7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Niekam nesakyk, kur veda Labirintas

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Labyrinthus“ Šiuolaikinio meno centre

Agnė Narušytė
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Dailė
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainiaus Liškevičiaus kūrinį „Labyrinthus“ geriausia patirti ir nieko nepasakoti. Pastebėjau, kad visi taip ir daro. Didžiojoje Šiuolaikinio meno centro salėje aptikę tamsiai pilką statinį, įeina pro artimiausią angą ir sustoja prie pirmojo eksponato. Kai kurie jį atpažįsta iš pernykštės parodos „Trylikto taško projekcija“ (galerija „Artifex“). Tai braižomosios geometrijos vadovėlis, ant kurio stovi kaubojus ir guli nurauta galva. Iš jos trykštantis kraujas jau išliejo skritulį viršelio iliustracijai, galva šypsosi. Aplink ant sienų kaba trys kalnų fotografijos. Jose nubrėžtas raudonas brūkšnys iš kalno veda į dangų ir atvirkščiai. Labirinto plane šis kambarys įvardytas taip: „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. Naivu manyti, kad toliau labirinte tyko tikri pavojai. Todėl niekas iš čia nepasuka atgal.
 
Įėjus ima veikti tamsiai pilka sienų spalva – ji praryja gylius ir atstumus, kuria iliuzijas. Angos atrodo kaip veidrodžiai, o vienas už kito stovintys daiktai – kaip netikslūs vienas kito atspindžiai. Baisu tuose „veidrodžiuose“ sutikti save, bet per juos kiaurai perėjus tavo kūno dalys išnyra netikėtose vietose, susijungia su perpjautu kamuoliu, o tas jau spokso į tave savo vidiniais tapetais. Baltos grindys virsta į tamsą besileidžiančiais laiptais ir sienos pakimba ore. Todėl nekeista, kad kai kuriuose kambariuose kalnų, vandenynų ir interjerų fotografijos kaba atvirkščiai – taip ir turi būti, nes tai jau nebėra kasdienė trimatė erdvė, kurioje esi įpratęs valdyti savo geismų, baimių, prisirišimų projekcijas. Labirinte išorinis pasaulis privalo liautis egzistavęs, laikas turi sustoti, atpalaiduodamas logiką ir fizikos dėsnius. Pasijutau lyg Tvin Pykso raudonajame kambaryje, kurį sapnuoja agentas Deilas Kuperis: ten jis dvidešimt penkeriais metais vyresnis, jam į ausį kažką sako nužudyta mergina, o raudonu kostiumu vilkintis nykštukas mįslingai paaiškina esmę ir pradeda šokti. Dabar suprantu, kodėl parodos „Trylikto taško projekcijos“ atidarymo metu Liškevičius tik šnabždėjo į ausį „mediumui“. Pagal nustatytą maršrutą vaikščiojant nuo fotografijos prie fotografijos reikėjo rasti duris į šį labirintą, o čia – iššifruoti daiktų atsakymus.
 
Daiktai kartais kasdieniški, kartais egzotiški, bet iš šių res(es) sukurti dariniai yra rebusai: ant pieštukų smaigalių pasistiepęs ožio trikojis baigiasi riestomis lemputėmis, kurias galima uždegti; sustojęs žadintuvas puikuojasi stirnino ragais; prie gaublio pritvirtinta dagtis, o virš jo pavojaus neįtariantis laukinis saugo dangaus kolbą su rožiniu maiginiu, kol papėdėje suliniuotu lapu į pagalbą skubėjęs kaubojus sutrikęs sprendžia biurokratinę mįslę... Po labirintą geriausia vaikščioti pamažu auginant vaizduotę. Tačiau laikraščiui reikia žodžių. Koks tekstas labiausiai tiktų šiam kūriniui? Charlesʼis Baudelaireʼas yra pasakęs, kad geriausia paveikslo recenzija yra jo „atvaizdas skvarbiame ir jautriame prote“, o geriausia jo žodinė forma – „sonetas arba elegija“. Ar tai reiškia, kad geriausia daiktų labirinto recenzija būtų tekstų labirintas?
...
Tai jau padaryta – pats menininkas išleido knygelę „Labyrinthus“. Išsprendus viršelyje pateiktą kryžiažodį, išryškėja lietuvių rašytojų pavardės, kai kurios parašytos atvirkščiai. Jas apibrėžus, tituliniame puslapyje atsispaudžia pastato plano, o gal griuvėsių, gal pamatų piešinys. Šiaip ar taip, lietuvių literatūra yra žemė, pagrindas. Toliau – po kalnus, žemės gelmes, pomirtinį pasaulį, amžinybę ir kitus matavimus vedžiojantis pasakojimas, kuriam pradžią pamėtėjo atsitiktinumas. Tas pasakojimas sudėliotas iš tekstų: mokslinių (Alberto Einsteino minčių, tikimybių teorijos ir žemės istorijos), filosofinių ir semiotinių (Martino Heideggerio, Friedricho Nietzsche’s, Felixo Thürlemanno), religinių (Šventojo Rašto, Tibeto mirusiųjų knygos, ezoterikos, jogos), literatūrinių fikcijų (Jorge Luiso Borgeso, Kobo Abės, Flanno O’Brieno (...) Grahamo Greeneʼo, Euripido), pranešimų žiniasklaidoje, receptų knygų, paties Dainiaus dienoraščio ir „pamestų citatų“. Tekste atpažįstu personažus, kuriems galėtų priklausyti labirinte matyti daiktai: gašlumo simbolį Satyrą, gulbę, kurios plunksna pažadino iš sapno, vidaus degimo variklį, turintį kristalo-fakelo-ledų porcijos formą, ir raudona striuke vilkintį lietuvį alpinistą, kalne išsikasusį sniego duobę... Randu ir Borgeso vienos linijos labirintą...
 
Ir tekstinis, ir daiktinis labirinto pavidalas gali atrodyti kaip takelių raizgalynė, kur tegalima „anemiškai ir anonimiškai“ klajoti it „padrikame sapne“, žvilgtelint į citatą, nuotrauką ar daiktą kaip į „kupiną neartikuliuotos nostalgijos“ ženklą, praradusį ryšį su gyvenimu, užsukti į kambarius kaip į „tuščias mizanscenas, kuriose susitinka atmintis ir vaizduotė“ (Tautvydas Bajarkevičius, „Užuominų alchemija“, artnews.lt, 2013 m. vasario 7 d., http://www.artnews.lt/uzuominu-alchemija-apie-dainiaus-liskeviciaus-paroda-trylikto-tasko-projekcijos-galerijoje-artifex-17775). Toks labirintas patenkina norą pasiklysti, gimstantį tada, kai kasdienybė ima per daug akivaizdžiai kartotis. Pasiklysti ir atrasti kažką netikėto. Nebeaprėpti erdvės. Pamažu virsti išėjimo taku. Ar ne šį norą kasdien tenkina internetas? Ar nepanašus jis į labirintą, į kurį patekus galima keliauti nuo vaizdo prie vaizdo, nuo nuorodos prie nuorodos, nuo teksto prie teksto, pamiršus išankstinį tikslą ir fizinę tikrovę, klaidžioti be pabaigos po erdvę, kurioje nėra horizonto? Ar nesmagu kaip tekstiniam lašui susilieti su žinių okeanu?
Tačiau tai – tik viena labirinto pusė. Kyštelėjusi samtelį į minėtą tekstų okeaną, radau rimtai nusiteikusio tinklaraštininko, kunigo Peregrino perspėjimą: „Daugeliui gyvenimas yra labirintas kaip raizginys (maze), „nieko nereiškianti idioto pasaka“. Bet tikinčiam žmogui gyvenimas turi būti labirintas (labyrinth), mus vedantis į piligriminę kelionę nežinomais takais ir kartais stebinančiais keliais.“ Jis per daug supaprastina. Juk pirminis pasiklydimas prieštaravimuose ir yra gilesnio žinojimo sąlyga, idiotas veda piligrimą. Liškevičiaus labirintas veikia abiem kryptimis: klaidžiodamas be tikslo neišvengiamai ką nors atrasi. Tekstynas čia yra ir mintį skraidinantis ketvirtas matavimas, ir tekstinis siūlas, vedantis išėjimo link. Rodantis, kur veda visi pasaulio tekstai. Piligrimai dažniausiai tetrokšta grįžti „namo“, idiotai – nežinau, gal pasilikti labirinte? O koks jūsų tikslas?
 
