7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Sodai dramblio kaulo bokšte

Pasivaikščioti po vienos iš žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografių Airos Naginevičiūtės „Menų spaustuvėje“ pasodintus „Stiklo sodus“ pirmiausiai verta tiems, kurie seka Lietuvos originaliosios choreografijos pulsą ir domisi vis gausėjančių šios srities menininkų kūrybos kontekstais.
 
Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklis šių aplinkybių nežinantiems gali pasirodyti bauginančiu savistabos seansu, kuriame nesiekiama užmegzti aktyvesnio kontakto su žiūrovu, o užsisklendžiama estetizuotos kūrybos erdvėse, vengiant bet kokių asociacijų su socialiniu ir politiniu kūrybos fonu, nesustabdomai įsiveržiančiu į dramos teatro peizažą.

Aukštoji paradoksų ir humoro matematika

Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.

Drąsios ir žiaurios

Neseniai teatre sutikau seną pažįstamą. Iš pradžių jis pasiteiravo, kur dirbu (iš ko dar atpažinsi lietuvį, jei ne iš netaktiško klausimo?), o sužinojęs, kad dėstau vienoje aukštojoje, energingai pasidžiaugė, juk mokyklos vadovai – jauni žmonės. Tarstelėjau, kad bendrauju ne su vadovais, o su studentais. Tačiau iškart supratau, kad senas pažįstamas tapo politiku ar bent politikų patarėju. Tuose sluoksniuose įprasta džiaugtis jaunais vadovais. Man tai primena ne tokius senus laikus, kai propagandistai džiaugėsi sudėtingas užduotis vykdančiais komjaunuoliais. Mentalitetas nepasikeitė. Gal todėl ir nekeista, kai patriotizmo tautą dabar moko korumpuoti politikai, buvę aukštosios partinės mokyklos dėstytojai, Pakaunės isterikai ar tiesiog jauni jėzuitai, kurie nori žegnotis pamatę Žaliojo tilto skulptūras. Istorija jų nieko neišmokė. Todėl primygtinai rekomenduoju pasižiūrėti 1987 m. Lietuvos kino studijoje Ferdinando Kauzono sukurtą dokumentinį filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (LRT Kultūra, 21 d. 23.15). Pamenu dar tada filmas darė keistą įspūdį, nes „perestroika“ jau buvo prasidėjusi, bet filmo kūrėjai nuoširdžiai tyčiojosi iš kalinčio kunigo. Itin pamokomas filmas, ypač turint omenyje, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jo autorius tapo vieno iš Seimo vadų kalbų rašytoju, t.y. taip pat mokė tautą patriotizmo.

Aš esu Aurelija

Sekmadienį Paryžiuje daugiau nei trys milijonai žmonių susirinko į demonstraciją, kurios simboliais tapo pieštukas ir žodžiai: „Je suis Charlie“ – „Aš esu Charlie“. Prisijungė ir daugelio pasaulio valstybių vadovai. Taip pasaulis išreiškė solidarumą su humoristiniu savaitraščiu „Charlie hebdo“, kurio redakciją išžudė du „Kalašnikovais“ ginkluoti vyrai. Lietuvos vadovai demonstracijoje nedalyvavo, nusiuntė tik užsienio reikalų ministrą. Ir teisingai padarė – vėliau paaiškės, kodėl.
 
Ne taip jau retai ginkluoti vyrai (gal kartais ir moterys, bet tokio atvejo neprisimenu) nužudo būrį žmonių, dažnai – gerokai didesnį. Štai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistų grupuotė išžudė apie 2000 Nigerijos gyventojų, bet į tai nenori atkreipti dėmesio net jų pačių valstybės vadovai. Prieš ketverius metus Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones Norvegijoje. Amerikoje gana reguliariai įtūžę jaunuoliai iššaudo klasės draugus, kaimynus ar šiaip praeivius, vis iš naujo sukeldami ginčą apie konstitucinę laisvę nešiotis ginklą. Ką jau kalbėti apie ankstesnius islamo teroristų išpuolius (2001 m. rugsėjo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo 11-oji Madride, 2005 m. liepos 7-oji Londone), kaip daugelis sutaria, pakeitusius pasaulį. Jau savaime suprantami tapo piliečių laisves ribojantys antiteroristiniai įstatymai, sekimo sistemos ir sustiprinta oro uostų apsauga. Tačiau tik sausio 7-osios įvykiai subūrė tokią minią. Kodėl?

Devyni trumpo metražo „Persikūnijimai“

 Keistuolių teatras pristatė dar vieną šio 27-ojo sezono premjerą suaugusiems, apie kurią paklausti Keistuolių teatro aktoriai, kaip susitarę ištaria: „tokios Keistuolių teatre dar tikrai nebuvo“. Tai pagal Vytauto V. Landsbergio šeštąją poezijos knygą pastatytas spektaklis „Persikūnijimai“.

 
Šis spektaklis kviečia žiūrovus tarsi į savotišką trumpametražių vaizduotės filmų seansą, lyg į savotišką sapnų mozaiką, kur žaidžiama su atmintimi, persikūnijant į įvairius personažus, keliaujant per atpažįstamus gyvenimus, siužetus, laikmečius, vietoves ir situacijas. Kiekviena istorija, kurią sapnuoja spektaklio kūrėjai, yra bendra mums visiems, tačiau galbūt ne visiems atpažįstama, kaip ne iš karto pažįstamas kitas žmogus ar žmogus pats sau. Spektaklyje labai svarbų vaidmenį vaidina audio garso takelis, kuris aktorių pagalba, kuriamas čia ir dabar spektaklio metu. 
 

