Autorius: Mantė Valiūnaitė
Mantė Valiūnaitė
Tarsi šuns lėkimas
Pokalbis su Čilės kino režisiere Dominga Sotomayor
Dominga Sotomayor – vienas ryškiausių ir įdomiausių balsų Čilėje. Ji kuria ne tik kiną – jos fotografijos ir videodarbai eksponuoti „Tate Modern“ muziejuje ir Venecijos meno bienalėje. Debiutinė Sotomayor juosta „Ketvirtadienis iki sekmadienio“ („De Jueves a Domingo“, 2012) Roterdamo kino festivalyje pelnė apdovanojimą kaip geriausias filmas, o antrasis ilgametražis „Per vėlu mirti jaunam“ („Tarde Para Morir Joven“, 2018) Lokarno kino festivalyje įvertintas už geriausią režisūrą.
Mantė Valiūnaitė
Atradimo džiaugsmai
Archyvinio ir klasikinio kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“
Kaskart sugrįžusi į Bolonijoje vykstantį archyvinio ir klasikinio kino festivalį „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“) patiriu tikrą atradimo džiaugsmą, o kartu ir gyvenimo grožį. Kaskart žadu daugiau laiko skirti pačiam miestui, bet filmų programa įtraukia visu pajėgumu, o išėjus iš kino salės tokiu pačiu pajėgumu pasitinkantis karštis vis pristabdo Bolonijos atradimą. Miestas atsiveria tik sutemus, kai galima nebesislėpti portikuose ir žvalgytis be baimės ištirpti nuo kaitrios saulės. Šįkart, vietinio bičiulio vėl paraginta, bent jau aplankiau Šventosios Kotrynos Bolonietės mumifikuotą kūną. Prieš atvykdama skaičiau Ali Smith knygą „Kaip būti abiem“ („How to be Both“), kurioje minima ir Bolonija, ir ši šventoji, tad priėmiau kaip ženklą, kad jau metas išreikšti pagarbą menininkus globojančiai šventajai.
Mantė Valiūnaitė
Teisybės jausmas su didele išlyga
79-asis Kanų kino festivalis
Glamūriškiausias ir vienas svarbiausių Europos kino renginių – Kanų kino festivalis – dažnai linksniuojamas kaip toks, kuriame galima rasti įvairiausio kino. Ten savo programų pagrindą sudaro ir Lietuvos kino festivaliai, o tai reiškia, kad daugelio filmų teks ilgokai palaukti. Vis dėlto pagrindinis konkursas, taip pat trumpametražių filmų ir „Ypatingo žvilgsnio“ konkursinės programos kasmet darosi vis konservatyvesnės formos atžvilgiu. Jau kuris laikas į šias programas nebepatenka dokumentiniai filmai, o, regis, jau prieš kelis dešimtmečius buvo pralaužti ledai. Pagrindiniame konkurse vėl gausu tradicinių prancūziškų dramų, daugelis jų galėtų sėkmingai keliauti tiesiai į kino teatrų repertuarą. Galėčiau daryti išvadą, kad Kanai grįžta prie konservatyvaus žvilgsnio į kiną, praranda drąsą, tačiau šiais metais konkurse kaip niekad daug neheteronormatyvių meilės istorijų. Tad net jei ir pasigedau drąsesnės formos filmų, atvirumo kitoms rūšims nei vaidybinis kinas turinio aspektu Kanai, regis, kaip niekad laisvi. Taip pat džiugina pastangos rodyti filmus iš tolimų šalių, kurių filmai nebuvo rodomi niekada arba labai retai.
Mantė Valiūnaitė
Meilė ir kiti sunkūs darbai
Prasidėjo 79-asis Kanų kino festivalis
Kelerius metus iš eilės vienas laukiamiausių kino renginių – Kanų kino festivalis – atidarytas prancūzišku vaidybiniu filmu. Pernai moters režisierės debiutas bent turėjo politinio gesto atspalvį, šįsyk Kanai tiesiog akivaizdžiai padeda „Elektrinei Venerai“ („La Vénus électrique“, rež. Pierre Salvadori) įžengti į vietinius kino teatrus skambesniu žingsniu. Neverta plėtotis, pasakysiu tiesmukai ir subjektyviai – Kanų atidarymo filmai vis blogėja. Gera žinia, kad jie toli gražu neatspindi visos festivalio programos.
Mantė Valiūnaitė
Nuo politikos nepabėgta
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Sniegą pakeitė lietus. Potsdamo aikštė ištuštėjo. Nemokama kava baigėsi. Seansai dar tebevyksta, bet pabaigos jausmas užliejo antrąjį Berlinalės savaitgalį. Ne visi šeštadienio vakarą paskelbti nugalėtojai šįkart įtiko, bet nuskambėjo ne viena puiki kalba, o lūkuriuojant su drauge paskutinio seanso sutiktos dvi mielos merginos iš Turkijos palengvino kartėlį, kurį paliko Berlinalės žiuri sprendimai.
Mantė Valiūnaitė
Tyrinėjimai ir budinimai
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.
Mantė Valiūnaitė
Bijantys mirti vieni
Nauji filmai – „Materialistai“
Santuoka yra sandoris iki mirties, tad reikia gerai pasverti jo pelningumą ir naudą. Svarbiausias šio sandorio tikslas – nemirti vienam. Taip trumpai būtų galima susumuoti antrojo ilgametražio scenaristės ir režisierės Celine Song filmo „Materialistai“ („Materialists“, JAV, Suomija, 2025) veikėjų logiką. Filme analizuojama, kaip žmonės renkasi, su kuo ir dėl kokių priežasčių sudaryti šį trokštamą sandorį.
Mantė Valiūnaitė
Filmai, kurie išliks
78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
Mantė Valiūnaitė
Žingsniai paribiais ir meilė kinui
78-asis Kanų kino festivalis
Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai.
Mantė Valiūnaitė
Teisingos pozicijos ar skambios frazės?
71-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalis
Aplankyti seniausią trumpųjų filmų festivalį, vykstantį Oberhauzene, Vokietijoje, buvo sena svajonė. Jis garsėjo kaip vieta, kurioje ypač vertinamas eksperimentinis kinas. Trumpa forma visuomet buvo palanki eksperimentuoti su pačia kino materija, išbandyti konceptualius sumanymus, peržengti įprastas kino rūšių skirtis.
