7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Plotas laisvas visiems...

tik kai kurioms laisvesnis parodoje „Postidėja III“

Goda Aksamitauskaitė
Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Tarp disciplinų Dailė
Parodos „Postidėja III“ dalyvės ir kuratorė Laima Kreivytė“.  A. Narušytės nuotr.
Parodos „Postidėja III“ dalyvės ir kuratorė Laima Kreivytė“. A. Narušytės nuotr.
Gruodžio 2 d. pavakarę galerija „Kairė–dešinė“ pasitinka lankytoją akį rėžiančio raudonio plakatu ir trečiąja „Postidėjos“ paroda. Kur joje vyksta post-, kitas klausimas, gal tai tik skambus ir ambicingas pavadinimas, užsilikęs nuo ankstesnių dviejų parodų, – „Postidėja“ vis dėlto yra tęstinis projektas. Šįkart paantrašte pasirinktas „plotas“, bent jau mano kartos žmonėms suvokiamas kaip tėvų autoritetą ir etines dogmas paminantis reiškinys, neapsiriboja vien erdviniu „ploto“ suvokimu, o apibūdina visa, kas vyksta dėl jo įtakos, – it šių dienų bakchanalijos.
 
Susirenka moterys ir daro joms svarbius dalykus, tik su mažiau vyno. Laimei, tie dalykai svarbūs ne tik joms, tai įrodo parodos atidarymas ir publikos dėmesys (bet irgi su mažiau vyno). Stipri šiuolaikinių menininkių kompanija dėkoja kuratorei Laimai Kreivytei, o ši deramai pasikuklina ir sako, jog nekuravo – kūrybos, projekto gimimo procesas vyko nuolatinio komunikavimo bei bendradarbiavimo principais. Kompaniją sudaro: Jurga Barilaitė, Eglė Gineitytė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė su Ernesta Vala, Laura Zala, Cooltūristės kartu su Inga Erdmane, Carolina Trigo ir architektė Julija Reklaitė.
 
Tiesa, „plote“ yra ir kitas, dar laisvesnis „plotas“, jame lytys nebediferencijuojamos, o suteikiama platforma pasirodyti kiekvienam (-ai) norinčiam (-iai), jei tik turi idėją (va va, vėlgi – kur tas postidėjiškumas?) arba yra pakankamai drąsus (-i). Megzti kojines, stovėti valandą nejudant, parengti pristatymą – viskas tinka. Tik vėl netyčia sutapo taip, jog plotas plote kol kas priglaudžia tik moteriškos lyties iniciatores. Laisvų vakarų iki parodos uždarymo gruodžio 20 d. dar yra; nežinau, kokia galėtų būti liberalesnė aplinka iki šiol pirmojo žingsnio žengti nesiryžusiam, bet kūrybinio potencialo sklidinam asmeniui. Tačiau nereikia apsigauti – šis plotas, galerija bei kuratorė neužsiima vien chaltūra (gal tik truputį) ir neteikia prieglobsčio tik meno pirmokams. Atidarymo metu vyko Lauros Kreivytės performansas „Prisukama lėlė“, kur makiažas kaip savitas meno kūrinys moters kūną padarė taip pat kūriniu, tačiau kartu jį dar labiau objektyvizavo – menas tarsi tampa savęs represavimo forma. 9 d. vyko Fioklos Kiurė paskaita „Feminizmo idėjos romų bendruomenėje“, kurios metu atsiskleidė daug platesnio masto problema: kultūrinės tradicijos prieštarauja žmogaus teisėms ne tik sostinės romų tabore. Išsamią ekskursiją ir eksponatų fotografavimo dirbtuves 10 d. vedė Dalia Mikonytė, apie smurtą kalbėjo ir lyties įtakos jo atsiradimui klausimą kėlė Margarita Jankauskaitė. Intriguoja dvi būsimos iniciatyvos: Shaltmira, kuri meno scenai nebe naujiena, 16 d. kurs vietoje / pademonstruos / kalbės apie (?) anachronizmą „Stipresnė už žiurkę“, o trečiadienio (17 d.) pavakarės tamsą pasitelkusios, pirmai tokio pobūdžio avantiūrai pasiryžusios Ineta Armanavičiūtė ir Goda Gurinskaitė žada performatyvų fotografijų ir poezijos pristatymą (išimtinai rekomenduoju pernelyg linksmame gyvenime pasigedusiems geros jaunatviško nihilizmo dozės).
 
