![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
![]() |
Projekto „Kritikai vs. choreografai“ trečiasis sezonas jau eina į pabaigą, bet apie jį viešumoje kalbama ganėtinai mažai. Nors pavadinime ir naudojamas supriešinimas vs., vis dėlto tai yra bendradarbiavimo projektas, Lietuvoje po truputį įtvirtinantis šokio dramaturgo figūrą. Apie projektą, jo tikslus ir pačią šokio dramaturgiją kalbamės su „Kritikai vs. choreografai“ koordinatore ir dalyve Ingrida Gerbutavičiūte, jau nebe pirmus metus projekte dalyvaujančiomis šokio ir teatro teoretikėmis Sigita Ivaškaite, Monika Jašinskaite, Silvija Čižaite-Rudokiene.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tradiciškai geriausių metų filmų dešimtukus paskelbė du kino žurnalai – britų „Sight & Sound“ ir prancūzų „Cahiers du cinema“. Šiemet britų ir prancūzų nuomonės retai sutampa. „Sight & Sound“ apklausė 50 kritikų, kiekvieno paprašę išrinkti 5 geriausius šių metų filmus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Naujausias Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stlius – tai aš“, kaip ir visi ankstesnieji režisieriaus kūriniai, sulaukė prieštaringų vertinimų. Prie to prisidėjo ir konfliktas su Yves’o Saint-Laurent’o partneriu Pierre’u Bergé, jo draudimas režisieriui naudotis dailininko archyvu, ir tais pačiais metais ekranuose pasirodęs kitas – Jalilo Lespert’o biografinis filmas apie Saint-Laurent’ą. Tačiau būtent Bonello filmą Prancūzija šiemet pristatė „Oskarams“. Pateikiame režisieriaus interviu leidiniams www.colta.ru, lci.tf1.fr, „Le Figaro“ ištraukas.
![]() | ![]() |
Lapkritis – smuikininko Aleksandro Livonto (1920–1974) mėnuo: 20 d. prasidėjo jo neilga, bet kaitri žemiškoji kelionė, o 12 d. – baigėsi. Dėsninga, kad šio mėnesio tėkmėje dažniausiai ir prisimenama tai, kas ypatingu būdu įprasmino sovietų okupacijos pradžioje į Lietuvą atvykusio bei greitai šioje kultūrinėje terpėje pritapusio ir įsigyvenusio A. Livonto įvairialypę veiklą, – tą ryškiai paliudija tuo laiku vienas po kito pasirodę Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Vytauto Klovos, Eduardo Balsio, Juozo Karoso ir kitų kompozitorių kūriniai smuikui. Lapkričio 25 d. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoje salėje įvyko A. Livontui skirtas vakaras, kuriame į prasmingą koliažą susijungė maestro interpretacijų dokumentiniai vaizdo paliudijimai, smuiko specialybės moksleivių (2–9 klasių), mokytojos Ingos Gylytės, buvusių A. Livonto mokinių Kristinos Domarkienės ir Audronės Sharp koncertas bei autentiškų prisiminimų riturnelė (jo koncertmeisterio Bernardo Vasiliausko, buvusios mokinės Editos Vasiliauskaitės, veiklos tyrinėtojo Donato Katkaus). Vakaro atlikėjams akompanavo Sigutė Gražinienė ir Irina Dombrovskaja. Be to, dalyvavo fleitininkas Vytautas Oškinis, vargonininkė Jūratė Landsbergytė. Būta ir ypatingų svečių – A. Livonto bei Olgos Šteinberg duktė Nina Livont bei nemažas būrys maestro klasės absolventų.
![]() | ![]() |
Michelangelo Caravaggio šventųjų paveikslams pozavo girtuokliai ir prostitutės. Andriaus Kviliūno videokūrybai taip pat artimas panašus „proletarinis“ principas. Antai Bažnytinio paveldo muziejuje jis eksponuoja gyvuosius šventųjų paveikslus, kurių prototipu yra jis pats arba jo pažįstami. Parodos kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė vykusiai parinko ir patį menininką, ir kontekstą parodai. Iš tiesų, Andrius Kviliūnas – vienas autentiškiausių mūsų menininkų, tarsi atgailaujantis nusidėjėlis kartojantis „Sveika Marija, malonės pilnoji... Melsk už mus, nusidėjėlius...“ Kviliūno videofilmai – tarsi mažytės stigmos, be to, savo filmuose menininkas dažnai remiasi savotiška „kilpa“ ‒ (pasi)kartojimu, tarsi rožančiaus vėrinio principu. „Sigita Maslauskaitė manęs paklausė: „Kodėl šventieji?“ Bandau atsakyti. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad menininko veikla yra ribota ir labai žemiška. Menininkai bando sukurti nemirtingumo mitą materialiomis priemonėmis. Mane dabar daug labiau domina beprotiška idėja, „kaip tapti šventuoju?“ ir įsitvirtinti nematerialiajame žmonijos pavelde. (...) Po linksmybių – lašelinės ligoninėje ir vėlesni darbingumo priepuoliai, kai gali ištisas paras filmuoti, montuoti videofilmą, tapyti. Savotiškas nuolatinis savęs neigimas, o paskui bandymas padaryti ką nors pozityvaus, kad pateisinčiau savo paklydimus.“
![]() | ![]() |
Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus. Tuo nė per nago juodymą neabejoja Bertrand’as Bonello. Tačiau jis buvo, žinoma, dar ir žmogus. Todėl režisierius dizainerį rodo silpną, depresuotą, godų ir pasileidusį. Žodžiu, su visais paslydimais (ne tik ant podiumo). Bonello kuria portretą. Jis žino, ko reikia, kad portretas būtų spalvingas. Asmenybės neužteks. Reikia ir jos gyvenamo laiko dvasios. Viso to bus, nes jei nebūtų, tai koks čia portretas. Bet vienas interneto komentatorius taikliai pasakė: Saint-Laurent’as – ne Gandhis. Todėl dvi su puse valandos stebėti, kaip vargšas dizaineris išgyvena asmeninę ir kūrybos krizę, o finale triumfuoja ir miršta (tai atsitinka skirtinguose laikotarpiuose), labai užtrunka. Neužtruktų, jei režisieriui pavyktų sukurti įsimintiną ir žmogaus, ir laikotarpio paveikslą. Deja, didingai nepavyksta. Po seanso prisimeni tik raukšlę Gaspard’o Ullielio skruoste. O jei įtempi atmintį – dar baltus ir raudonus skaičius per visą ekraną, žyminčius svarbius dizainerio gyvenimo ir karjeros metus. Bet kurdamas kūrėjo mitą režisierius akivaizdžiai stengėsi. Taip akivaizdžiai, kad net nesmagu.
![]() |