7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kaip patenkinti sinefilą

Luaros upės slėnyje, Prancūzijos vakaruose, įsikūręs Nantas XVIII a. buvo svarbiausias uostas Atlanto pakrantėje, jungęs Vakarų Afriką su Europa. Į jį iki pat XIX a. pradžios iš Pietų plaukė laivai, pilni vergų, cukraus ir visokių kitų gėrybių. Simboliška, kad jame jau 36 metus vykstantis Nanto Trijų žemynų kino festivalis (Festival de 3 continents), rodantis filmus iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos, imperializmo pasaulį saisčiusias grandis atkuria jau visai kitokia forma.
Festivalio ašis – konkursinė programa, kurioje dėl „Montgolfiere D’or“ („Auksinio skraidančio baliono“) apdovanojimo varžosi filmai iš Pietų Amerikos, Afrikos ir Azijos. Jį laimėjo patirtimi kitus konkurso dalyvius gerokai pranokusio Pietų Korėjos režisieriaus Wang Sang-soo filmas „Laisvės kalva“ („Jayueui onduk“). Filme justi režisieriaus kūrybai būdingi lengvumas ir subtili ironija, žiūrėti jį – tikras malonumas. „Laisvės kalvos“ siužetą kuria nechronologiška seka herojės Kvon skaitomi laiškai, kuriuos ji randa grįžusi namo po gydymosi kalnuose. Juos parašė iš Japonijos kelioms savaitėms atvykęs Mori, buvęs Kvon vaikinas. Filmas ironiškai akcentuoja kultūrinius stereotipus, žaismingai vaizduoja žmonių bendravimo banalybes ir kuriozus.

Čia yra mano kiemas

Nors kultūros baro „Kablys“ svečių namuose įsikūrusios parodos „Monolitas“ atidarymo metu skambėjo repas, mano mintyse vis sukosi SEL dainos „Kiemas“ pradžia: „Čia stoviu aš, čia stovi tu / Čia stovim mes, mes visi kartu / Kai mūsų daug, mes tvirti kaip plienas / Vienas už visus ir visi už vieną“. Kaip ir SEL fenomenas, paroda yra ryškus 10-ojo dešimtmečio atmosferos atspindys ir rezultatas. Kaip ir SEL, jos autoriai priklauso tai kartai, kurios kūrybinės ambicijos prasidėjo miestų blokinių daugiaaukščių („monolitų“) kvartaluose, tarsi vėjaraupių žymės nusėjusiuose Rytų Europos platybes nuo Bulgarijos iki Estijos. Tiksliau – jų kiemuose, kur, galima sakyti, gimė vieni iš pirmųjų nepriklausomos šalies miestų getų ir pogrindžių, tapę atskirais antropologiniais reiškiniais.
Apie 10-ojo dešimtmečio ir jų kiemų estetiką jau galima būtų rašyti daktaro disertacijas, tačiau iš karto norėtųsi atkreipti dėmesį, kad „Monolito“ idėjos akivaizdžiai gimė ne iš sentimentų ir nostalgijos šlovingam laikotarpiui. Šios nostalgijos apraiškų yra pilni interneto forumai, o parodos koncepcijoje persipynę keli svarbūs aspektai išryškina, tarp kitų klausimų, augantį nepasitenkinimą būtent pogrindžio nykimu arba, ką jau čia slėpti, tyliu ir sistemingu naikinimu. Pavyzdžiui, Vilnius jau nebetenka undergroundo, nes jam palankios teritorijos pamažu privatizuojamos, paverčiamos kūrybinio potencialo neturinčiomis įstaigomis ar tiesiog uždaromos, kaip kad nutiko legendinei „Sattai“ ar „Fluxus ministerijai“. „Commune Art“ krečia kone kriminaliniai skandalai, „Psichbaryje“ renkasi skustagalviai, nors apie tai garsiai nekalbama, loftai darosi vis brangesni ir vis labiau posh – tokiu būdu iš centro ir senamiesčio tyliai „išspaudžiama“ viskas, kas pagal estetiką netinka prie lakuotų ar smailianosių batų, kuriuos mėgsta ir verslininkai, ir mafukai. „Kablys“ liko viena iš erdvių, turinčių šansų minėtą kūrybinį potencialą išsaugoti. Todėl geresnę vietą tokiai parodai sunku ir sugalvoti, juo labiau kad ir rinktis nelabai yra iš ko.

Kritiko ir choreografo pas de deux

Projekto „Kritikai vs. choreografai“ trečiasis sezonas jau eina į pabaigą, bet apie jį viešumoje kalbama ganėtinai mažai. Nors pavadinime ir naudojamas supriešinimas vs., vis dėlto tai yra bendradarbiavimo projektas, Lietuvoje po truputį įtvirtinantis šokio dramaturgo figūrą. Apie projektą, jo tikslus ir pačią šokio dramaturgiją kalbamės su „Kritikai vs. choreografai“ koordinatore ir dalyve Ingrida Gerbutavičiūte, jau nebe pirmus metus projekte dalyvaujančiomis šokio ir teatro teoretikėmis Sigita Ivaškaite, Monika Jašinskaite, Silvija Čižaite-Rudokiene.

Kino naujienos trumpai

 Tradiciškai geriausių metų filmų dešimtukus paskelbė du kino žurnalai – britų „Sight & Sound“ ir prancūzų „Cahiers du cinema“. Šiemet britų ir prancūzų nuomonės retai sutampa. „Sight & Sound“ apklausė 50 kritikų, kiekvieno paprašę išrinkti 5 geriausius šių metų filmus.

Pakilti kuo aukščiau

Profesorės Veronikos Vitaitės 75-mečiui klausytojams buvo pateikta daug puikios muzikos. Visą renginių ciklą lapkričio 26 ir 29 d. užbaigė koncertai Nacionalinėje filharmonijoje. Muzikos profesionalams bei melomanams žinoma šios iškilios visuomenininkės, daugybės svarbių pianistams renginių, konkursų organizatorės, žymios pedagogės, kurios fortepijono klasę baigė daugiau kaip 70 pianistų, veikla. Sunku įsivaizduoti, kaip ši nepaprastai energinga, negailinti jėgų organizacinei veiklai asmenybė sugeba kokybiškai, aukščiausiu profesiniu lygiu dirbti pedagoginį darbą, įtraukti savo auklėtinius į daugybę pastangų ir ištvermės reikalaujantį įtemptą tobulėjimo kelią ir dar rasti laiko savo pačios koncertinei veiklai. Čia pirmenybę teikė fortepijoniniams duetams. Nuo 1964 m. koncertavo su Andriumi Povilaičiu, vėliau su jautria pianiste, puikia kamerinio muzikavimo profesionale Ramute Vaitkevičiūte (duetas „Viva“). Dažnai duetu skambino su savo dukra, menine bendraminte Aleksandra Žvirblyte. V. Vitaitė neapsiribojo vien šia koncertine veikla, mielai akompanavo puikiems smuikininkams Algirdui Stulgiui, Raimundui Katiliui, dainininkėms Reginai Maciūtei, Irenai Laurušienei, koncertavo su Lietuvos orkestrais, diriguojamais Abelio Klenickio, Sauliaus Sondeckio, Jurgio Fledžinsko, Juozo Domarko, Margaritos Dvarionaitės, Pavelo Bermano, Mindaugo Piečaičio. Lietuvos radijuje įrašyta per 120 koncertų, išleista V. Vitaitės įgrotų plokštelių. Pastaruoju metu ji skambina su dukra A. Žvirblyte ir beatskleidžiančiu savo talentą jaunuoju pianistu, anūku Pauliumi Anderssonu. Pokalbyje su savo absolvente, humanitarinių mokslų daktare Daiva Tamošaityte, profesorė yra pasakiusi: „Manau, kad svarbiausia ugdyti atlikėjo dvasią. Mes prisiliečiame prie genijų, todėl, kad ir kokie talentingi būtume, privalom ne genijų iki savęs nuleisti, bet patys iki jo kuo aukščiau pakilti, kiekvienas pagal savo gebėjimus, atsidavimą, meilę. Būti muzikantu – išskirtinė laimė ir Dievo dovana.“
 

Ieškant tapatybės

Rolandas Emmerichas kūrė filmus apie ateivius iš kosmoso („Žvaigždžių vartai“, „Nepriklausomybės diena“), klimato kaitą („Diena po rytojaus“), iš gelmių išlindusį monstrą („Godzila“), pasaulio pabaigą („2012“). Ko gero, ta pati masinė kultūra bei jos gerbėjai ir pašnibždėjo režisieriui sukurti „Anonimą“ (TV1, šįvakar, 5 d. 23.15). Juk ir juos domina ne vienam intelektualui iškilęs klausimas, kaip kažkoks beraščių tėvų sūnus, aktorius Williamas Shakespeare’as galėjo sukurti tokius šedevrus. Ar jis iš tikrųjų buvo genialus dramaturgas, ar už šios pavardės slepiasi kažkas kitas?
 
Emmerichas, kaip populiarių ir brangių filmų režisierius, atsisakė literatūrologų ir istorikų įrodymų ir pavertė filmą kažkuo, primenančiu „Delfi“ antraštes, pavyzdžiui, „Intymi moterų higiena: mitai ir faktai“ ar „Operai neabejingos garsenybės leido vakarą „Trubadūro“ premjeroje“. Ko gero, Emmerichui nėra didelio skirtumo, kas filmo herojus: Godzila, ateivis iš kosmoso ar Shakespeare’as, – visi jie vienodai žadina masinę vaizduotę, juolab kad poetas Edwardas de Vere (jam dažniausiai ir priskiriamas Williamo Shakespeare’o pseudonimas) karalienės Elžbietos I laikų Anglijoje jaučiasi lyg visai šiuolaikiškame politiniame gyvačių lizde. Poetą aristokratą suvaidinęs Rhysas Ifansas yra prisipažinęs, kad norėjo parodyti savo herojų seksualų („Davidas Bowie sutinka Karlą Lagerfeldą“).

Nuobodulys – šiuolaikinio žmogaus būsena

Naujausias Bertrand’o Bonello filmas „Sen Loranas. Stlius – tai aš“, kaip ir visi ankstesnieji režisieriaus kūriniai, sulaukė prieštaringų vertinimų. Prie to prisidėjo ir konfliktas su Yves’o Saint-Laurent’o partneriu Pierre’u Bergé, jo draudimas režisieriui naudotis dailininko archyvu, ir tais pačiais metais ekranuose pasirodęs kitas – Jalilo Lespert’o biografinis filmas apie Saint-Laurent’ą. Tačiau būtent Bonello filmą Prancūzija šiemet pristatė „Oskarams“. Pateikiame režisieriaus interviu leidiniams www.colta.ru, lci.tf1.fr, „Le Figaro“ ištraukas.

Neabejingumas mene

Lapkritis – smuikininko Aleksandro Livonto (1920–1974) mėnuo: 20 d. prasidėjo jo neilga, bet kaitri žemiškoji kelionė, o 12 d. – baigėsi. Dėsninga, kad šio mėnesio tėkmėje dažniausiai ir prisimenama tai, kas ypatingu būdu įprasmino sovietų okupacijos pradžioje į Lietuvą atvykusio bei greitai šioje kultūrinėje terpėje pritapusio ir įsigyvenusio A. Livonto įvairialypę veiklą, – tą ryškiai paliudija tuo laiku vienas po kito pasirodę Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Antano Račiūno, Vytauto Klovos, Eduardo Balsio, Juozo Karoso ir kitų kompozitorių kūriniai smuikui. Lapkričio 25 d. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Didžiojoje salėje įvyko A. Livontui skirtas vakaras, kuriame į prasmingą koliažą susijungė maestro interpretacijų dokumentiniai vaizdo paliudijimai, smuiko specialybės moksleivių (2–9 klasių), mokytojos Ingos Gylytės, buvusių A. Livonto mokinių Kristinos Domarkienės ir Audronės Sharp koncertas bei autentiškų prisiminimų riturnelė (jo koncertmeisterio Bernardo Vasiliausko, buvusios mokinės Editos Vasiliauskaitės, veiklos tyrinėtojo Donato Katkaus). Vakaro atlikėjams akompanavo Sigutė Gražinienė ir Irina Dombrovskaja. Be to, dalyvavo fleitininkas Vytautas Oškinis, vargonininkė Jūratė Landsbergytė. Būta ir ypatingų svečių – A. Livonto bei Olgos Šteinberg duktė Nina Livont bei nemažas būrys maestro klasės absolventų.

Maldingumo pratybos

Michelangelo Caravaggio šventųjų paveikslams pozavo girtuokliai ir prostitutės. Andriaus Kviliūno videokūrybai taip pat artimas panašus „proletarinis“ principas. Antai Bažnytinio paveldo muziejuje jis eksponuoja gyvuosius šventųjų paveikslus, kurių prototipu yra jis pats arba jo pažįstami. Parodos kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė vykusiai parinko ir patį menininką, ir kontekstą parodai. Iš tiesų, Andrius Kviliūnas – vienas autentiškiausių mūsų menininkų, tarsi atgailaujantis nusidėjėlis kartojantis „Sveika Marija, malonės pilnoji... Melsk už mus, nusidėjėlius...“ Kviliūno videofilmai – tarsi mažytės stigmos, be to, savo filmuose menininkas dažnai remiasi savotiška „kilpa“ ‒ (pasi)kartojimu, tarsi rožančiaus vėrinio principu. „Sigita Maslauskaitė manęs paklausė: „Kodėl šventieji?“ Bandau atsakyti. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad menininko veikla yra ribota ir labai žemiška. Menininkai bando sukurti nemirtingumo mitą materialiomis priemonėmis. Mane dabar daug labiau domina beprotiška idėja, „kaip tapti šventuoju?“ ir įsitvirtinti nematerialiajame žmonijos pavelde. (...) Po linksmybių – lašelinės ligoninėje ir vėlesni darbingumo priepuoliai, kai gali ištisas paras filmuoti, montuoti videofilmą, tapyti. Savotiškas nuolatinis savęs neigimas, o paskui bandymas padaryti ką nors pozityvaus, kad pateisinčiau savo paklydimus.“

Didinga!

Yves’as Saint-Laurent’as buvo genijus. Tuo nė per nago juodymą neabejoja Bertrand’as Bonello. Tačiau jis buvo, žinoma, dar ir žmogus. Todėl režisierius dizainerį rodo silpną, depresuotą, godų ir pasileidusį. Žodžiu, su visais paslydimais (ne tik ant podiumo). Bonello kuria portretą. Jis žino, ko reikia, kad portretas būtų spalvingas. Asmenybės neužteks. Reikia ir jos gyvenamo laiko dvasios. Viso to bus, nes jei nebūtų, tai koks čia portretas. Bet vienas interneto komentatorius taikliai pasakė: Saint-Laurent’as – ne Gandhis. Todėl dvi su puse valandos stebėti, kaip vargšas dizaineris išgyvena asmeninę ir kūrybos krizę, o finale triumfuoja ir miršta (tai atsitinka skirtinguose laikotarpiuose), labai užtrunka. Neužtruktų, jei režisieriui pavyktų sukurti įsimintiną ir žmogaus, ir laikotarpio paveikslą. Deja, didingai nepavyksta. Po seanso prisimeni tik raukšlę Gaspard’o Ullielio skruoste. O jei įtempi atmintį – dar baltus ir raudonus skaičius per visą ekraną, žyminčius svarbius dizainerio gyvenimo ir karjeros metus. Bet kurdamas kūrėjo mitą režisierius akivaizdžiai stengėsi. Taip akivaizdžiai, kad net nesmagu.

 
Štai – vienas pirmųjų filmo epizodų. Dizainerio mados namai. Tvyro darbinė rimtis. Sukasi asistentai, siuvėjos raižo ir karpo audinius, viena apsiašaroja, nes ketvirtą kartą blogai sudygsniavo medžiagą. Bandyk iš naujo, pataria kolegė. Ši sukandusi dantis bando, nes supranta, kad dirba genijui. Saint-Laurent’o nematome, sklando tik jo aura: šiapus ir anapus ekrano. Bet staiga pasigirsta klasikinė muzika. Ji skamba iš genijaus kabineto. Jis ten, už sienos. Bonello prie jo tipena lėtai ir tyliai. Taip lėtai ir tyliai, kad visą filmą nepasislenka nė per centimetrą arčiau.
PUSLAPIS
IŠ
1003