7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pabaigos šviesa

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 44 (1105), 2014-12-12
Kinas Rodo TV
„Kamilė Klodel, 1915“
„Kamilė Klodel, 1915“
Ilgai buvusi pamiršta, paskutiniais XX a. dešimtmečiais Camille Claudel tapo romantiško mito apie pamišusius menininkus dalimi ir feminisčių įrodymu, kad moterys iš meno istorijos buvo trinamos. Prancūzų poeto, dramaturgo ir diplomato Paulio Claudelio vyresnioji sesuo Camille gimė 1864 metais. Ji buvo Auguste’o Rodino mokinė ir mylimoji, bet paliko jį po penkiolikos metų, kad pasišvęstų menui. Išsigandusi dailininkės keistenybių, 1913 m. šeima uždarė ją į vienuolių globojamą psichiatrinę ligoninę Prancūzijos Pietuose. Iš ten Claudel nebesugrįžo ir mirė nuo bado (kaip ir dauguma to meto panašių įstaigų gyventojų) 1943 metais. Dar gyva būdama palikta artimųjų, dailininkė nesulaukė jų dėmesio ir po mirties, todėl buvo palaidota bendrame kape. (Beje, kai Claudel atsidūrė gydykloje, Rodinas ėmėsi supirkinėti visas jos skulptūras.)
 
2013 m. sukurtame filme „Kamilė Klodel, 1915“ (LRT Kultūra, 17 d. 22 val.) vienas radikaliausių šių dienų prancūzų kino kūrėjų Bruno Dumont’as, iki tol savo filmuose stebėjęs amžininkus, pirmąkart perkėlė veiksmą į praeitį, bet liko ištikimas savo minimalistiškam stiliui. Veiksmas vyksta vienuolyne Prancūzijos pietuose, kur iki šiol veikia psichiatrijos gydykla – joje buvo uždaryta Camille Claudel, o dar anksčiau kažkur netoliese gydėsi ir Vincentas Van Goghas. Dabartiniai gydyklos pacientai ir juos globojančios vienuolės vaidina save, todėl filme daug akimirkų, kai fikcijos ir realybės ribos nusitrina. „Kamilė Klodel, 1915“ veiksmas apima kelias dienas, bet jos nulėmė visą tolesnį menininkės, kurią tobulai suvaidino Juliette Binoche, likimą. 1915-ųjų žiemą ji nekantriai laukė atvykstant brolio ir tikėjo, kad šis leis jai grįžti į Paryžių. Juolab kad išmintingi herojės laiškai, jos susirašinėjimas su broliu (jais ir gydykloje aptiktais dokumentais ir remiasi Dumont’o parašytas scenarijus) nesukelia minčių apie šizofreniją. Jos gal ir nebuvo – tik ekscentriškos menininkės elgesys, jos fobijos, kurios dabar būtų palaikytos nekenksmingomis. Per kelias laukimo dienas Kamilė, regis, atsigauna, pradeda bendrauti su kitais ligoniais ir įtikina save, kad gali vėl imtis kūrybos, gyventi tarp žmonių.
Brolio ir sesers susitikimas ir tampa filmo kulminacija. Tai ne tik diskusija apie kūrybą, bet ir apie Dievą. Polis (Jean-Luc Vincent) yra apakintas tikėjimo, jis grožisi savimi ir nori tapti šventuoju. Todėl jam sesers likimas – tik priemonė to siekti. Šventeiviškumas iškreipia elementarų žmogiškumą, brolis – tiesiog pozuotojas, save apgaudinėjantis pasipūtėlis. Jo monologas apie religinį nušvitimą – apgailėtinas. Polis nemato šviesos, sklindančios iš sesers akių. Jis gyvena išgalvotame tikėjimo dogmų pasaulyje, kuriuo neabejoja. Kamilė kupina dvejonių, bet ji pažįsta tikrovės kančias ir neviltį.
 