Keli žodžiai apie vieną iš mūsų

Tomas Dobrovolskis (1966 12 28 – 2015 01 06) – sužvėrėjusių girtų jaunuolių nužudytas kūrėjas – perkusininkas, multiinstrumentininkas ir kompozitorius. Jis yra išradęs originalių instrumentų, įsiliejusių į šiuolaikinės perkusijos šeimą. Žymiausi jų – varinis gaublys (The Brass Globe), kuriam sukūrė specialią grojimo techniką, skiemenuotę ir muzikinį raštą, bei stiklas (stiklinis indas, panašus į auksinės žuvelės akvariumą). O kaip gražiai jis grojo naudodamas vandenį!.. Filosofas Leonidas Donskis ne kartą žavėjosi Tomo muzikavimu: „Klausau ir medituoju. Tai – neužteršto proto muzika!“

Kino naujienos trumpai

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį Los Andžele vyko „Auksinių gaublių“ naktis. Holivude akredituotų užsienio žurnalistų (91 užsienio žurnalistas iš 55 pasaulio šalių) skiriami prizai dažnai leidžia numanyti, kas taps „Oskarų“ savininkais. Šiąnakt geriausiu filmu tapo Richardo Linklaterio „Vaikystė“, geriausia komedija – Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Už geriausią vyro vaidmenį apdovanotas Eddie Redmayne’as, suvaidinęs matematiką Stepheną Hawkingą Jameso Marsho biografinėje dramoje „Visko teorija“ („The Theory of Everything“). Geriausia aktore – Julianne Moore už sunkiai sergančios moters vaidmenį filme „Still Alice“ (rež. Richard Glatzer, Wash Westmoreland). Geriausia antro plano aktore tapo Patricia Arquette („Vaikystė“), „Auksinis gaublys“ už geriausią antro plano vaidmenį atiteko J.K. Simmonsui („Atkirtis“). Geriausiu režisieriumi pasklebtas Richardas Linklateris („Vaikystė“), už geriausią scenarijų apdovanoti filmo „Birdman“ scenaristai Alejandro Gonzalezas Inarritu, Alexanderis Dinelaris jaun., Armando Bo, už geriausią muziką – Jóhannas Jóhannssonas („Visko teorija“). „Auksinį gaublį“ geriausiam užsienio kalba sukurtam filmui pelnė rusų režisieriaus Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“.

Norėjau pasiekti transo būseną

Metų pradžioje Lietuvos ekranuose pasirodė Damieno Chazelle’o filmas „Atkirtis“ („Whiplash“, JAV, 2014). Pernai jis pelnė pagrindinį Sandanso kino festivalio apdovanojimą, buvo gerai įvertintas Kanuose, pateko į „Sight and Sound“ ir „Cahiers du cinema“ geriausių 2014-ųjų filmų dešimtukus, pretenduoja į svarbius JAV kino apdovanojimus. Pateikiame pokalbio su „Atkirčio“ režisieriumi, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus. Su Chazelle’u Kanuose kalbėjosi Pawełas T. Felisas.

Seksas, tėvynė ir verslas

Paskutiniais metais dauguma naujų lietuviškų filmų labiau gali sudominti antropologus, sociologus, net filosofus (deja, kintanti lietuviška tikrovė jų visai nedomina), bet ne kino kritikus. Progų pasvarstyti apie kino meną ar nacionalinio kino tradiciją jie tikrai nesuteikia. Tačiau drįsčiau tvirtinti, kad šie filmai – laiko atspindys, kuris, manau, labiau masins ateities mokslininkus, tyrinėjančius lietuvių transformacijos (santvarkų kaitos, mentaliteto lūžio ir pan.) problemas. Visa tai galima įžiūrėti ir naujametinėje komedijoje „Nepatyręs“ (Lietuva, D. Britanija, 2014). Pagal autorių ir prodiuserių kolektyvo lietuviams adaptuotą kanadiečio Jono Chernicko scenarijų („My Awkward Sexual Adventure“ pagal tą patį scenarijų pasirodė 2012 m.) filmą sukūrė debiutantas Julius Paulikas, nors nesuprantu, kam reikėjo taip vargintis – tokio lygio „scenarijų“ gali parašyti bet kas. Kita vertus, sekant filmo autorių logika, matyt, paprasčiau ir pigiau scenarijų nusipirkti „iš antrų rankų“.

Budraitis vaidina Beckettą rusiškai

Praėjusį gruodį Maskvoje vyko teatro festivalis NET-2014, simboliškai uždaręs Rusijos sostinės festivalių metus. Vienas svarbių NET-2014 įvykių – Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ ir Juozas Budraitis. Pateikiame dienraštyje „Novaja gazeta“ (2014 m. gruodžio 6 d.) išspausdintus teatro kritikės Jelenos Djakovos įspūdžius.
 
Senas apsileidęs ponas sunešiotais batais, vilkintis siaubingu (regis, „buvusiu kašmyriniu“, kaip sakydavo 3-iojo dešimtmečio vargetos apie savo draiskalus) paltu prieš spektaklį knarkia parteryje. Ir kas jį įleido į „Stanislavskio fabriko“ pastatą, į išblizgintą tarsi laineris Ženovačo teatrą? Iš kokio dešimtmečio jis atklydo?
 
Sapne jis urzgia ir aimanuoja. Gyvenimo rezultatas – vien mykimas, kriokimas, maurojimas. Žodžiai buvo kažkada anksčiau. Bet įsižiūri į tvarkos griovėją... na, žinoma, spektaklis jau prasidėjo. Juozas Budraitis vaidina visiškai pasinėręs į „Paskutinę Krepo juostą“.
PUSLAPIS
IŠ
1003