7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Senosios muzikos genas

Baroko operos teatro pastatyta Antonio Vivaldi oratorija „Juditos triumfas“

Jūratė Katinaitė
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Muzika
Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Lapkričio 26-ąją Baroko operos teatras pakvietė į antrąją premjerą – Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ (pilnas pavadinimas – „Juditos triumfas prieš Holoferno barbarus“) Lietuvos rusų dramos teatre. Pirmoji tik įsteigto teatro premjera – kovo mėnesį Valdovų rūmuose atlikta Georgo Friedricho Händelio oratorija „Prisikėlimas“, vėliau pakartota Šiauliuose ir Plungėje. Toks aktyvumas teikia vilčių, kad pagaliau ir senosios muzikos gyvenimas įgaus įvairovės ir taps visavertis. Ištisus dešimtmečius baroko ir ankstesnę muziką propagavo Algirdas Vizgirda su savo suburtu ansambliu „Musica humana“. Atsivėrus sienoms, pasklidus žinioms apie Vakaruose jau kelis dešimtmečius vykstantį autentiško atlikimo sąjūdį, entuziastų pastangomis bandyta aktyvinti panašią veiklą ir Lietuvoje. Taip radosi ansamblis, vėliau festivalis „Banchetto musicale“, tačiau nuolat koncertuojančių, ambicingą repertuarą kaupiančių muzikantų taip ir nėra. „Banchetto musicale“ festivalyje koncertuojantis Dariaus Stabinsko vadovaujamas konsortas, kad ir patraukia savo profesionalumu, vis dėlto yra tik proginis projektas, į kurį muzikantai atvyksta iš kelių šalių. Bandymų aktyvinti senosios muzikos atlikimus būta, tačiau jie niekada neturėjo institucinio palaikymo, nuoseklaus finansavimo, adekvataus mokslo ir kultūros įstaigų vadovų požiūrio. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra senosios muzikos katedros, pedagogų, instrumentų... Tad iš kur rasis tradicijos?
Tačiau prieš kelerius metus debiutavusi trisdešimtmečių karta atsinešė kitokį meno funkcionavimo supratimą ir laužo standartus. Jaunieji menininkai buriasi į neformalius kūrybinius judėjimus, inicijuoja naujas veiklas, patys imasi organizatorių, kūrėjų ir atlikėjų funkcijų. Taip atsirado NOA, Baltijos kamerinis operos teatras, Baltijos baleto teatras, o šįmet debiutavo Baroko operos teatras. Pirmieji bandymai nuteikia optimistiškai ir veikalų, ir kūrybinės komandos pasirinkimo požiūriu. Nors senosios muzikos terpė Lietuvoje mažytė ir trapi, vis dėlto Baroko operos teatro vadovai sugebėjo suburti pajėgiausius statytojus, artistus, angažuoti ir motyvuoti mažiau patirties turinčius atlikėjus. O juk patirtis kaupiasi dirbant su patyrusiais meistrais.
Vien tai, kad Gintaras Varnas sutiko imtis „Juditos triumfo“ režisūros, garantavo sėkmingą rezultatą. G. Varnas ne tik garsėja konceptualiais, originaliais operų pastatymais Lietuvoje ir užsienyje, bet ir ypatinguoju operos genu, kuris išduoda režisieriaus jautrumą žanrui, muzikos kalbai. Būna talentingų režisierių, kurie sukuria įdomius operų pastatymus, tačiau jie neskamba, nors tu ką! Taip nutinka, jei režisierius neturi to operos geno, nejaučia iš prigimties nelogiško operos žanro magijos. Tai sunku racionaliai paaiškinti, tačiau operos režisūra yra įnoringas ir klastingas menas.
Šįkart G. Varnas lyg ir neišrado nieko naujo, pasitelkė daugelį metų kultivuotą savo režisūrinių priemonių arsenalą – lėlių teatrą, videoprojekcijas, šešėlių teatrą. Tačiau visuma, proporcijos, atlikimo kokybė – aukščiausios klasės! Ausį ir akį glosto spektaklio ritmo ir muzikinio vyksmo darna. Estetiškos, stilingos, tiesiog labai gražios vaizdo projekcijos, kurias sukūrė dailininkas Rimas Sakalauskas, perteikia, komentuoja, kuria asociacijas oratorijos turiniui (tekstui). O jų ritmą diktuoja muzika. Panašų šių menininkų bendradarbiavimo rezultatą regėjome Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ (LNOBT), tik „Juditos triumfe“ jis asketiškesnis, tikslesnis. Reginį stiprina puikus šviesų dailininko Viliaus Vilučio darbas. Scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkė Julija Skuratova. Protagonistai laiko savo įvaizdį – statišką kostiumą-lėlę be galvos, atspindintį jo tipažą, o veidas – gyvo dainuojančio artisto, perteikiančio emociją. Puiki lėlių teatro versija operai.
Muzikiniam vyksmui vadovavo dirigentas Juozas Mantas Jauniškis. Jam teko spręsti kai kuriuos partitūros rebusus. Antai neturint specifinio instrumento, klarneto pirmtako šaliumo, skleidžiančio paslaptingą lyg vėjo plazdenimas garsą ir nuostabiai nuspalvinančio Juditos pirmos dalies ariją, reikėjo jį imituoti kitais instrumentais, vietoj keturių tenkintis viena teorba (Klaudyna Žolnierek), apsieti be mandolinos. Tai, žinoma, keičia skambesį, tačiau bent jau šių eilučių autorė tokiems „pavadavimams“ yra atlaidi. Baroko laikais kompozitoriai taip pat buvo labai praktiški, naudojosi esamomis priemonėmis, tad, jei nėra galimybių viską atlikti tiksliai, reikia ieškoti alternatyvų. Dirigentas ir jo suburtas orkestras įtikino savo versija. Galbūt retkarčiais norėjosi veržlesnių tempų (matyt, dainininkams buvo techniškai sudėtinga dainuoti greičiau) arba subtilesnės lyrikos, tačiau dirigento pasirinkimai buvo apgalvoti, todėl užtikrinti ir įtikinantys. Kitaip tariant, J.M. Jauniškis žino, ką daro, todėl jo traktuotė gana sklandi. Muzikanto kelią jis pradėjo kaip džiazo atlikėjas. Manyčiau, toji muzikavimo laisvė, neįveržta, bet tiksli muzikos tėkmė sąlygota anos patirties. Puiki, ekspresyvi orkestro koncertmeisterė Agata Daraškaitė, virtuoziškai klavesinu skambino Balys Vaitkus.
Ryškiausia spektaklio žvaigždė – Juditos vaidmens atlikėja Nora Petročenko (mecosopranas). Patyrusi senosios muzikos atlikėja šįkart pademonstravo plačią dramatinę skalę. Pirmoje dalyje jos Judita kenčianti, svajojanti, lyriška, o antroje – ryžtinga, tvirta. Atitinkamai išryškinami ir tembriniai niuansai, dinaminiai akcentai. Puiku, kad Lietuvoje turime talentingą, originalaus tembro, tarptautinio lygio senosios (beje, ir šiuolaikinės) muzikos atlikėją.
Maloniai nuteikė ir Renatos Dubinskaitės (Holofernas) vokalas. Dainininkės mecosopranas sutvirtėjo, įgijo jėgos ir spalvų. Šis vaidmuo – jos stiprus koziris ieškant naujų pasiūlymų tarptautinėje senosios muzikos rinkoje. Gerą įspūdį paliko Rūta Vosyliūtė (Arba). Jos aksominis sopranas teisingame gludinimo kelyje. Skaidrus ir trapus Dianos Tiškovaitės sopranas, jos Vagantui dar reikėtų vokalinės ištvermės, kurią dainininkė šiuokart kompensavo artistiškumu. Jos smulkiųjų puošmenų atlikimo technika įvaldyta sėkmingiau. Puikiai skambėjo Eglės Šidlauskaitės mecosopranas. Nors jos Ozijas – mažiausias vaidmuo vokalinės partijos apimtimi, dvi antrąją dalį įrėminančios arijos skambėjo monumentaliai. Puiki dainininkė, kurios kūrybinį kelią įdomu stebėti po sėkmingo debiuto O. Narbutaitės „Kornete“.  
Komplimentai skrieja „Liepaičių“ chorui ir jų vadovei Jolitai Vaitkevičienei. Gana sudėtingi chorai atlikti sklandžiai, raiškiai. Galbūt norėtųsi subtilesnio pirmosios dalies finalinio choro, visgi tai malda. Atkreipčiau į tai dirigento J.M. Jauniškio dėmesį.
Linkiu sėkmės Baroko operos teatrui, ypač jei pavyktų ne tik inicijuoti įdomius projektus, bet ir konsoliduoti senąją muziką norinčius puoselėti atlikėjus nuoseklesnei veiklai. Vertinga ir muzikantų patirtis, įgyta Vakaruose, ir jos sklaida čia tarp entuziastų. Pamažu bręstantys atlikėjai subrandins ir senosios muzikos klausytojų terpę. Taip pat tikiuosi, kad neišriedėjusi Putino galva pamokė teatro vadovus nežaisti su degtukais tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Menininkas turi teisę įgyvendinti savo sumanymą, kad ir koks jis netinkamas kam nors atrodytų. Jį vertina – išteisina ar pasmerkia – žiūrovai.

 

Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) ir Renata Dubinskaitė (Holofernas) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
Nora Petročenko (Judita) ir Renata Dubinskaitė (Holofernas) spektaklyje „Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
„Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.
„Juditos triumfas“. D. Kučio nuotr.