„Postidėja III“ puiki tuo, jog kūriniai ir bendra parodos nuotaika pristato, kaip teigiama anonse, „aktualias meno tendencijas per moters suvokimo prizmę“ ne deklaratyviai, o pagrįstai, ramiai, artikuliuotai, kartais žaismingai. Panašu, kad nors menininkės turėjo galvoje kūniškumo klausimus ir feminizmo diskursą, to nekėlė į prasminės hierarchijos viršūnę, t.y. kūriniai netaiko tik į vienus suvokimo ir interpretacijos vartus. Mintys juda skirtingomis kryptimis paraleliai, dominuojančios prasmės nėra. Cooltūrisčių, Ingos Erdmanės ir Carolinos Trigo performansas (pateiktas videofilmo pavidalu) „1'1''“ apeliuoja į žmogaus (ne vyro ar moters) akistatą su savimi aklinoje tamsoje ir tos dažniausiai nemalonios, provokuojančios akistatos išraišką opozicijų (vidus–išorė, tamsa–šviesa) susidūrimo akimirką. Eglė Ridikaitė kūriniu „Grindys“ žaidžia su lankytojo pastabumu bei trijų dimensijų erdvės kanono (be abejo, jo faktinį egzistavimą patvirtina ir fizika, ir empirika) veikimu žmogaus sąmonėje, paprastai kalbant – autorė „perkelia“ galerijos grindis ant sienos (įvietintas menas?). Laura Zala fotografuoja galerijos kampus ir greta pateikia pusvalandžio trukmės garsą iš „MAXXI“ Romoje. Greta puikios kompozicijos (atskirõs fotografijos ir bendros ekspozicijos), iškyla tikrovės ir fikcijos aspektas. Viskas priklauso nuo to, kaip bus atsakyta į fundamentalų klausimą: kas esti pirmiau – kūrinys (daiktas) ar pavadinimas (vardas)? Jei suteiksiu pirmenybę vardui, ten ir bus būtent galerijos kampai, nors fiziškai tai galėtų būti nors ir ligoninės neurologijos skyriaus palata. Garsas, kurio, tiesą sakant, beveik negirdėti, apsispręsti nepadeda, tad žiūrovas arba pasitiki autore ir stebi ekspozicijų erdvių sienų fotografijas, arba neprivilegijuoja vardo ir kuria savą tiesos plotmę. Eglė Gineitytė abstrahuoja peizažus ir papildo kampuotą, konstruktyvią dešiniąją „Kairės–dešinės“ salę. Paulina Eglė Pukytė kūriniu „Baby dar kartą“, pasitelkdama popkultūros įvaizdžius ir redukuodama vizualinę raišką, irgi bando žiūrovo pastabumą (tinkas nubyrėjęs ne dėl galerininkų aplaidumo!) ir šmaikščiai kalba apie komunikacijos problemą – nors galvą į sieną daužyk.
 
Pabaigai truputis didaktikos – kiekvienos salės kūrinių prasminius persiklojimus, kuriuos atskleidžia architektės Julijos Reklaitės sprendimai, patariu pasiaiškinti savarankiškai. Ir truputis pagyrų – plakato kompozicija puikiai susikalba su ploto architektūra, brave! Nemanau, kad „Postidėjoje III“ rodomų kūrinių gimimą lėmė grynai menininkių fiziologija (buvimas moterimis), bet vis dėlto paroda racionaliai ir artikuliuotai skatina feministinės diskusijos vyksmą.
 
Paroda vyksta iki gruodžio 20 d.
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 12–15 val.

 

Parodos „Postidėja III“ dalyvės ir kuratorė Laima Kreivytė“.  A. Narušytės nuotr.
Parodos „Postidėja III“ dalyvės ir kuratorė Laima Kreivytė“. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Grindys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Grindys“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Susidūrimų kambarys“. Ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Susidūrimų kambarys“. Ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Susidūrimų kambarys“. Ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laisvydė Šalčiūtė, „(Melo)dramos. Susidūrimų kambarys“. Ekspozicijos fragmentas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Beatričė Vanagaitė, Ernesta Vala, „RIP (Requiescat in pace)“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Beatričė Vanagaitė, Ernesta Vala, „RIP (Requiescat in pace)“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Zala, „Galerijos kampai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Laura Zala, „Galerijos kampai“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Traškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jurga Barilaitė, „Traškas“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Parodos „Postidėja III“ atidarymas. A. Narušytės nuotr.
Parodos „Postidėja III“ atidarymas. A. Narušytės nuotr.