7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Įtaigumo menas

Klavesinininkę Giedrę Lukšaitę-Mrázkovą kalbina muzikologė Vytautė Markeliūnienė

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Muzika
Giedrė Lukšaitė-Mrázkova ir Balys Vaitkus. R. Markeliūno nuotr.
Giedrė Lukšaitė-Mrázkova ir Balys Vaitkus. R. Markeliūno nuotr.
Šiandien pas mus gausėjant baroko muzikos puoselėtojų gretoms, kaip pastovus ir autentiškas dėmuo vis dėlto išlieka Prahos mūzų menų akademijos profesorės klavesinininkės Giedrės Lukšaitės-Mrázkovos nuolat rengiami koncertai, kuriuose ji pastaruosius dešimtmečius ištikimai ir garbingai pristato savąjį instrumentą. Mūsų koncertų praktikoje itin reti klavesino rečitaliai profesorės dėka jau tapo savastimi. Juose skleidžiasi šios muzikės subrandinta patirtis, estetinės nuostatos, vertybinis pasaulis, atsiveria iki tol nepažinti opusai. Gruodžio 17 d. jubiliejų švenčianti G. Lukšaitė-Mrázková patyrė iš tiesų spalvingą, permainų ir atradimų kupiną muzikinę kelionę, kurios maršrutais šia proga siūlome kartu su ja pasivaikščioti.
 
Apžvelgę Jūsų rimtai studijuotų instrumentų visumą, matysime gana netipišką mūsų muzikų biografijoms įvairovę: fortepijonas, modernieji vargonai, barokiniai vargonai, modernus klavesinas, istorinis klavesinas, hamerklavyras... Ar ir dabar atrodo, kad turėjo susiklostyti toks kelias, kad visi šie instrumentai pareikalautų pažinimo laiko, idant pagaliau suvoktumėte savo, kaip muzikės, tapatybę? Kaip šie visi instrumentai bičiuliavosi su Jūsų veikla ir tarpusavyje?
Kai kiekvienas šių instrumentų įsiliedavo į mano kelią, juos tiesiog priimdavau savaime. Fortepijonas, aišku, lydėjo nuo pat vaikystės, net nuo kūdikystės. Ir jis buvo didžiausia meilė, tačiau nujaučiau, kad turbūt normalia pianiste nebūsiu. Maždaug nuo 15 metų pradėjo traukti vargonai. Juos tuomet suvokiau kaip tikrą savąjį kelią. Modernusis klavesinas tapo grynu smalsumo objektu, ieškant tam tikrų argumentų. Tačiau kai pirmąkart išgirdau modernųjį klavesiną koncerte, man buvo gal 10 metų – tąsyk koncertavo pirmąkart į Lietuvą atvykusi mano būsimoji profesorė Zuzana Růžičková, su savim atsivežusi ir instrumentą (Lietuvoje tokio dar nebuvo). Po koncerto pareiškiau, kad niekada negrosiu klavesinu. Po kokių 20 metų, kai jau stažavausi Prahos mūzų menų akademijoje pas vargonininką prof. Jiří Rheinbergerį, jis mane nuvedė į prof. Růžičkovos klasę ir sako jai: gausi dar vieną mokinę. Jis visai manęs neklausė, ar aš noriu. Tiesiog pasakė: reikia šį instrumentą pažinti. Prof. Růžičková kaip pedagogė labai atitiko mano lūkesčius, turėjo daug žinių, buvo įtaigi, mokėjo formuluoti ir iš jos kaip tik gavau pirmuosius patarimus senosios muzikos srityje. Tačiau garso atžvilgiu modernusis klavesinas manęs niekad nežavėjo, nes jis stokoja galimybių kurti garsą. Reikia labai daug galvoti, kaip groti, kad tas instrumentas skambėtų. Ir štai atsiranda senųjų klavesinų kopijos. Prof. Růžičková buvo ir liko prieš kopijas. Tačiau tuomet pasakiau, kad norėdama ir aš būti prieš „kažką“, turiu sužinoti – prieš „ką“. Tada išvažiavau į Olandiją ir sėdau prie barokinio klavesino. Iki šiol manau, kad tikras klavesinas ir yra kaip tik tas barokinis, nes pasižymi nuostabiu garsu, su kuriuo galima įdomiai ir kūrybingai dirbti. Kažkuria prasme gal ir esi apribotas, bet įtaiga, energija, mąstymu galima daug ką pridėti. Šiuo požiūriu tai vienas sudėtingiausių instrumentų, nes jeigu lieki tik paviršiuje, jei neįdedi savo fantazijos, energijos, grojimas tampa nuobodus ir vienodas.
Na, o kai tik pirmąkart pagrojau senuoju fortepijonu – hamerklavyru, apėmė jausmas, kad pagaliau esu namuose. Faktiškai juo specialiai nesimokiau groti. Tiesiog atsisėdau ir man buvo aišku. Apibendrindama sakyčiau: vargonai labai padėjo klavesinui, klavesinas padėjo senajam fortepijonui ir barokiniams vargonams.
 
Sakėte, kad fortepijonas buvo didžiausia meilė, kad buvo visiškai aišku, jog šis instrumentas atsidūrė kelio pradžioje. Ar tai nulėmė aplinkybės – Jūsų mamos prof. Meilės Lukšienės skambinimas, girdimas dar kūdikystėje?
Viena vertus, taip, turbūt. Kita vertus, fortepijonas man iškart skambėjo taip, kaip turi skambėti. Iš pradžių mama mane pabandė leisti į smuiką, bet po 6 mėnesių trenkiau šį instrumentą į šoną, nes norėjau iškart girdėti tai, ką įsivaizduoju. Bet juk smuiku tai pasiekti iš pradžių labai sunku, ypač kai tau 6–7 metai. O fortepijonas jau buvo įsigyvenęs pasąmonėje, nes mama nuolat skambino pagrindinį repertuarą – Chopiną, Mozartą, Bachą. Paskiau mes su mama grodavome keturiomis rankomis simfonijas – visą Beethoveną. Pamenu, dar septynerių būdama grodavau su ja lėtąsias dalis, nes skaityti iš lapo man labai gerai sekėsi.
 
Fortepijonas tad radosi kaip natūrali, iš namų ateinanti reikmė. O vargonai 7-ajame XX a. dešimtmetyje sovietų okupuotoje Lietuvoje – tik bundantis instrumentas, bažnyčiose bemaž visai nutilęs. Ir štai tuo metu iškyla talentinga jaunų lietuvių vargonininkų karta, į kurią įsiliejate ir Jūs.
Pirmas mano girdėtas koncertas buvo Filharmonijoje, sukiužusiais vargonais. Tąkart griežė prof. Jiří Rheinbergeris su savo mokine. Padarė didžiulį įspūdį, nes juk vargonai faktiškai yra kaip orkestras, o nuo mažens turėjau potraukį diriguoti, bet žinojau, kad moteris dirigentė yra nesąmonė, ypač Lietuvoje. Už tai labai gerbiau Margaritą Dvarionaitę, šito nebijojusią.
 
Kai baigiau M.K. Čiurlionio menų mokyklą, išstudijavęs vargonus Maskvoje grįžo Leopoldas Digrys. Man jau paskutinėje mokyklos klasėje buvo aišku, kad atsidarius vargonų katedrai konservatorijoje rinksiuosi dvi specialybes – fortepijoną ir vargonus. Jas ir pabaigiau pas L. Digrį. Sakyčiau, mes visi tuomet perėjome netipišką kitų kraštų vargonininkams ieškojimų kelią: turėjome mažus vargonėlius, grojome mažose klasėse arba vargonai skambėjo koncertų salėse, kur nėra jokios akustikos. Tad vargonų įvaizdis, su kuriuo baigiau aukštąją mokyklą, nuo to, kurį patyriau vėliau, labai skyrėsi.
 
Mano gyvenime buvo viena labai didelė krizė, būtent po Čiurlionio konkurso, kai suvokiau, jog aš, konkurso laureatė, faktiškai groju ne vargonais. Tąsyk vienas žiuri narių, Talino konservatorijos dėstytojas, Talino katedros vargonininkas, be galo subtilus žmogus, per Jadvygą Čiurlionytę (kuri irgi buvo žiuri narė, o jis žinojo, kad Čiurlionytė mane pažįsta nuo gimimo) paprašė perduoti man, kad vargonai – ne kamerinis instrumentas, kad tai yra erdvės instrumentas, kad vargonų muzikai būdinga visai kitokia laiko tėkmė. Tad pusę metų vargonais negrojau. Bet tuo metu L. Digrio rūpesčiu Vilniaus katedroje pastatė gerus vargonus. Tada pradėjau pati mokytis jais groti – erdvėje, pilnu skambėjimu, gludindama prasminius įvaizdžius. Man labai padėjo profesoriai Scheteligas iš Leipcigo ir čekas Rheinbergeris.
 
Visi Jūsų studijuoti instrumentai – klavišiniai, bet turbūt tarp jų ne tapatumų daugiau, o skirtumų?
Klavišai panašūs, bet principai, tono išgavimas, rankų laikysena – labai skirtingi. Skirtingas ir mentalinės energijos naudojimas. Kai mokau studentus, kurie į klavesiną ateina dažniausiai po fortepijono, o pastaruoju metu daugiau po vargonų, tai, viena vertus, man padeda tai, kad visus tuos instrumentus žinau. Kita vertus, pirmiausiai turiu išaiškinti grojimo klavesinu psichologiją. Rečitalį klavesinu yra daug sunkiau pagroti nei fortepijonu. Ir ne tiek dėl fizinio, kiek dėl psichologinio aspekto. Grojančiajam reikia daug įtaigos, jis turi net hipnotizuoti klausytojus, nes klavesinas negali tiek daug padaryti, bet atlikėjas gali įteigti, kad padaroma labai daug.
 