Klausiu, nes šis labirintas nėra tik tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio. Atkreipkime dėmesį į rašybą – Liškevičius kūrinį pavadino ne graikišku žodžiu labyrinthos, o labyrinthus. Ši forma turi ir kitą reikšmę – tai oru kvėpuojanti sraigė, taip pat – vidinė ausies dalis, susidedanti iš sraigės, prieangio ir trijų pusratinių kanalų. Tai yra ir pusiausvyros jutimo organas. Kitaip tariant, į ŠMC interjerą įterptas ne tik klaidus statinys, bet ir vidinė ausis – kanalas, kuriuo keliaujančios garso bangos dar nėra interpretuotos, nėra virtusios prasmingu tekstu. Taip kalba daiktai: svarbiausios tiesos sakomos non verbis, sed rebus. Jų skleidžiamas bangas gaudantis žiūrovas turi susikaupti, nes nuo sprendimų priklauso, kaip veiks šis vestibuliarinis aparatas, pakylėtas virš žemės.
Gaudau. Daiktų čia daug. Jie kaupėsi pagal gyvenimo dėsnius, kuriuos valdo „atsitiktiniai procesai“. Paskui susigrupavo ant horizontalių plokštumų pagal asociacijų magneto lauko linijas. Iš pradžių tie ryšiai atrodo absurdiški – pavyzdžiui, ką bendro turi plunksnomis aplipusi šlepetė, prigrūsta laikraščių, ir žaislinė greitosios pagalbos mašina, ant kurios ji padėta? Balerina, kietasis diskas, ant kurio ji šoka, jo plastikinio dėklo pataluose gulintis kosmonautas ir išsiveržusio ugnikalnio piešinys? Naftos produktų pavyzdžiai, natrio chlorido modelis, plastmasiniai triušiai ir Broniaus Maigio akiniai iš „Muziejaus“ projekto? Bet kylančią prieštaravimų bangą atlaiko vertikalūs objektai. Jų grožis atrodo apgaulingai logiškas, skleiste skleidžia kažkokį tikėjimą. Juos pamačius, palietus, užuodus „fizinis pasaulis sustoja“.
 
Man sustojo tada, kai pamačiau šlepetę, užspringusią žiniomis iš praeities – kažkas ką tik vaikščiojo debesimis, kitaip iš kur tos plunksnos? Drįso pasprukti iš sveiko proto ligoninės į kitą pusę nuo mirties? Pamiršo, kas parašyta visuose vadovėliuose? Per tą laiką jų tiesos, jų tvirtažiniškas kalbėjimas apie pasaulio sandarą, gyvenimo esmę, auksą ir atolą jau smuktelėjo laiko sluoksniu žemyn. Nuo ašarų sustiklėjęs Kristaus kūnas suskilo į begalybę veidrodžio fragmentų. O aš, įsikūnydama į žaislinius žmogučius, žvelgiau į audenio košiamą pasaulį iš svaiginančio aukščio. Kol dangų užliejo vandenynas ir kalnai. Nepastebėjau, kada tai atsitiko, bet akivaizdu, kad įžengiau į veidrodžio zoną, kur žemę laikantys atlantai stovi ant galvos („Pasaulio centrai“, nuo 1999), priėjus durys užsidaro („In/Out“, 1998), palubėje švytintys patalų kalnynai sapnuoja aukštąją kultūrą („High Culture Unexplored Dream“, 2004), o pro Maigio akinius tikrovę stebintis muziejininkas perkuria jau nebe sovietmečio, o kosmoso istoriją. Labirinte klaidžiojantys ankstesni Dainiaus kūriniai apmąsto save. Tą patį darau ir aš – tas kažkieno ankstesnis kūrinys.
 
Nors galima čiupti bet kurią detalę ir įsitvėrus asociacijų siūlo keliauti į nežinią, šis Labirintas turi savo gerai apgalvotą logiką. Verta jį pereiti ir menininko numatytu maršrutu, sekant skaičiais kaip ir „Trylikto taško projekcijos“ parodoje. Tuomet erdvė iš tiesų taps labirintiška – spręsdama rebusus užmiršti, iš kurios pusės atėjai, ir tenka paklaidžioti, kol supranti, kokiame brėžinio taške esi ir kur reikia pasukti. Tai savaime smagu. Bet išaiškėja ir naujas pasakojimas, nauja daiktų sankaupų prasmė. Iš geometrinio žemės centro, kur kraujuoja besišypsanti galva, iškart patenki į tropikų rojų, kurio saulėtas kičas slepia ginkluoto kareivio buvimą. Masinė vaizduotė čia ir baigiasi, bet iš šio kambario išėjimo nėra. Skaičiai veda link dviejų baltų plastikinių figūrų, kurių viena yra tik kažko nuolauža, kita – pilna, bet neatpažįstama. Jos manajame scenarijuje nieko nereiškė. Šiame jos žymi tikrosios kelionės pradžią, nes tai – Sapnuotojas, ir vandenyno fotografija apvirsta būtent čia. Tada laikas sustoja ties be trijų minučių dvylika: „Takas, kuriuo tu ėjai / veda į kalnus, ir tavo siela visą laiką klampojo per sniegą šalia (kartu su tavim)...“ (D. L.). Kaip Rilke’s personažai nusilupusi kaukę, keliauji į pirmykštį chaosą, kai žemė buvo tik „sunki krūva susimaišiusių sėklų, turinčių jungtis vėliau į visokių pavidalų daiktus“ (Ovidijus), bet jau ryškėjo būsimos Bažnyčios kristalas, gaubiantis sprogusio gaublio griuvėsius. Pradžioje slypi pabaiga, iš žmonijos liks tik meilės išskyrų DNR pavyzdžiai, bet iš košmaro pažadina praskrendančios šlepetės plunksna ir Dievo paveikslas skyla pusiau, atverdamas išėjimą.
 
Tačiau ten nieko nėra, tik tuščia baltos salės erdvė, tad labirintas įtraukia atgal: įsižiūrėti į skilusio Kristaus atspindžių atspindžius, į kančią ir pajuoką. Tik dabar pamatau, kad ant sienos kaba raudona rūmų menės fotografija – raudonalinijinio labirinto projekcija, kalnuose sušalusio alpinisto (karštai aptarinėjant pasaulio žiniasklaidai) urvas. Galbūt esu jo laukimo kristale. Tokioje būsenoje sustojus laikui, pasikartojimų simetrija veikia kaip minties stingdymo įrankis: nerasdama išėjimo ji vis atsitrenkia į savo pačios atspindžius, grįžta ir vėl atsitrenkusi į ją nuo tikrovės skiriantį stiklą lekia priešinga kryptimi tik tam, kad vėl atsitrenktų į pradžią, ir taip be galo.
 
Šitaip vienas kitame atsispindėdami daiktų dariniai – šis totalinis rebus rerum – animuoja atmintį ir joje uždaro. Mintis susipainioja tarp asmeninių prisiminimų, šventybės liudijimų, meditacijos įrankių, relikvijų, archeologinių radinių, mokslo tiesų įrodymų. Kad neišprotėtų, minčių savininkas viską vienodai tvarkingai sukataloguoja, plastikinius griaučius dėdamas šalia geologinių pavyzdžių ir dulkių maiginių, bet taip, kad aiškiausiai matytųsi tryliktu numeriu pažymėtas stiklo rutuliukas. Pastebėjęs ryšį tarp atolo, žmonių būriavimosi struktūrų, automobilio ratų ir ritės, jis mėgino viską paaiškinti vienu dėsniu. Bet nebaigė. Kažkas atsitiko – jis braidė po plunksnas, nupeštas nuo šventosios dvasios, tada suskliaudė kalnus ir dangų. Jo alcheminiai bandymai liko užkonservuoti kolbose. Viskas vyko seniai. Šie paslaptingi dariniai stovi jau visą amžinybę – vidinės dulkės rodo, kad niekas neliesta. Tai mirusių vilčių kūnai. Susivokiu vaikštanti tikėjimo muziejuje jau po pasaulio pabaigos. „O ar bus galimybė grįžti iš ten?“ – sušnabždėjau. „Žinoma. Ten yra liftas.“
...
Stikliniu stulpu kartu su civilizacijos atliekomis pakylu į palubę. Iš ten žiūriu į labirintą iš viršaus ir vėl matau ką kita. Iš ten matau ne kambarius, ne takus, ne vaikštinėjančius žmones (nors matau ir juos), bet bendresnę struktūrą. Šešiolika kambarių įstrižai skrodžia dvi magistralės – juk žemėje tėra dvi kryptys, „kadangi šiaurė ir pietūs yra beprasmės sąvokos steroido atveju, ir gali netiesiogiai reikšti tik judėjimą viena kryptimi“. Susikirtimo taške pažiūrėjęs viena kryptimi, pamatai kristalines struktūras su rutuliais ant tamsiai pilkų postamentų, pažiūrėjęs kita – ragus, ožio kojas, garso kolonėlę su jūros žvaigžde ir stiklinį stulpą ant rudų medinių postamentų. Pirmosios magistralės spalva ir figūros, pradedant geometrijos vadovėliu ir baigiant gaublio bomba, rodo, kad tai – erdvės dimensija. Rudosios magistralės objektai yra bent iš dalies organiniai. Tai laiko dimensija, kurios ciklus žymi briedžio kasmet metami ragai. Pirmoji kryptis veda nuo išrautos galvos per kalnuose paslėptą stebuklą link skilusios Dievo širdies ir atgal. Antroji – nuo raguoto žadintuvo skambučio per Satyro geidulių kanopas, jūros žvaigždės cypimą į kasdien byrančių kūno dalelių laikrodį ir atgal.
 
Iš čia žiūrint, Labirinto prieštaravimų chaosas pasirodo besąs kosmosas. Taigi pirmojo kambario (taip pat ir trylikto taško) žodžiai „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“ žymi ne tik erdvės, bet ir laiko perskyrą. Gal čia slypi kelias į ateitį? Jo struktūrinis vienetas – daiktas – yra ne tik objet trouvé, kažko didesnio nuolauža, praeities griuvėsiai, bet ir projektas, kurį Friedrichas Schlegelis pavadino „ateities fragmentu“, o Robertas Smithsonas – „atvirkštiniais griuvėsiais“. Jis išplėštas iš savojo konteksto, bet jau ieško kažko naujo. Liškevičiaus labirintą sudarančių daiktų neišbaigtumas, vis dar kraujuojančios šaknys tiesiasi ateities link, pakeliui suaugdamos su kitų labirinto daiktų šaknimis. Taip susidaro virtualus tebekonstruojamų galimybių tinklas, sugavęs nežinomybę šiapus horizonto. Galbūt jos grožis, kurio esmė – pusiausvyros praradimas, ir yra šitos kelionės po labirintą tikslas, vienintelis likęs tikėjimas.
...
Grįžtu į Žemę. Gal tai ir per skambu, bet Liškevičiaus kūrinys „Labyrinthus“ iš tiesų skatina susimąstyti, ką reiškia ištrūkti kitur internetinės begalybės, vietos dvasią naikinančios globalizacijos ir šąlančių socialinių kontaktų laikais. Per maža pasakyti, kad galime pabėgti į vaizduotę, kuriai nereikia jokių ypatingų technologijų, pakanka praeitimi įtvinkusių daiktų ir veidrodžių, jų absurdiškų sandūrų, kurių prieštaravimai neleistų nurimti, masintų nesuplanuotais atsitiktinumais. Apversti kalnai, kambariai ir vandenynai, atspindžiai ir kartais sutrinkantis pusiausvyros jausmas primena, kad norint ką nors suprasti reikia apversti visus įsitikinimus, kad ir iki koktumo verslo nublizgintą kalėdinę pasaką: tamsiausią metų naktį Dievas pasirodo ne kaip didingas kalnas ar okeanas, o kaip vargšas. Labirinto rebusai išsklaido aiškių naratyvų sankaupas ir apvaisina fragmentus naujomis mintimis. Ateitis ima atrodyti nenuspėjama, o dabartyje matomi ne (tik) praeities fragmentai, bet ir ateities projektai (gemalai). Sustingęs labirinto laikas yra tapsmo branduolys. Pirmojo kambario pavadinimo prasmė ir vėl apsiverčia kitaip: „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. Jei iš pradžių atrodė, kad pasiklysti gali labirinte, tai dabar aišku – pasiklysti gali išėjęs iš jo.
...
Radus išėjimą, įprasta ŠMC tikrovė su kampuose sėdinčiomis prižiūrėtojomis, baltomis grindimis ir vidinio kiemelio stiklais atrodo kaip kosminis vakuumas. Bet Labirintas jau vibruoja mano vidinėje ausyje barbendamas išaiškinimą, kurio geriau niekam nesakyti.
 
Paroda vyksta iki 2015 m. sausio 4 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradieniais–sekmadieniais nuo 12 iki 20 val.

 

Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Jūs esate čia / Ten galite pasiklysti“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, vaizdas iš vidaus. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, vaizdas iš vidaus. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Rojus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Rojus“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Sapnuotojas / Okeanas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Sapnuotojas / Okeanas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Laikas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
 Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
 Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Bokštas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Bokštas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „H, HB, B“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „H, HB, B“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Apskritimo studija“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Apskritimo studija“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Pavyzdžių rinkinys / Mandala“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Pavyzdžių rinkinys / Mandala“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Šventasis kalnas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Šventasis kalnas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žemė / Virtual State“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žemė / Virtual State“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žemė / Virtual State“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žemė / Virtual State“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Relikvija / DNR“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Relikvija / DNR“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Pasaulio pažinimas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Pasaulio pažinimas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Plunksna“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Plunksna“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „EXIT“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „EXIT“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, įėjimas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, įėjimas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.