Autorius: Mantė Valiūnaitė
Mantė Valiūnaitė
Žingsniai paribiais ir meilė kinui
78-asis Kanų kino festivalis
Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai. Chernovo juosta Sandanso kino festivalio Pasaulio dokumentikos programoje buvo apdovanota už geriausią režisūrą. Režisierius su operatoriumi Alexu Babenko 2023 m. rudens pradžioje lydi Trečiąją šturmo brigadą į Andrijivką – jiems reikia įveikti 2000 metrų miško iki kaimelio, kuris jau virtęs griuvėsiais. Jų tikslas – atkovoti šią strategiškai svarbią žemę ir ten iškelti Ukrainos vėliavą. Tarp granatų sprogimų ir nuolatinių šūvių gausmo po truputį judant link tikslo, vis stabtelima apkasuose, kai eiti pirmyn tampa pernelyg pavojinga.
Mantė Valiūnaitė
Teisingos pozicijos ar skambios frazės?
71-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalis
Aplankyti seniausią trumpųjų filmų festivalį, vykstantį Oberhauzene, Vokietijoje, buvo sena svajonė. Jis garsėjo kaip vieta, kurioje ypač vertinamas eksperimentinis kinas. Trumpa forma visuomet buvo palanki eksperimentuoti su pačia kino materija, išbandyti konceptualius sumanymus, peržengti įprastas kino rūšių skirtis.
Mantė Valiūnaitė
Autentiškumas vs imitacija
Apie Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ recepciją
Gana dažnai su kolegomis pasidaliname mintimis, kad mūsų kultūriniame lauke stinga diskusijų apie kiną – ne tik apie filmus, bet apie kino kultūrą apskritai. Kartais padiskutuojama socialiniuose tinkluose ar susitikus gyvai, bet tai vyksta tarp savų. Pasigendu viešų diskusijų arba kritikos tekstų, kurie megztų dialogą su jau pasirodžiusiomis nuomonėmis.
Mantė Valiūnaitė
Ne politika, o šviesos ilgesys
75-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai
75-ojo Berlyno kino festivalio pagrindinio konkurso žiuri pirmininkas režisierius Toddas Haynesas pasidžiaugė, kad šių metų programoje ir ekrane, ir už ekrano tiek daug moterų. Tačiau daugelio pagrindinių apdovanojimų į sceną lipo atsiimti vyrai. Galvodama apie šių metų apdovanotuosius, bent jau tris pagrindinius prizus, linkstu manyti, kad žiuri norėjo pažymėti šviesius filmus.
Mantė Valiūnaitė
Diagnozės ir ištvermė
75-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Jubiliejinė 75-oji Berlinalė prasidėjo kaip pridera politiškai angažuotam festivaliui – naujoji jo vadovė amerikietė kino kuratorė ir kino žurnalistė Tricia Tuttle (prieš tai vadovavusi Londono kino festivaliui) paminėjo didžiausius šiuo metu pasaulyje vykstančius karus ar konfliktus, aktorė Tilda Swinton atsiimdama „Auksinį lokį“ už viso gyvenimo nuopelnus taip pat kreipėsi į kino bendruomenę, išreikšdama lūkestį dėl geresnio rytojaus, konkrečiai įvardindama, ką tas geresnis rytojus turėtų atnešti. Iškart prisiminiau pernykštę Kanų kino festivalio ceremoniją. Kokios vis dėlto skirtingos gali būti kino šventės.
Mantė Valiūnaitė
Juoktis sveika
Nauji serialai – „Asura“
Visada svajojau turėti seserį. Tai atrodo toks ypatingas ryšys – nenutraukiamas, bet ir nenuspėjamas. Draugystė su giminystės antspaudu. Aišku, esama visokiausių istorijų, ir mano įsivaizdavimas visuomet buvo šiek tiek idealizuotas. Japonų režisierius Hirokazu Kore-eda apžiūri seserystę iš skirtingiausių rakursų naujame „Netflixo“ gamybos seriale „Asura“ („Ashura no Gotoku“, Japonija, 2025).
Mantė Valiūnaitė
Selektyvus politinis (ne)jautrumas
77-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
Mantė Valiūnaitė
Kino galimybės ir moterų istorijos
Pirmi įspūdžiai iš Kanų kino festivalio
Festivalio pradžia visada turi ypatingą reikšmę, nes dažnai nuteikia visam festivaliui. Pirmu seansu man jau antrus metus tampa klasikos programos filmas. Taigi atidariau festivalį su Abelio Gance’o „Napoleonu“ (1927). Parodyta pirma naujai restauruotos septynių valandų versijos dalis. Restauracija nuostabi – filmas atgyja visa savo didybe, ypač scenos, kurioms suteikta spalva, restauruota raudona tiesiog degina ekraną. Gance’o sumanymas anuomet buvo išties įspūdingas – jis panaudojo polyvision techniką. Deja, ji atsiranda tik antros dalies pabaigoje, tad dar teks kur nors kitur medžioti filmo pabaigą. Galbūt „Pirmoji banga“ pradžiugins Lietuvos žiūrovus šiuo filmu. „Napoleonas“ įspūdingas ne tik savo techninėmis naujovėmis, bet ir estetine išmone – kameros judesiai ir rakursai kuria nesvarumo būseną, ypač audros scenoje, efektingas montažas, tikslias mintis arba metaforas kuriantys dvigubos ekspozicijos kadrai. Žiūri epinį filmą apie Napoleono biografiją, bet ilgainiui supranti, kad tai ir poema kino galimybėms, tiek techninėms, tiek minties artikuliavimo.
Mantė Valiūnaitė
Nesimokyti iš mokytojo
Nauji filmai – „Apie sausą žolę“
2019 m. Kanuose po filmo „Laukinė kriaušė“ premjeros kalbinau turkų režisierių Nuri Bilge Ceylaną. Interviu pavadinau „Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją“. Išties, režisierius tuomet padarė melancholiško, atidžiai į pasaulį žvelgiančio kūrėjo įspūdį. Seku Ceylano kiną nuo pat jo trečiojo filmo „Klimatas“ (2006) ir rašiau ne vieno jo filmo recenziją, taigi neslėpsiu, kad esu didelė šio režisieriaus gerbėja ir kiekvieno naujo jo kūrinio laukiu apimta smalsumo. Jų žiūrėti einu kaip į susitikimą su brangiu draugu, nes žinau, kad pokalbis bus įdomus. Sunkiasvoriai Ceylano filmai primena apie kino galimybę ne tik pasakoti istorijas, bet ir kelti filosofinius klausimus.
Mantė Valiūnaitė
Paskui karščiuojančią sąmonę
Nauji filmai – „Salų tyla“
Katalonų režisierius Albertas Serra – vienas tų sinefilų numylėtinių, kurių naujo filmo pasirodymas tampa svarbiu kino įvykiu. Filmo „Salų tyla“ („Pacifiction“, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022) premjera, kaip ir daugelio kitų režisieriaus filmų, įvyko Kanų kino festivalyje. Lietuvoje Serra filmai rodomi tai viename, tai kitame festivalyje, bet štai „Salų tyla“ – pirmas kūrėjo darbas, rodomas ir reguliariame kino teatrų repertuare. Pirmieji filmo rodymai įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, kuris ir platina „Salų tylą“, skambiai vadindamas ją šedevru.