Grojimas klavesinu, regis, labai susijęs ne tik su atlikėjo fantazija, bet ypač su precizišku stilistikos, artikuliacijos pažinimu, XVII–XVIII a. traktatų skaitymu. Tai tarsi nuolatinis tiriamasis darbas, kuris dar nuolat pasipildo naujų šaltinių atvėrimų rezultatais?
Taip, nes mes pernelyg jau nutolę nuo to laiko, ir norėdamas bent kiek prie jo priartėti turi žinoti apie jį. Kiekvienas „skaito“ natas pagal savo patyrimą, suvokimą. Ir toji teorinė perskaitymo dimensija labai skiriasi. Kad ir Prahos mūzų menų akademijoje – mes esame Klavišinių instrumentų katedra (fortepijono, vargonų, klavesino), tačiau mūsų diplominiai darbai (bakalauro, magistro) labai skirtingo lygio, nes, tarkime, klavesinininkai visąlaik turi analizuoti, argumentuoti. Pusė mano darbo, kai ką nors aiškinu specialybės pamokose, turi būti paremta istoriniais šaltiniais, nes kitaip neįrodysiu, kodėl turi būti šitaip. Juk tų senųjų tradicijų mūsų ausyse nebėra. Mūsų specialybėje svarbus teorinis aspektas.
 
Tačiau, regis, svarbu ir dar vienas dalykas – mėgavimasis?
Taip, bet tada žmogus viduje turi būti visai laisvas, o tai Dievulis mažai kam duoda nuo vaikystės, tad paskui žmogui tenka su savimi dirbti, save laisvinti.
 
Kai žmogus jau sąmoningai suvokia, kad pasiekė tą vidinę laisvę, tuomet jis turi žinoti ir šaltinius, kurie jį stiprina. Kas yra tie Jūsų šaltiniai?
Manau, kad kūrybiškai dirbantis žmogus turi išmokti būti pats su savimi. Ir surasti save, išsiaiškinti savo stiprybes, silpnybes. O jas išsiaiškinti labai sunku, netgi turint šalia nors vieną žmogų. Bent man būtina pabūti visiškai vienai, kad save sustyguočiau, surasčiau. O kai surandu savo ašį, ir muzika lengviau ateina. Dėl to ir savo studentams patariu: nebijokite būti vieni, nes vienatvė yra labai turtinga, daug ką duoda.
 
Man regis, dažnai mūsų gyvenime lemia kontekstai: pasirenkame ne tai, ką norime, o ką galime pasirinkti. Ko gero, tai, ką dabar darote, dirbate Prahoje, yra gero konteksto rezultatas – turite studentų, yra nuolatinis senosios muzikos interesas, yra puikių senosios muzikos atlikėjų, senosios muzikos traktatų, išverstų į čekų kalbą. Ar tai Jums padeda?
Aišku, taip. Šįmet jau sukanka 30 metų, kai Prahos mūzų menų akademijoje buvo įsteigta klavesino specialybė, nors Růžičková koncertavo nuo 1954 metų. Man teko laimė, kad nors pas ją studijavau modernųjį klavesiną, pradžioje patekau į senosios muzikos ansamblį „Ars Rediviva“, vadovaujamą fleitininko ir muzikologo Milano Munclingerio. Tuo metu nebuvo barokinių instrumentų, grojome moderniais, tačiau man tai buvo didžiausia baroko muzikos mokykla. 1989-aisiais, politinio lūžio metais, pati nesuprantu kaip tapau katedros vedėja (mane išrinko studentai). Pajutau, kad galima daug ką keisti. Ir tada įvedėme baroko klavesiną, pradėjau mokyti šios specialybės (vargšai mano studentai, nes su jais bandžiau viską ir kartu pati mokiausi). Klavesino specialybė labai keitėsi ir pagaliau dabar, pastaruosius 10 metų, studentai ateina žinodami, kad nori klavesino, o ne todėl, kad nepavyko su vargonais ar fortepijonu. Dabar ateina žmonės, kurie nori studijuoti senąją muziką. Suskaičiavau, kad išauklėjau 30 klavesinininkų (per 30 metų). Mažai kas iš jų koncertuoja – gyvenimas daro savo. Bet dalis jų moko šios specialybės muzikos mokyklose, repetuoja, akompanuoja. Pamažu senoji muzika daug ką keičia.
 
Dėkoju už pokalbį.

 

Giedrė Lukšaitė-Mrázkova ir Balys Vaitkus. R. Markeliūno nuotr.
Giedrė Lukšaitė-Mrázkova ir Balys Vaitkus. R. Markeliūno nuotr.