Iki šio filmo Dumont’as stengėsi neturėti nieko bendra su kino žvaigždėmis. Nuo pirmojo filmo „Jėzaus gyvenimas“ Dumont’as mėgina likti ištikimas savo mokytojo Robert’o Bressono kino koncepcijai, gilinasi į žmogaus sielą, moralę ir apvaizdą, rodo atstumtuosius, pamišėlius, nusikaltėlius, fanatikus, kurių istorijų atranda Prancūzijos užkampiuose. Šįkart pati Juliette Binoche susirado režisierių ir įtikino, kad jie turi dirbti kartu. Tada Dumont’as sugalvojo filmą, kurio herojė neprimins jokių paskutiniais metais itin gausių akademiškų ir melagingų biografinių filmų.
 
„Kamilė Klodel, 1915“ – taupus, lėtas, beveik statiškas filmas, reikalaujantis susikaupimo ir atsparios psichikos, nes Dumont’as iš tų režisierių, kurie mėgsta bauginti žiūrovus metafizikos gelmėmis. Viename epizode Binoche herojė pratrūksta: „Daugiau nebegaliu! Aš lioviausi būti žmogumi!“ Iš esmės filmas apie tai, kas priverčia likti žmogumi. Regis, tam Dumont’as ir paskyrė įsimintiną filmo pabaigą, kai Kamilė, išsiskyrusi su broliu, sėdi prie sienos ir šypsosi, ar kai kartu su kitais ligoniais kopia į kalnus.
 
Suprantu, kad kartais panašius filmus žiūrėti sutrukdo nuovargis, kurio metų pabaigoje susikaupia itin daug. Tada praverčia tiesiog paprasti filmai. Pavyzdžiui, Joe Johnstono „Hidalgas“ (LNK, 18 d. 22.10) – pasakojimas apie tai, kaip 1890 m. turtingas arabų šeichas pirmąkart pakvietė dalyvauti arklių lenktynėse užsienietį. Juo tapo geriausias laukinių Vakarų raitelis Frenkas (Viggo Mortensen). Su mustangu Hidalgo jie turės nujoti 3000 mylių Saudo Arabijos dykumoje, Irake ir Sirijoje. Filme sužavi neaprėpiamos erdvės ir, žinoma, arkliai.
 
Michaelo Daviso „Susišaudymas“ (LNK, 14 d. 23 val.) – Clive’o Oweno, Monicos Bellucci ir Paulo Giamatti gerbėjams. Tiesa, aktoriai atsidūrė gana kvailoje valstybės sąmokslo istorijoje, į kurią įpainiotas prisiminimais apie tragišką praeitį gyvenantis nevykėlis, prostitutė ir piktadarys.

Pierre’o Morelio filmo „Linkėjimai iš Paryžiaus“ (LNK, šįvakar, 12 d. 22.40) personažui Džeimsui (Jonathan Rhys-Meyers) galima tik pavydėti. Jis – JAV pasiuntinio Paryžiuje padėjėjas, susitikinėja su gražuole paryžiete (Kasia Smutniak) ir visai nepersidirba. Tačiau vaikinas svajoja apie tikrus nuotykius ir likimas jam nusišypso: kartu su CŽV agentu Čarliu (John Travolta) jie turės sustabdyti pavojingus teroristus. (Beje, bus galima pamatyti, kaip Čarlis valgo karališkąjį mėsainį, apie kurį pasakojo Travoltos personažas „Bulvariniame skaitale“.)
 
Bet, ko gero, labiausiai pasisekė Richardo Gere’o personažui iš Peterio Chelsono filmo „Pašoksime?“ (TV3, 13 d. 22 val.). Kaskart grįždamas iš darbo Čikagos teisininkas Džonas lange mato moterį. Vyras nusprendžia su ja susipažinti. Paulina yra šokių mokyklos mokytoja. Džonas pradeda lankyti šokių pamokas ir iš naujo atranda save, susidraugauja su naujais žmonėmis, pabėga nuo gyvenimo monotonijos. Kad ir koks kvailas būtų šitas būdas, bėgti nuo monotonijos verta.
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Kamilė Klodel, 1915“
„Kamilė Klodel, 1915“
„Linkėjimai iš Paryžiaus“
„Linkėjimai iš Paryžiaus“
„Pašoksime?“
„Pašoksime?“