7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Steiblytė

Silvija Čižaitė-Rudokienė, Kristina Steiblytė

Teatras – visuomenės procesų komentatorius?

Sentimentalumo proveržiai

Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.

Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. D. Putino nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. D. Putino nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Nežinoma žemė. Šalčia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pirmapradis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pirmapradis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui. V. Ruzgaitės nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui. V. Ruzgaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Kristina Steiblytė

Nuotolinis teatras nutolusioms bendruomenėms

Scenos menų posūkis į virtualybę

Spektaklio įrašų peržiūros iki praėjusiais metais paskelbto karantino Lietuvoje buvo gana retai išnaudojama priemonė per festivalius supažindinti su svarbiais užsienio kūrėjų teatro darbais. Jos buvo ir darbo įrankis teatrologams bei profesionalaus teatro vertintojams. Nuotolinis teatras buvo dar egzotiškesnis, matomas daugiausia kino teatruose, tiesiogiai transliuojančiuose operas.

Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Gytis Laskovas internetiniame spektaklyje „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Internetinis spektaklis „#Protestas“. T. Tereko nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Greta Grinevičiūtė spektaklyje „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Scena iš spektaklio „Vonia“. „Be kompanijos“ nuotr.
Kristina Steiblytė

Atvirukai iš teatro

„Austerlicas“ Jaunimo teatre

Jei ne Krystiano Lupos premjera Jaunimo teatre, vargu ar būčiau skaičiusi W.G. Sebaldo „Austerlicą“. Juo labiau kad dar nėra galimybės knygą perskaityti lietuviškai. Tad leistis į kelionę Antrojo pasaulinio karo atminties koridoriais, ir dar svetima kalba, atrodė mažai viliojanti užduotis. Bet, pasirodo, klydau. Sebaldas greitai prikaustė mano dėmesį nesudėtingai, paprastai pirmu asmeniu pasakodamas apie kelionę į Belgiją.

Sergejus Ivanovas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis ir Sergejus Ivanovas spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas ir Danutė Kuodytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas ir Danutė Kuodytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas ir Viktorija Kuodytė spektaklyje „Austerlicas“. L. Vansevičienės nuotr.
Kristina Steiblytė

Vienintelė riba – vaizduotė

Teatro serialas „Jaik“

Teatras, nori to jo kūrėjai ar ne, visada ką nors atskleidžia apie visuomenę, kurioje yra kuriamas. Jei kūrėjai to nori, toks teatras dažniausiai vadinamas socialiai ar politiškai angažuotu. O jei kūrėjai nori apmąstyti ne tik visuomenę, kurioje teatras gimsta, bet ir teatro vaidmenį joje, tuomet kuria savirefleksyviai: apmąsto teatro vietą socialiniuose procesuose, jam kurti naudojamas priemones, pasirenkamas temas, kitus teatro kūrėjus.

Liis Lindmaa (Johanna) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Liis Lindmaa (Johanna) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Juhan Ulfsak (Marko) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Juhan Ulfsak (Marko) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Raivo E. Tamm (Toomas) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Raivo E. Tamm (Toomas) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Raivo E. Tamm (Toomas), Liina Vahtrik (Andrea) ir Mari Abel (Berta) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Raivo E. Tamm (Toomas), Liina Vahtrik (Andrea) ir Mari Abel (Berta) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Ingmar Jõela (Andres) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Ingmar Jõela (Andres) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Mart Koldits  (Indrek) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Mart Koldits (Indrek) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Peeter Jalakas  (Peeter) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Peeter Jalakas (Peeter) teatro seriale „Jaik“. Von Krahlio teatro nuotr.
Kristina Steiblytė

Juoda – geriau nei mėlyna

Paskutiniai „Naujojo Baltijos šokio“ pasirodymai

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.

„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“. Marie Chouinard nuotr.
„bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“. Marie Chouinard nuotr.
„The Black Piece“. Maarteno Vandeno Aabeele nuotr.
„The Black Piece“. Maarteno Vandeno Aabeele nuotr.
Kristina Steiblytė

Ir mišrainėj auksas žiba

Apie „Naująjį Baltijos šokį“

Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.

 

„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.

 

Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.

„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Dostojevskio popuri

Birutės Mar spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.

 

Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Išdavikas veidrodis

„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

 

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

 

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
Kristina Steiblytė

Pokyčių metas?

Klaipėdos jaunimo teatro kelionės

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas