Į pasaulį ir namo

Keliauti laiku – ypatingas jausmas, o muzika bet kurią viešnagę padaro dar nuostabesnę ir nepamirštamą. 25-erius metus su muzika žengia Vilniaus savivaldybės kamerinis choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas), savo istoriją matuodamas spalvingomis programomis, apkeliautais kraštais, turtinga apdovanojimų skrynia, kūrybinėmis edukacinėmis iniciatyvomis ir neišdildomomis akimirkomis, žiūrovui suteikiančiomis meninę pilnatvę.

 

Nuo 1989-ųjų, kai kolektyvą įkūrė dirigentas ir kompozitorius Remigijus Merkelys bei ilgametis choro direktorius Algimantas Gurevičius, o 1992-aisiais vairą perėmė kompozitorius Vaclovas Augustinas, iš išvykų parsivežta gausybė apdovanojimų, tarp kurių ir 1993 m. laimėtas itin prestižinis Grand Prix Europeo. Vartant „Jaunos muzikos“ istorijos puslapius, į akis krenta kolektyvo aplankytų šalių gausybė – skersai išilgai išmaišyta Europa, kiti pasaulio kampeliai, kur skambėjo lietuviška daina, žymios koncertų salės ir puikūs dirigentai, solistai bei kolektyvai, su kuriais chorui teko pasirodyti. Man, kaip jaunosios kartos žmogui, be abejo, įsimintinas šio choro rūpesčiu, bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitorių sąjunga, jau aštuonis kartus surengtas jaunų kompozitorių konkursas „Vox juventutis“, kuris ne vienam jaunam talentui tapo svarbia pakopa įsitvirtinant profesionaliosios muzikos pasaulyje. Reikšmingų choro iniciatyvų, gerbtinų apdovanojimų daug, todėl visai nenuostabu, kad Vilniaus savivaldybės choras drąsiai vadinamas vienu geriausių chorų Lietuvoje.

 

Jubiliejinis „Jaunos muzikos“ koncertas „Kelionės užrašai“ (gruodžio 5 d. Vilniaus teatro arenoje) kolektyvo aplankytus kraštus, išgirstas dainas, patirtus įspūdžius sujungė į programą, kurioje, tarsi išdėlioti ekspozicijai, suskambo įvairiausių pasaulio kultūrų kūriniai, programėlėje gražiai pavadinti atvirukais. Gana logiška, kad savo gimtadieniui pažymėti choras pasirinko kelionę – judėjimo, vertybių paieškos simbolį. Tai tarsi tam tikras nueito kelio apibendrinimas, kelionė ne tik aplankytų kraštų, sutiktų žmonių, bet ir atrastų idealų, muzikos estetikos suvokimo pokyčių prasme. Tai puikiai iliustruoja ir choro interneto svetainės titulinėje skiltyje perskaitytos V. Augustino mintys: „Choras tai nuolatinis virsmas, nesibaigiantis tapsmas. Choras tai didele šeima arba maža valstybė. Choras tai organizmas, iš dalies paneigiantis asmenybę. Būti šio organizmo dalimi, aukoti savastį, bet tuo pačiu jausti bendrystės pilnatvę – tai yra tobulas choro supratimas.“

 

Kai rudens pradžioje sielą gaivino Tarptautinis šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis, jo metu krito į akį, kad lietuvių chorų požiūris į chorinę muziką dažniausiai vis dar labai tradiciškas. Sunku paneigti, jog lankantis choro muzikos koncertuose Lietuvoje neretai apninka naujumo, netikėtumo elemento, netgi savotiško šoko ilgesys. Todėl „Jaunos muzikos“ pasirinkimas nebandyti savo šventinio koncerto paversti pompastiška, nudailinta švente – sprendimas nebanalus, įdomus ir profesionaliai įgyvendintas. Kadangi dažnai šį chorą girdime atliekant kūrinius a cappella, šį kartą pradžiugino galimybė jų pasiklausyti akomponuojant puikiems muzikantams – gitaristui iš Belgijos Bertui Coolsui, perkusininkui Arkadijui Gotesmanui, kontrabosininkui Vyčiui Nivinskui bei saksofonininkui Remigijui Rančiui. O tikras vakaro perlas buvo vokalistė Indrė Jurgelevičiūtė, visai programai suteikusi unikalų skambesį. Kaip koncerto metu paminėjo ir pats V. Augustinas, kartu su Indre bei instrumentininkų kompanija „Jaunai muzikai“ pavyko sukurti mažą stebuklą.

 

Puikiai nuteikė organiška renginio režisūra (Eglė Storpirštienė): kelionių užrašus skaičiusios ir tam tikra prasme koncerto vedėjos pareigas perėmusios Eglės Nepaitės balsas ir kalbėjimo maniera puikiai tiko magija kvepiančiai atmosferai, o natūralūs, laisvi perėjimai iš vienos kompozicijos į kitą padėjo išvengti oficialumo. Kadaise viešint Prancūzijoje teko lankytis keliuose žymiojo „Ensemble InterContemporain“ koncertuose ir, tiesą sakant, vienas jų pasirodė kažkuo labai panašus į šį jubiliejinį „Jaunos muzikos“ vakarą – ir elementariais žaidimo su šviesa momentais, ir įvairialype, net šiek tiek eklektiška programa, ir tvyrančia neformalia nuotaika.

Pirmieji du kūriniai – Vaclovo Augustino „Tu man graži kaip vasaros diena“ ir iš Airijos atsivežtas Michaelio McGlynno „Incantation“ buvo it pirmieji sprinto metrai – įsibėgėta gerai, bet iki didžiausio greičio dar trūko. Ilgai laukti nereikėjo, nes ypatingą muzikos grožį atskleidė I. Jurgelevičiūtė. Jos ir choro atlikta sefardų daina „Morenika“ – susižavėjimo vertas kūrinys. Tokia muzika verčia įtempti visas kūno ląsteles, nes skleidžia ypatingą per šimtmečius sukauptą ir išsaugotą jėgą, tikrą, nesuvaidintą žmonių džiaugsmą ir skausmą. Šis kūrinys simbolizavo ir viso koncerto toną – lengvai nostalgišką, tačiau džiaugsmingą, nepaprastai emocingą ir šiek tiek egzotišką.

 

Kas atsitinka, kai susiduria šiaurietiškas ir pietietiškas temperamentai? Atsakymas į šį klausimą nuskambėjo švedo Larso Janssono aranžuotoje brazilų tradicinėje dainoje „The Mothers of Brazil“ – žaviai eklektiškame kūrinyje. Kontrastų grožis dar nuostabiau atsiskleidė suskambus Casandros Wilson dainai „Sankofa“. Kūrinys tarsi turėjo atspindėti Ganą ir JAV, bet žinant istoriją ši atskirtis veikiausiai net nereikalinga. Kompoziciją dainavo choro solistai ir I. Jurgelevičiūtė. Atlikimas patraukė įdomiu skirtingų vokalinių stilių sąlyčiu: labai įdomiai derėjo klasikine maniera dainavusių choristų ir I. Jurgelevičiūtės džiazui artimesnis, kūrinio pagrindą palaikęs vokalas.

 

Geriausiai nuskambėjusiu grynos chorinės muzikos kūriniu pavadinčiau tradicinių zulų dainų popuri – suvenyrą iš Pietų Afrikos. Energija, puiki chorinė faktūra, geras atlikimas, uždeganti nuotaika. Jei klausantis atlikėjų nebūtų matyti, būtų galima pagalvoti, kad „Jauna muzika“ ištaisė staigmeną ir atsivežė svečių iš Afrikos. Panašia spalva nuskambėjo ir iš Indonezijos atkeliavusi Ponto Purbos kompozicija „Sik sik si batu manikkam“ – dar vienas žiupsnelis egzotikos.

 

Iš bendro programos konteksto gražiai išsiskyrė „lauktuvės“ iš Jungtinių Amerikos Valstijų – amerikiečių dainininkės ir dainų autorės Julie Gold kūrinys „From a distance“, 1990 m. laimėjęs „Grammy“ apdovanojimą kaip geriausia metų daina. Pasaulyje sukurta gausybė šios kompozicijos versijų, o šiame koncerte nuskambėjo jo aranžuotė trims choro solistėms. Nors iš pradžių jų balsai ne kartą sudrebėjo, atlikėjoms galutinai įsijautus į kūrinio nuotaiką primenanti gospelą daina nuskambėjo išraiškingai ir įtaigiai. Paprastas, santūrus kūrinys tik dar kartą patvirtino gerai žinomą mintį, jog genialu tai, kas paprasta.

 

Išskirtinio dėmesio vertas iš Argentinos atkeliavęs Arielio Ramirezo Felixo Lunos kūrinys „Alfonsina y el mar“, pasakojantis apie tragiškai žuvusią poetę. Čia vėl žavėjo I. Jurgelevičiūtė. Prie kompozicijos ir jos atlikimo nieko nebepridėsi – emocine jėga nuščiuvę gėrėjosi visi. Kitaip įstrigo kanadietiškas „atvirukas“ – Joni Mitchell kūrinys „Shadows and light“. Nežinia, ar kūrinys pakišo koją režisūrai, bet ši kompozicija, kurios metu choristai užsidegė žvakes ir bandė kurti dar vieną naratyvą, pasirodė banaloka.

Namai – pradžia ir pabaiga, įkvepia juos palikti, iškeliauti, pamatyti ir patirti skirtingiausius gyvenimo skonius ir poskonius. Tačiau net ir tie, kurie deda pastangas, norėdami atsiriboti nuo tautos, valstybės, vis vien visą gyvenimą ieško namų, į kuriuos galėtų sugrįžti. Šis uždaras gyvenimo ratas koncerte buvo gražiai įprasmintas: pradžiai ir pabaigai pasirinkti lietuviški kūriniai: kaip jau minėta, vakarą pradėjo V. Augustino daina, o užbaigė jo aranžuota lietuvių liaudies „Sodai leliumoj“. Adventinis kūrinys, žavintis rimtimi, subtilumu, padailintas magiško delnų šiugždesio akompanimentu, buvo pats jautriausias ir jaukiausias vakaro akimirksnis, toks trumpas ir trapus – juk stebuklai netrunka ilgai...

 

Šie metai – jubiliejiniai ne tik chorui, bet ir jo sielai V. Augustinui, o koncerto pradžioje paaiškėjo, kad 450 metų jubiliejų 2014-aisiais mini ir... Williamas Shakespeare’as. Ši atida bene žymiausiam visų laikų pasaulio plunksnos meistrui labai simboliška – galbūt ir choras sau linki tokio ilgaamžiškumo ir nemirtingumo? Panašu, kad į Lietuvos muzikos istorijos metraštį „Jauna muzika“ jau įsirašė neblunkančiu rašalu.