7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Paskutinis „Oskarų“ nominantų „Geriausio filmo užsienio kalba“ kategorijoje atrankos etapas vyks sausio 9–11 dienomis. Tada ir paaiškės, kokie 5 filmai tapo „Oskarų“ nominantais. Juos rinks iš 9 trumpojo sąrašo finalininkų, kurie paaiškėjo gruodžio pabaigoje. Tai Georgi Ovašvili „Kukurūzų sala“ (Gruzija), Estijai atstovaujantys Zazos Urušadzės „Mandarinai“, Pawelo Pawlikowskio „Ida“ (Lenkija, Danija), Rubeno Östlundo „Force majeure“ (Švedija), Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviafan“, Rusija), Abderrahmane’o Sissako „Timbuktu“ (Mauritanija), Paulos van der Oest „Kaltinamoji“ („Accused“, „Lucia de B.“, Olandija), Damiáno Szifróno „Laukinės istorijos“ („Relatos salvajes“, Argentina) ir Alberto Arvelo „Išlaisvintojas“ („Libertador“, Venesuela). „Kukurūzų salą“ ir „Mandarinus“ pernai parodė „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“, „Idą“ ir „Force majeure“ vis dar galima pamatyti Lietuvos kino teatruose. „Oskarų“ savininkai paaiškės vasario 22 d.

Spektaklio „Spiečius“ premjera Vilniuje

 2015 m. sausio 6 ir 7 d. Lietuvos žiūrovams bus pristatyta šiuolaikinio anglų dramaturgo Nick‘o Payne‘o pjesė „Spiečius“, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 2012 m. Londono „Duke of York“ teatre. Pjesę jau įvertino Ispanijos, Olandijos, Australijos, Lenkijos žiūrovai. Pirmieji spektakliai bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

 
Šiuo metu pjesė yra repetuojama ir Niujorko Brodvėjaus teatre. Čia pagrindinius vaidmenis kurs Holivudo aktorius Jake‘as Gyllenhaalas (vaidinęs filmuose „Donis Darko“, „Kuprotas kalnas“, „Išeities kodas“) bei britų aktorė, dukart prestižinio teatro apdovanojimo „Oliver“ nugalėtoja Ruth Wilson. Spektaklio premjera Brodvėjuje numatyta sausio 13 dieną.
 

Architekto mostai

Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.

 

Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.

Šventės su filmais

Nors daug laiko praleidžiu krėsle prie televizoriaus, didžiausias malonumas man yra skaitymas. Žinoma, ir apie kiną, jo istoriją bei žvaigždes. Tačiau pamatęs naują „Kiną“ į šalį atidėjau net beveik tūkstančio puslapių Jeano-Luco Godard’o biografiją – jos man užteks visoms šventėms, ypač jei pernelyg nesusižavėsiu „Kino“ autorių rekomendacijomis. Mat visi autoriai buvo paprašyti prisiminti, ką norėtų pasižiūrėti per Kalėdas. Turiu pasakyti, kad jų norai – patys įvairiausi: nuo tradicinės Eldaro Riazanovo „Likimo ironijos“ iki egzotiškų, retų vardų ir pavadinimų, liudijančių visapusišką ir begalinį žurnalo autorių išprusimą.
 
Tradiciškai paskutiniame metų numeryje daug dėmesio skirta lapkritį vykusiai „Scanoramai“: Ieva Kotryna Skirmantaitė aptaria konkursinę Baltijos šalių trumpametražių filmų programą, beje, ne visada pritardama žiuri vertinimams. Lina Klusaitė analizuoja naujausią Godard’o filmą „Sudie, kalba“, kuris neabejotinai papuošė kino forumo programą. Neringa Kažukauskaitė kalbasi su „Scanoramos“ žiuri dirbusiais vokiečių kinotyrininkais, garsiojo Berlyno kino teatro „Arsenalas“ bei Jaunojo kino forumo sumanytojais Erika ir Ulrichu Gregorais. Pokalbį perskaičiau lyg nuostabų romaną – tiek daug jame sinefilo širdžiai brangių minčių ir prisiminimų. Kitos „Scanoramos“ viešnios – britų režisierės Joannos Hogg apmąstymai, kuriuos užrašė Vladas Rožėnas, iš dalies man atsakė į paskutiniu metu vis dažniau kylantį klausimą, kodėl Europoje kuriamas art-house kinas išgyvena krizę. Manau, kad kalti ir patys kūrėjai, kiekvieną savo judesį ar mintį traktuojantys itin rimtai.

Ieškant laimingų atradimų

Tik užmetus akį į šventines televizijų programas, akivaizdu, kad jas rengė praktikuojantys sadistai ir mazochistai. Antraip tose programose nebūtų tiek daug ponų Valinskų, Starošaitės su Žvaguliu, Merūno, Filipo Kirkorovo ir kitokių garsių estrados bei pramogų bestiariumo personažų.
Filmų taip pat daug, tik jau nebe naujienų, išskyrus kelias lietuviškas premjeras: LRT (25 d. 23 val., LRT kultūra 26 d. 18.40) parodys Mariaus Ivaškevičiaus kartu su suomiais kurtą „Santą“ (2014). Ši keistoka meilės istorija prasideda Laplandijoje, pas Kalėdų Senelį. Aktorių, kuris vaidina Santą (Tommi Korpela), sužavi graži lietuvaitė (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė), atvykusi į šį pasaulio kraštą su savo sūneliu. Dovilės Gasiūnaitės 2013 m. filmas „Narcizas“ (LRT kultūra, 25 d. 20 val.) – taip pat apie meilę ir ją naikinančią nepasitenkinimo savimi, gyvenimu, aplinka būseną. Ji ištinka pagrindinį filmo herojų muzikantą Teodorą (Amvrosios Vlachopoulos). Šventės (šurmulys, persivalgymas, lietuviška estrada...) gali sukelti panašią būseną, tad, manau, pasižiūrėti filmą, kuriame rodomas nuo karščių leipstantis vasaros Vilnius, ne vienam bus visai į naudą. TV3 (25 d. 21 val.) parodys Donato Ulvydo komediją „Kaip pavogti žmoną“ (2013) – gerų aktorių Rimantės Valiukaitės, Ramūno Cicėno ir Giedriaus Savicko suvaidintą banalybių rinkinį – bei nedorus lietuvius erotomanus ir apsimetėlius Kūčių vakarą demaskuojančią Mario Martinsono 2011 m. „Tylią naktį“ (25 d. 01.10).

Šokantys 2014-ieji

Stabtelėjęs pagalvoti apie dar vienus šokio kultūros metus suvoki, kad per kelis dešimtmečius kupinai prisodrintame įspūdžių lauke tampa tiesiog įdomu stebėti, kaip įvairėja šokio erdvės, keičiasi įprastiniai šokio kūrybos centrai, formuojasi šokio sąsajos su visa šiuolaikine Lietuvos kultūra.
 
Kitais metais devyniasdešimtmečio sulauksianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė jau nebetapatinama vien su muziejiniais spektakliais – trupės vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“ projektas rodo, kad net klasikines biografijas turintys šokėjai savo choreografiniuose darbuose labiau domisi ne tiek klasikine, kiek neoklasikine choreografine raiška, visokiomis jos dermėmis su šiuolaikinio šokio formomis, kartais – ryšiais su šokio ir kultūros istorija, kaip kad šiemet „Impulse“ parodytame Živilės Baikštytės „Pomeriggio“. Būtent „Impulsas“ atrado Martyną Rimeikį, kuris sulaukė Godo ir 2015 metais žada pirmąjį „pilno metražo“ spektaklį – „Visur, kur mes nebuvome“.

Laikraštis

Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.
Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:
– Kaip sekasi?

Apsėstųjų sapnai

„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.

Dailė kaip varlinukas ar smėlio dėžė

Pateikiant išsamią ir įvairiapusę visų (o, siaube – visų!!!) praeinančių metų dailės įvykių bei renginių, sumanymų ir įsikūnijimų apžvalgą, reikia gerokai įtempti smegeninę ir 1) prisiminti visus tuos atvejus; taip pat 2) teisintis (arba nesiteisinti, bet argumentuoti), jeigu kokiame nors iš jų nedalyvauta arba jis palaikytas nevertu dėmesio... Iš karto dar norisi pasakyti, kad ir fiziškai, ir psichologiškai neįmanoma sudalyvauti visur. Štai atrodo, kad Lietuvos dailės gyvenimas yra seklus ir kartais monotoniškas, o staiga pamatai, kad kartais visa tai primena vadinamąjį „varlių pliažą“, kuriame iki kelių (seklu!) braidžiojantys vaikai (bet jų labai daug) taškosi, rėkauja, triukšmauja, žaidžia ir tiesiog džiaugiasi pačiu procesu – kol jį sutrukdo koks nors pilvotas ir gyvenimu taip pat norintis pasidžiaugti (bet nepakenčiantis bamblių taškymosi) dėdė. Arba kaip kokia smėlio dėžė – mažamečiai (dideliausia jų bendruomenė) mojuoja kastuvėliais, stato netvarias pilis ir kitokius infantilios architektūros objektus. Tuomet ateina chuliganavotas dičkis arba budri bei neperkalbama auklė ir pakoreguoja įvykius savomis linkmėmis. Tokie turbūt buvo ir 2014-ieji dailėje. Viskas vyko kaip visuomet – labai daug parodų, pristatymų ir kitokių „projektų“ (pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, kad šį žodį toleruoju tik kalbose apie architektūrą), bet būta ir tokių reiškinių, kurie lyg kokie orientyrai suteikia konkrečiai laiko atkarpai unikalių bruožų. Ir kas gali žinoti – galbūt visa tai darys esminių pokyčių ir ateityje...

Vienas vidury vandenyno

Šventės neišvengiamai artėja, o dovanų vis dar stinga. „7md“ rekomenduoja – geriausia dovana bus filmas, juolab kad šį rudenį jau pasirodė Jimo Jarmuscho „Išgyvens tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, JAV, 2013) DVD. Filmas pas mus taip ir nebuvo išleistas į ekranus, jį galėjo pamatyti tik „Scanoramos“ žiūrovai, o jie prisimena sausakimšas sales, bet neabejojame, kad Lietuvoje Jarmuscho gerbėjų – nepalyginti daugiau. Pateikiame Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.

PUSLAPIS
IŠ
1003