Nauji filmai – „Materialistai“
Santuoka yra sandoris iki mirties, tad reikia gerai pasverti jo pelningumą ir naudą. Svarbiausias šio sandorio tikslas – nemirti vienam. Taip trumpai būtų galima susumuoti antrojo ilgametražio scenaristės ir režisierės Celine Song filmo „Materialistai“ („Materialists“, JAV, Suomija, 2025) veikėjų logiką. Filme analizuojama, kaip žmonės renkasi, su kuo ir dėl kokių priežasčių sudaryti šį trokštamą sandorį.
78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
78-asis Kanų kino festivalis
Visad smagu Kanų kino festivalį pradėti nuo klasikos seanso, tačiau šįkart Charlie Chaplino „Aukso karštinę“ („The Gold Rush“, 1925) iškeičiau į ukrainiečių režisieriaus Mstyslavo Chernovo filmą „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“). Pirmąją festivalio dieną akredituotiems festivalio svečiams buvo parodyti trys ukrainietiški filmai.
71-asis tarptautinis Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalis
Aplankyti seniausią trumpųjų filmų festivalį, vykstantį Oberhauzene, Vokietijoje, buvo sena svajonė. Jis garsėjo kaip vieta, kurioje ypač vertinamas eksperimentinis kinas. Trumpa forma visuomet buvo palanki eksperimentuoti su pačia kino materija, išbandyti konceptualius sumanymus, peržengti įprastas kino rūšių skirtis.
Apie Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ recepciją
Gana dažnai su kolegomis pasidaliname mintimis, kad mūsų kultūriniame lauke stinga diskusijų apie kiną – ne tik apie filmus, bet apie kino kultūrą apskritai. Kartais padiskutuojama socialiniuose tinkluose ar susitikus gyvai, bet tai vyksta tarp savų. Pasigendu viešų diskusijų arba kritikos tekstų, kurie megztų dialogą su jau pasirodžiusiomis nuomonėmis.
75-ojo Berlyno kino festivalio nugalėtojai
75-ojo Berlyno kino festivalio pagrindinio konkurso žiuri pirmininkas režisierius Toddas Haynesas pasidžiaugė, kad šių metų programoje ir ekrane, ir už ekrano tiek daug moterų. Tačiau daugelio pagrindinių apdovanojimų į sceną lipo atsiimti vyrai. Galvodama apie šių metų apdovanotuosius, bent jau tris pagrindinius prizus, linkstu manyti, kad žiuri norėjo pažymėti šviesius filmus.
75-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Jubiliejinė 75-oji Berlinalė prasidėjo kaip pridera politiškai angažuotam festivaliui – naujoji jo vadovė amerikietė kino kuratorė ir kino žurnalistė Tricia Tuttle (prieš tai vadovavusi Londono kino festivaliui) paminėjo didžiausius šiuo metu pasaulyje vykstančius karus ar konfliktus, aktorė Tilda Swinton atsiimdama „Auksinį lokį“ už viso gyvenimo nuopelnus taip pat kreipėsi į kino bendruomenę, išreikšdama lūkestį dėl geresnio rytojaus, konkrečiai įvardindama, ką tas geresnis rytojus turėtų atnešti. Iškart prisiminiau pernykštę Kanų kino festivalio ceremoniją. Kokios vis dėlto skirtingos gali būti kino šventės.
Nauji serialai – „Asura“
Visada svajojau turėti seserį. Tai atrodo toks ypatingas ryšys – nenutraukiamas, bet ir nenuspėjamas. Draugystė su giminystės antspaudu. Aišku, esama visokiausių istorijų, ir mano įsivaizdavimas visuomet buvo šiek tiek idealizuotas. Japonų režisierius Hirokazu Kore-eda apžiūri seserystę iš skirtingiausių rakursų naujame „Netflixo“ gamybos seriale „Asura“ („Ashura no Gotoku“, Japonija, 2025).
77-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
Pirmi įspūdžiai iš Kanų kino festivalio
Festivalio pradžia visada turi ypatingą reikšmę, nes dažnai nuteikia visam festivaliui. Pirmu seansu man jau antrus metus tampa klasikos programos filmas. Taigi atidariau festivalį su Abelio Gance’o „Napoleonu“ (1927). Parodyta pirma naujai restauruotos septynių valandų versijos dalis. Restauracija nuostabi – filmas atgyja visa savo didybe, ypač scenos, kurioms suteikta spalva, restauruota raudona tiesiog degina ekraną. Gance’o sumanymas anuomet buvo išties įspūdingas – jis panaudojo polyvision techniką. Deja, ji atsiranda tik antros dalies pabaigoje, tad dar teks kur nors kitur medžioti filmo pabaigą. Galbūt „Pirmoji banga“ pradžiugins Lietuvos žiūrovus šiuo filmu. „Napoleonas“ įspūdingas ne tik savo techninėmis naujovėmis, bet ir estetine išmone – kameros judesiai ir rakursai kuria nesvarumo būseną, ypač audros scenoje, efektingas montažas, tikslias mintis arba metaforas kuriantys dvigubos ekspozicijos kadrai. Žiūri epinį filmą apie Napoleono biografiją, bet ilgainiui supranti, kad tai ir poema kino galimybėms, tiek techninėms, tiek minties artikuliavimo.
