Paskutinis „Oskarų“ nominantų „Geriausio filmo užsienio kalba“ kategorijoje atrankos etapas vyks sausio 9–11 dienomis. Tada ir paaiškės, kokie 5 filmai tapo „Oskarų“ nominantais. Juos rinks iš 9 trumpojo sąrašo finalininkų, kurie paaiškėjo gruodžio pabaigoje. Tai Georgi Ovašvili „Kukurūzų sala“ (Gruzija), Estijai atstovaujantys Zazos Urušadzės „Mandarinai“, Pawelo Pawlikowskio „Ida“ (Lenkija, Danija), Rubeno Östlundo „Force majeure“ (Švedija), Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviafan“, Rusija), Abderrahmane’o Sissako „Timbuktu“ (Mauritanija), Paulos van der Oest „Kaltinamoji“ („Accused“, „Lucia de B.“, Olandija), Damiáno Szifróno „Laukinės istorijos“ („Relatos salvajes“, Argentina) ir Alberto Arvelo „Išlaisvintojas“ („Libertador“, Venesuela). „Kukurūzų salą“ ir „Mandarinus“ pernai parodė „Scanorama“ ir „Kino pavasaris“, „Idą“ ir „Force majeure“ vis dar galima pamatyti Lietuvos kino teatruose. „Oskarų“ savininkai paaiškės vasario 22 d.
![]() | ![]() | ![]() |
2015 m. sausio 6 ir 7 d. Lietuvos žiūrovams bus pristatyta šiuolaikinio anglų dramaturgo Nick‘o Payne‘o pjesė „Spiečius“, kuri pirmą kartą buvo pastatyta 2012 m. Londono „Duke of York“ teatre. Pjesę jau įvertino Ispanijos, Olandijos, Australijos, Lenkijos žiūrovai. Pirmieji spektakliai bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
![]() |
Pasklidus žiniai apie Valdo Ozarinsko mirtį, draugai spontaniškai surengė paminėjimą VDA ekspozicijų salėje „Titanikas“. Tomas Grunskis ir Darius Čiūta jam skyrė instaliaciją „Parametras“: sukasi dvi metalinės liniuotės – kasdieniai architekto įrankiai. Neatlaikiusios tempimo jos tarkšteli į grindis, užpildydamos erdvę pratisai gaudžiančiu džyyyrrr.
Šia liūdna proga prisimindama Valdo kūrinius matau: juose kristalizavosi Lietuvos likimas. 1995 m. iš sovietinio kalėjimo išsivadavusios valstybės sostinėje (o paskui Baltimorėje, JAV) jis realizavo tautiškai nemotyvuotą Franko Zappos paminklą (iniciatorius Saulius Paukštys, skulptorius Konstantinas Bogdanas). Šalia poliklinikos atsirado smagiai beprotiška situacija – už santūraus biusto rėkia nutapyti gerbėjai ir iki raudonumo įkaitusios garso kolonėlės. Paminklas ir dabar primena ne tiek Zappą, kiek tą laiką, kai atrodė, kad viskas įmanoma ir niekas nebevaržys kūrybos laisvės.
![]() |
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Pateikiant išsamią ir įvairiapusę visų (o, siaube – visų!!!) praeinančių metų dailės įvykių bei renginių, sumanymų ir įsikūnijimų apžvalgą, reikia gerokai įtempti smegeninę ir 1) prisiminti visus tuos atvejus; taip pat 2) teisintis (arba nesiteisinti, bet argumentuoti), jeigu kokiame nors iš jų nedalyvauta arba jis palaikytas nevertu dėmesio... Iš karto dar norisi pasakyti, kad ir fiziškai, ir psichologiškai neįmanoma sudalyvauti visur. Štai atrodo, kad Lietuvos dailės gyvenimas yra seklus ir kartais monotoniškas, o staiga pamatai, kad kartais visa tai primena vadinamąjį „varlių pliažą“, kuriame iki kelių (seklu!) braidžiojantys vaikai (bet jų labai daug) taškosi, rėkauja, triukšmauja, žaidžia ir tiesiog džiaugiasi pačiu procesu – kol jį sutrukdo koks nors pilvotas ir gyvenimu taip pat norintis pasidžiaugti (bet nepakenčiantis bamblių taškymosi) dėdė. Arba kaip kokia smėlio dėžė – mažamečiai (dideliausia jų bendruomenė) mojuoja kastuvėliais, stato netvarias pilis ir kitokius infantilios architektūros objektus. Tuomet ateina chuliganavotas dičkis arba budri bei neperkalbama auklė ir pakoreguoja įvykius savomis linkmėmis. Tokie turbūt buvo ir 2014-ieji dailėje. Viskas vyko kaip visuomet – labai daug parodų, pristatymų ir kitokių „projektų“ (pasinaudodamas proga atkreipsiu dėmesį, kad šį žodį toleruoju tik kalbose apie architektūrą), bet būta ir tokių reiškinių, kurie lyg kokie orientyrai suteikia konkrečiai laiko atkarpai unikalių bruožų. Ir kas gali žinoti – galbūt visa tai darys esminių pokyčių ir ateityje...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šventės neišvengiamai artėja, o dovanų vis dar stinga. „7md“ rekomenduoja – geriausia dovana bus filmas, juolab kad šį rudenį jau pasirodė Jimo Jarmuscho „Išgyvens tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, JAV, 2013) DVD. Filmas pas mus taip ir nebuvo išleistas į ekranus, jį galėjo pamatyti tik „Scanoramos“ žiūrovai, o jie prisimena sausakimšas sales, bet neabejojame, kad Lietuvoje Jarmuscho gerbėjų – nepalyginti daugiau. Pateikiame Paweło T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus.
![]() | ![]() | ![]() |