7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Mantė Valiūnaitė

Mantė Valiūnaitė

Nesimokyti iš mokytojo

Nauji filmai – „Apie sausą žolę“

2019 m. Kanuose po filmo „Laukinė kriaušė“ premjeros kalbinau turkų režisierių Nuri Bilge Ceylaną. Interviu pavadinau „Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją“. Išties, režisierius tuomet padarė melancholiško, atidžiai į pasaulį žvelgiančio kūrėjo įspūdį. Seku Ceylano kiną nuo pat jo trečiojo filmo „Klimatas“ (2006) ir rašiau ne vieno jo filmo recenziją, taigi neslėpsiu, kad esu didelė šio režisieriaus gerbėja ir kiekvieno naujo jo kūrinio laukiu apimta smalsumo. Jų žiūrėti einu kaip į susitikimą su brangiu draugu, nes žinau, kad pokalbis bus įdomus. Sunkiasvoriai Ceylano filmai primena apie kino galimybę ne tik pasakoti istorijas, bet ir kelti filosofinius klausimus.

„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
„Apie sausą žolę“
Mantė Valiūnaitė

Paskui karščiuojančią sąmonę

Nauji filmai – „Salų tyla“

Katalonų režisierius Albertas Serra – vienas tų sinefilų numylėtinių, kurių naujo filmo pasirodymas tampa svarbiu kino įvykiu. Filmo „Salų tyla“ („Pacifiction“, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022) premjera, kaip ir daugelio kitų režisieriaus filmų, įvyko Kanų kino festivalyje. Lietuvoje Serra filmai rodomi tai viename, tai kitame festivalyje, bet štai „Salų tyla“ – pirmas kūrėjo darbas, rodomas ir reguliariame kino teatrų repertuare. Pirmieji filmo rodymai įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, kuris ir platina „Salų tylą“, skambiai vadindamas ją šedevru.

„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
„Salų tyla“
Mantė Valiūnaitė

Banguojantis Torontas

44-asis Tarptautinis Toronto kino festivalis

Viename didžiausių ir eklektiškiausių tarptautinių kino festivalių Toronte parodoma apie 400 filmų. Pradėjus sklaidyti programą dažniausiai apima beviltiškumo jausmas – juk neįmanoma pamatyti net pusės festivalio filmų, bet ne visi ir verti dėmesio. Programų sudarytojas ar kino kritikas Toronte gali pasijusti kaip pirmoji kaskadininkė Annie Edson Taylor, 1901 m. medinėje statinėje perplaukusi virš Niagaros krioklio, – tik jos galynėjimasis su vandens stichija, rodos, tūkstantį kartų labiau jaudinantis. Kita vertus, Torontas toks miestas, kuriame žengus vos kelis žingsnius norisi pabėgti į kino salę ir įsilieti į kitas erdves, – nuobodus ir stiklinis save atspindintis miestas, nežadantis nieko kito, nei didžiulės mašinos ir iš jų sklindanti bloga muzika bei ekspresyvūs balsai.

Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“
Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“
Kadras iš filmo „Proksima“
Kadras iš filmo „Proksima“
Kadras iš filmo „Martinas Idenas“
Kadras iš filmo „Martinas Idenas“
Mantė Valiūnaitė

Paslaptingi atspindžiai

Benoît Jacquot, Isabelle Huppert ir Gaspard’as Ullielis apie „Evą“

Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pagrindinėje konkursinėje programoje dėl „Auksinio lokio“ varžėsi ir naujausias Benoît Jacquot filmas, paremtas 1945 m. parašytu Jameso Hadley Chase’o romanu „Eva“. Jaunas vaikinas Bertranas (Gaspard Ulliel) prižiūri pagyvenusius žmones. Vienas jų – rašytojas, kuris dalijasi mintimis apie naujausią komediją, grąžinsiančią jam talentingo autoriaus vardą. Bertranas stebi mirštantį rašytoją ir bėgdamas iš įvykio vietos pavagia tik paskutinę rašytojo pjesę. Po šuolio laike matome Bertraną stebintį savo pjesės premjerą teatro scenoje. Jis tampa pirmo ryškumo žvaigžde. Bandydamas atrasti būdą, kaip išsaugoti šį nepelnytai jam priskirtą titulą, Bertranas pasineria į nuotykį su vyresne prostitute Eva (Isabelle Huppert), vildamasis, kad šių patirčių aprašymas padės jam išsigelbėti. Nuo šio penktadienio „Eva“ rodoma Lietuvos kino teatruose. Iškart po „Evos“ premjeros Berlyne vykusiame pokalbyje su filmo kūrėjais dalyvavo ir jį užrašė Mantė Valiūnaitė.

Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Kadras iš filmo „Eva“
Mantė Valiūnaitė

Keistas suvažiavimas

30-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinio kino festivalis

Kad ir kaip stengčiausi išvengti burbėjimo keliaudama po festivalius, juolab kad prieš dvejus metus jau ir taip smarkiai peikiau didžiausią ir seniausią tik dokumentiniam kinui skirtą festivalį Amsterdame (IDFA), vis dėlto šiemet ir vėl noriu paryškinti vieną neigiamą jo aspektą. Nors programoje ir buvo filmų, kurie turėtų likti autoriaus galvoje ar kompiuteryje dar bent kurį laiką, labiausiai užkliuvo ne programa, bet komunikacija. Nežinau, kiek dėmesio dauguma žiūrovų skiria festivalių sklaidos kampanijoms, bet man tai labai svarbus aspektas. Juolab kad tai dažnai kainuoja visai nemažus pinigus – reklamos biudžetai juk visai kitokie nei kultūros. IDFA šįmet nustebino savo nejautrumu. Geltoni, mėlyni, žali ir rožiniai plakatai vardijo, kas atvyksta į Amsterdamą, pavyzdžiui, „Iggy Popas atvyksta į Amsterdamą“ arba „93-ejų sekso ekspertas iš Indijos atvyksta į Amsterdamą“. Tokie šūkiai skamba nuspėjamai – taip, dokumentinis kinas geba priartinti ar atvesti susitikti su įdomiausiais ir keisčiausiais personažais visame pasaulyje. Toks ir buvo „KesselsKramer“ (Olandijoje įsikūrusi tarptautinė komunikacijos agentūra, – red. past.) sumanymas. Tačiau šalia šių plakatų atsirado ir toks: „1,5 milijono armėnų genocido aukų atvyksta į Amsterdamą“. Nejaugi neaišku, kad loginė konstrukcija ne visada pasiteisina ar yra pateisinama, kai pakeiti kintamuosius. Tiesiog keista, kaip trisdešimt metų vykstantis festivalis gali taip nebrandžiai kviesti žiūrovus analizuoti sudėtingus pasaulio fenomenus.

„Viskas apie Amal“
„Viskas apie Amal“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Iš tėvo ir sūnų“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
„Vieniša Thomaso Reido kova“
Mantė Valiūnaitė

Laiko matmuo, garso vaidmuo

Tarptautinis Niono dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“

Senas tradicijas turintis dokumentinio kino festivalis „Visions du Réel“ Šveicarijos mieste Nione šiemet vyko jau 48-ą kartą. Įsimintiniausia jo programoje man pasirodė laiko tema, patys įvairiausi jos aspektai. Laikas – bene labiausiai kiną nuo kitų menų skiriantis bruožas, dominantis ir kino kūrėjus, ir kino teoretikus. Dokumentiniame kine laikas įgyja ir kai ką daugiau: priartina arba atskiria nuo mūsų praeitį, į ateitį pratęsia dabartį. Juk tai, ką matome ekrane, vis dar tęsiasi kurioje nors pasaulio dalyje.

Laikas – svarbiausia tema Tan Pin Pin filme „Būsimame laike“ („In Time to Come“), kuriame pasakojama apie Singapūro visuomenę ir besikeičiančias megapolio erdves bei įpročius. Akivaizdu, kad Singapūre, kuris apsėstas progreso idėjos, laikas yra ir didžiausias žmonių apsėdimas. Filme rodomos žemėje laidojamos VHS kasetės, telefono krovikliai, telefono abonentų knygos. Šie netolimos praeities artefaktai dabartinei kartai jau kelia nuostabą. Kartu užkasami šiuolaikiniai daiktai, galbūt ir po penkerių metų juos atkasus apims nuostaba – taip greitai judame. Nesinori sakyti pirmyn, tiesiog kažkur. Tuo tarpu kitame rajone mokiniai mokykloje mokomi, kaip greičiau palikti pastatą atsitikus nelaimei. Per keletą praktikos savaičių jie sutrumpino laiką aštuoniomis minutėmis...

„Būsimas laikas“
„Būsimas laikas“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Sutemų choras: paremta išnykimo fragmentais“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“
„Viskas, kas lekia pro neatsidarantį langą“
Mantė Valiūnaitė

Stambių planų metas

Tarptautinis Toronto kino festivalis

Koks turėtų būti stambus kino festivalio planas? Kaip iš arti pamatyti festivalio programos esmę, kai joje – 249 pilnametražiai filmai ir dar gausybė trumpo metražo? Ar išvis įmanoma įžvelgti jos esmę? Tokiame dideliame festivalyje eklektika ir yra esmė, tačiau jei pasiseka taikliai susidaryti asmeninę programą, net ir per eklektiką išryškėja tikri, nesumeluoti bruožai, primenantys, kodėl tiek daug žmonių išsirikiuoja laukti vieno ar kito filmo.

 

Keliaudama į Torontą žadėjau sau daugiau pasidairyti veidrodžių karalystę kartais primenančiame mieste, bet tik gavusi festivalio programą vėl apsibraukiau keliasdešimt filmų ir smalsumas neleido praleisti rytinių seansų. Šioje festivalinėje rutinoje kasdien laukia daugybė nežinomųjų ir pradžioje minėti klausimai prašosi kantriai stebėti besikeičiančius vaizdus ir laukti kino stebuklo. Sulaukiau net porą kartų. Didžiuosiuose Toronto „Scotiabank“ ekranuose šįmet sutikau net keletą ypatingų veidų, įsirėžusių į atmintį, tie moterų bei vyrų stambūs planai kvietė magiškai kino draugystei.

„Layla M. “
„Layla M. “
„Neryžtingumas“
„Neryžtingumas“
„Derintojas“
„Derintojas“
„Į pragarą“
„Į pragarą“
Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė

Lėtosios peržiūros

„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

„Įvaikinimas“
„Įvaikinimas“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Švininiai laikai“
„Švininiai laikai“
Mantė Valiūnaitė

Rumunų kino panorama ir visa kita

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

 

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

„Šunys“
„Šunys“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Sieranevada“
„Sieranevada“
Mantė Valiūnaitė

Vėl tikrovės kalnų apsupty

47-asis kino festivalis „Visions du Réel“

Grįžimo į Nioną, kino festivalį „Visions du Réel“, laukiau nekantraudama – tarsi pabėgimo iš darbų įrėmintos tikrovės. Atmintyje išlikusios Niono gatvelės, ežeras, tikrovę tarsi ekranas įrėminantys kalnai kaip ir pernai kvietė nurimti ir susikaupti. Žinoma, sugrįžti vilioja ne tik Niono peizažas, bet pirmiausia įdomi, drąsi festivalio programa, santūri atmosfera ir džiuginantys pokalbiai.

 

Kanadiečių dokumentinio kino režisierių Dominicą Gagnoną, kurio filmą „Iš Šiaurės“ rodė festivalis „Nepatogus kinas“, atradau kaip tik pernai, „Visions du Réel“ programoje. Gagnono kūrybą galima skirstyti į keletą etapų. Pirmieji 16 mm kamera kurti filmai – tai direct cinema įkvėpti, gąsdinantį arba humoristinį toną įgyjantys kasdienio gyvenimo fragmentai. Vėliau režisierius ėmė kurti filmus iš internetinių žmonių dienoraščių, jo kūrybos pagrindu tapo montažas. Per meistriškumo dirbtuves režisierius kalbėjo, kad jo pasirinktas filmavimo formatas dažnai kalba apie kintančius santykius su žmonėmis – nuo distancijos, stebėjimo vien teleskopiniu objektyvu, mėgaujantis susvetimėjimu, iki priartėjimo internetinėje erdvėje ar rengiant bendrus meninius projektus.

„Aš čia tik svečias“
„Aš čia tik svečias“
„Dar vieni metai“
„Dar vieni metai“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Trumpa išsilaisvinimo instrukcija“
„Kalabrija“
„Kalabrija“
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas