7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Turi problemų?

Trys „Atviros erdvės“ spektakliai „Menų spaustuvėje“

Kristina Steiblytė
Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Teatras
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
Nėra žmogaus, nėra problemos. O kol žmogus jaunas ir nori kurti, problemos neišvengiamos. Vienos problemos skatina kūrybą, kitos – trukdo įsimintiniems kūriniams atsirasti. Jauniems kūrėjams skirta „Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė“, platforma, suteikianti jauniems menininkams galimybę kalbėti apie jiems aktualias problemas, taip pat neretai turi savų problemų. Bene labiausiai pastaruosius porą metų erzino noras spektaklių statymui kviesti ne tikrai jaunus, debiutuojančius ar nežinomus kūrėjus su naujomis, neišbandytomis idėjomis, bet jau žinomus (kad ir jaunus) menininkus, galinčius sukurti komerciškai sėkmingą (tad tikrai ne eksperimentinį) darbą. Visos trys šiųmetės „Atviros erdvės“ premjeros parodė, kad, bent šiemet, programa grįžo prie debiutuojančių, nors nebūtinai jauniausios kartos, menininkų ir eksperimentų palaikymo.
Pirmasis šiais metais žiūrovams parodytas „Atviros erdvės“ spektaklis ir įkvėpė kalbėti apie problemas. Sigitos Juraškaitės ir Agnietės Lisičkinaitės „Popular problems“ pasirodė praėjus vos mėnesiui po to, kai Leonardas Cohenas išleido albumą tuo pačiu pavadinimu. Nors pavadinimai vienodi, kūriniai itin skirtingi: vienas kurtas seno vyro, kalbančio apie savo gyvenimo patirtį, kitas – dviejų jaunų merginų, pasakojančių apie gyvenimo vaizdinių iš kino, televizijos, spaudos patirtį ir tos patirties formuojamą / suformuotą moters ir moteriškumo suvokimą. Merginos žavios, scenoje jaučiasi laisvai, tačiau šokio spektaklyje buvo mažoka judesio įvairovės, trūko vientisumo. O išsirinktos problemos, regis, iš tikro jų nejaudina. Žiūrint spektaklį atrodė, kad prieš pradedant dirbti neatliktas rimtas moters, moteriškumo vaizdinių kūrimo ir kritikos tyrimas. Nežinia, ar joms teko girdėti apie Cindy Sherman fotografiją, „Guerrilla girls“ veiklą ar daugybę kitų moterų teises, moters kūno autonomiją kvestionuojančių ir ginančių menininkių ir grupių. Visai kitaip atrodė šią vasarą toje pačioje salėje rodytas „Pink Cloud Effect“, kuriame kalbėta apie beveik tą patį, bet kur kas įtikinamiau. Tad jei reikėtų rinktis vieną iš dviejų „Popular problems“, nedvejodama rinkčiausi Leonardą Coheną: spektaklio ir albumo trukmė beveik tokia pati, bet muzika bent jau neverčia sėdėti vienoje vietoje su stipriai besijaudinančiomis ir mažai ką pasakyti turinčiomis šokėjomis.
„Popular problems“ buvo ir kitų problemų, susijusių su atlikimu, tačiau vargu ar verta apie jas kalbėti: visų pirma neaišku, apie ką spektaklis ir kodėl jis atsirado. Kiek kitaip nutiko su trijų lėlininkų Imanto Preco, Šarūno Datenio ir Karolio Algimanto Butvido spektakliu „Mergaitė su degtukais“. Akivaizdu, kad šiame spektaklyje vaikams svarbiausia buvo forma. Regis, kaip tik todėl ir pasirinkta gerai žinoma pasaka: kai visi žiūrovai žino, kas pasakojama, galima laisvai žaisti pasakojimo būdu. Pasirinkta forma – kino spektaklis. Lėlininkai sukūrė miniatiūrinį miestą ir įvairiuose nameliuose apgyvendino mažyčius, kaip nors minimaliai judančius ar sustingusius žmogeliukus (dailininkas I. Precas). Vienintelė animuojama lėlė mazūrišku abstrakčiu veidu yra mergaitė. Animuojant mergaitės lėlę, rodant, kaip gali judėti sukonstruotas miestelis, pasaka „Mergaitė su degtukais“ filmuojama ir tiesiogiai transliuojama ekrane ant „Menų spaustuvės“ Kišeninės salės galinės sienos.
Žiūrint spektaklį buvo akivaizdu, kad daugiausiai laiko praleista kuriant scenografiją bei žaidžiant kino galimybėmis. Tačiau laiko dirbti su lėle, paieškoti įdomesnių miesto gyventojų judėjimo galimybių ar įvaldyti kadrų komponavimą pritrūko. Todėl mergaitės ranka kartais susilenkdavo į priešingą pusę, miestelio gyvenimas, pamatytas kartą, vėliau buvo neįdomus, o užsižaidus su kamera nepastebėta, kad kadre vis atsiranda nereikalingų dalykų (laidų, prabėgantis aktorius, salės grindų lentos) ir dalies vaizdo žiūrovai net nepamato, nes aktoriai vaikščiodami su kamera užstoja ekraną. Projekcija ekrane išryškino ir dar vieną problemą: apsirengę juodai, kad neblaškytų dėmesio, jaunieji lėlininkai pasirinko per trumpus ar mažus drabužius ir valdant lėlę subaltuodavo riešas, o pasilenkus juodame fone švysteldavo baltas nugaros rėžis.
Vis dėlto spektaklis žavus. Nors trys kino ėmęsi lėlininkai ir susidūrė su tuo, kad neįvaldyta medija gali pagadinti šiaip jau puikų sumanymą. Panašiai rizikavo ir Jonas Tertelis, ėmęsis rašyti scenarijų, režisuoti ir vaidinti spektaklyje „YesMoonCan“. Iš televizijos ir kino režisūros į teatrą atėjęs menininkas jau dirbo ne viename Vido Bareikio spektaklyje. Bet juose jis visada filmuodavo, t.y. dirbdavo su tuo, ką moka valdyti. O „YesMoonCan“ Tertelis pirmą kartą dirbo ne tik su teatro režisūra, bet ir su vaidyba (neturėdamas patikimos pagalbininkės – kameros). Retas menininkas sugeba suderinti šiuos darbus ir sukurti ką nors kokybiška. Tad nenuostabu, kad ir Terteliui tai ne visai pavyko. Didžiausia problema, regis, buvo ta, kad trūko žmogaus, kuris viską matytų iš šono, kabinėtųsi prie visų smulkmenų ir palaikytų tekstų ir veiksmo gyvybingumą, prasmingumą, o ir kiekvienoje scenoje išlaikytų reikiamą įtampos kiekį. Daugiausia netikslių smulkmenų buvo paties režisieriaus vaidyboje. Ir nesvarbu, kad pasirinktas vaidybos būdas buvo nevaidyba (non-acting): ir tai turi būti atlikta tiksliai, kiekvienam žodžiui ir veiksmui suteikiant reikiamą spalvą.
Bet „YesMoonCan“ yra ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui, žavi šokėja Greta Grinevičiūtė ir ne mažiau žavus aktorius Justas Tertelis. Taip pat atvirumas, jautrumas, žaidimai kalba (net ir pasirinkus anglų kalbą kaip vieną išraiškos priemonių, sugebėta pažaisti reikšmėmis, sugalvoti kalambūrų), netikėta spektaklio struktūra, skirtingų vaidybos būdų susidūrimas. Pastarasis nebuvo nei toks iškalbingas kaip Eimunto Nekrošiaus ar Oskaro Koršunovo darbuose, nei demonstravo gilias teatro teorijos ir praktikos žinias. Bet pasirinkimas vienoje scenoje turėti šokėją, aktorių ir neaktorių įdomus ir ateityje gali išaugti į kažką vertinga.
„YesMoonCan“ pasakojama apie kūrybą, (ne)galėjimą kurti, susidūrimą su savimi, savo baimėmis. Jame daug žaismės ir nerimtumo, todėl net jei stebimi teatro fragmentai nėra iki galo suvokiami ar tiesiog nenorima gaišti laiką stengiantis juos suvokti, pusantros valandos teatre neprailgsta. O pasirinkus galvoti, gali būti ir dar įdomiau, nes Jono Tertelio kūrinyje yra nuorodų į kitus kūrinius (prie nuorodų gausinimo prisidėjo ir scenografė Monika Kisieliūtė, sukūrusi Oskaro Koršunovo „Dugne“ primenančią scenografiją su daugybe butelių), mėginimo apsibrėžti, koks yra ir koks galėtų būti teatras, tiesos mene paieškų, autoironijos ir šiuolaikinio lietuvių teatro ironizavimo, stereotipų griovimo ir įtvirtinimo. Bet pasirinkus galvoti taip pat teks pripažinti, kad problemų spektaklyje yra. Ir ne tik tų, apie kurias kalba, nori kalbėti kūrėjai. Bet, kaip žinome, kur žmogus, ypač mąstantis ir norintis kažką keisti, ten būtinai yra ir problemų.

 

„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„Mergaitė su degtukais“. D. Matvejevo nuotr.
„YesMoonCan“. D. Matvejevo nuotr.
„YesMoonCan“. D. Matvejevo nuotr.