Autorius: Kristina Steiblytė
Silvija Čižaitė-Rudokienė, Kristina Steiblytė
Teatras – visuomenės procesų komentatorius?
Sentimentalumo proveržiai
Nuo Aristotelio mimezės teorijos, kuri apibendrintai teigia, kad teatras yra gyvenimo procesų veidrodis, iki epinio teatro ir vėliau – postmodernizmo, pavertusio žiūrovą bendraautoriumi, teatras ir gyvenimas vienu ar kitu būdu susipina scenoje. Įdomus pavyzdys – XVIII a. išsiplėtojusi miesčioniškoji drama, atliepianti vidurinės klasės poreikius.
Kristina Steiblytė
Nuotolinis teatras nutolusioms bendruomenėms
Scenos menų posūkis į virtualybę
Spektaklio įrašų peržiūros iki praėjusiais metais paskelbto karantino Lietuvoje buvo gana retai išnaudojama priemonė per festivalius supažindinti su svarbiais užsienio kūrėjų teatro darbais. Jos buvo ir darbo įrankis teatrologams bei profesionalaus teatro vertintojams. Nuotolinis teatras buvo dar egzotiškesnis, matomas daugiausia kino teatruose, tiesiogiai transliuojančiuose operas.
Kristina Steiblytė
Atvirukai iš teatro
„Austerlicas“ Jaunimo teatre
Jei ne Krystiano Lupos premjera Jaunimo teatre, vargu ar būčiau skaičiusi W.G. Sebaldo „Austerlicą“. Juo labiau kad dar nėra galimybės knygą perskaityti lietuviškai. Tad leistis į kelionę Antrojo pasaulinio karo atminties koridoriais, ir dar svetima kalba, atrodė mažai viliojanti užduotis. Bet, pasirodo, klydau. Sebaldas greitai prikaustė mano dėmesį nesudėtingai, paprastai pirmu asmeniu pasakodamas apie kelionę į Belgiją.
Kristina Steiblytė
Vienintelė riba – vaizduotė
Teatro serialas „Jaik“
Teatras, nori to jo kūrėjai ar ne, visada ką nors atskleidžia apie visuomenę, kurioje yra kuriamas. Jei kūrėjai to nori, toks teatras dažniausiai vadinamas socialiai ar politiškai angažuotu. O jei kūrėjai nori apmąstyti ne tik visuomenę, kurioje teatras gimsta, bet ir teatro vaidmenį joje, tuomet kuria savirefleksyviai: apmąsto teatro vietą socialiniuose procesuose, jam kurti naudojamas priemones, pasirenkamas temas, kitus teatro kūrėjus.
Kristina Steiblytė
Juoda – geriau nei mėlyna
Paskutiniai „Naujojo Baltijos šokio“ pasirodymai
Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.
Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“, „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.
Kristina Steiblytė
Ir mišrainėj auksas žiba
Apie „Naująjį Baltijos šokį“
Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.
„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.
Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.
Kristina Steiblytė
Dostojevskio popuri
Birutės Mar spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre
Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.
Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).
Kristina Steiblytė
Išdavikas veidrodis
„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre
Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.
Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.
Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).
Kristina Steiblytė
Ką jaučiame teatre
Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius
Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.
Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.
