukščiu, o jį galima matuoti įvairiai. Dangoraižiais gali būti pavadinti didelio biudžeto „Gala“ ar Specialioji programos, o maži kinų ar Kensingtono kvartalų namai atitiktų mažo biudžeto filmus. Tačiau norėčiau dangoraižiais pavadinti labiausiai įsiminusius filmus, nes atmintyje jie ilgainiui vis išsistiebia, o dauguma šabloniškai sumeistrautų filmų pasiklysta atminties užkaboriuose. 

„Eva nemiega“
„Eva nemiega“
„Didingumo kapinės“
„Didingumo kapinės“
„Eva Nova“
„Eva Nova“
„Kalnas“
„Kalnas“
Mantė Valiūnaitė

Kino sanatorija

50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

 

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

„Krentantys turi sparnus“
„Krentantys turi sparnus“
„Raudonas voras“
„Raudonas voras“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Giesmių giesmė“
„Giesmių giesmė“
Mantė Valiūnaitė

„Il Cinema Ritrovato“: sugražinta kino patirtis

Bolonijoje baigėsi senojo kino festivalis

Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, iš nitratinės juostos – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
 
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
 

„Juodaodė mergina“ (1966)
„Juodaodė mergina“ (1966)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Assunta Spina“ (1915)
„Assunta Spina“ (1915)
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas