7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Steiblytė

Kristina Steiblytė

Juoda – geriau nei mėlyna

Paskutiniai „Naujojo Baltijos šokio“ pasirodymai

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.

„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„Gerro, Minos ir Jis“. D. Matvejevo nuotr.
„bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“. Marie Chouinard nuotr.
„bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“. Marie Chouinard nuotr.
„The Black Piece“. Maarteno Vandeno Aabeele nuotr.
„The Black Piece“. Maarteno Vandeno Aabeele nuotr.
Kristina Steiblytė

Ir mišrainėj auksas žiba

Apie „Naująjį Baltijos šokį“

Jubiliejai švenčiami įvairiai: kas linksminasi iki paryčių, kas pabėga nuo šventės, o kas pasidaro tradicinį balių su daugybe svečių, šokiais, dainomis ir balta mišraine. Būtent toks šiais metais atrodo dvidešimtasis „Naujasis Baltijos šokis“. Čia daug visko, o atlikimo stilių, idėjų ir žanrų įvairovė primena mišrainę.

 

„Naujasis Baltijos šokis“ per dvidešimt savo gyvavimo metų smarkokai padirbėjo: ne tik Lietuvoje parodė daugybę šiuolaikinio šokio žvaigždžių, bet ir gerokai išaugino šokį žiūrinčių, apie jį galvojančių ir rašančių gretas. Kai kam „Baltijos šokis“ net tapo laukiamiausiu metų festivaliu, kuriame galima pailsėti nuo įprastų darbų ir pasikrauti (profesinio) įkvėpimo ateinantiems metams.

 

Šiųmetėje programoje taip pat yra tokių spektaklių. Deja, tenka apgailestauti, kad jubiliejinis festivalis nebuvo sudėliotas konceptualiai ir nepakvietė žiūrovų į teminę, kruopščiai suplanuotą šventę, įdomią ne paskirais rodomais darbais, bet ir savirefleksyviu pasakojimu. Tiesa, kad ir nedaug, savirefleksijos šiame festivalyje yra. Tokį toną uždavė jau atidarymo spektaklis – Jo Strømgreno „Ten“. Po penkiolikos metų grįžęs į Vilnių, spektaklis dabar atrodo kiek pavargęs. Nors dviejų šokėjų ir dviejų aktorių atlikimu džiaugtis nesunku, pats kūrinys, jame vartota netikra kalba, scenoje ir tarp personažų tvyranti tamsa bei finale rodomas viltingas ir kartu gąsdinantis išvažiavimas traukiniu atrodė pasenę, neaktualūs. Ir tai dar kartą įrodė, kad teatras – tikrai laikinis menas, kurio suvokimui svarbus kontekstas. Tačiau šis spektaklis, parodytas 2016 m. kaip žaidimas atmintimi ir patirtimis, atrodo įdomus eksperimentas, nors veikti, regis, gali tik tuos, kurie jį matė dar 2001-aisiais.

„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„So Blue“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„Ten“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„DATA“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Striptizas“. D. Matvejevo nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Happy Hour“. G. Bartuškos nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ritmas yra šokėjas“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Dostojevskio popuri

Birutės Mar spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre

Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.

 

Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Išdavikas veidrodis

„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

 

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

 

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
Kristina Steiblytė

Pokyčių metas?

Klaipėdos jaunimo teatro kelionės

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kristina Steiblytė

Arabiškos pasakos

Rytų siužetai teatro scenoje

Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.

 

Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.

„Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
„Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Vien tik meilės negana

Du spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre

 

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Kristina Steiblytė

Derliaus šventė

Estų teatro panorama

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.
 
Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
Kristina Steiblytė

Nuosprendis teatrališkumui

Pokalbis su režisieriumi Pauliumi Ignatavičium

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas