Praėjusį gruodį Maskvoje vyko teatro festivalis NET-2014, simboliškai uždaręs Rusijos sostinės festivalių metus. Vienas svarbių NET-2014 įvykių – Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ ir Juozas Budraitis. Pateikiame dienraštyje „Novaja gazeta“ (2014 m. gruodžio 6 d.) išspausdintus teatro kritikės Jelenos Djakovos įspūdžius.
Senas apsileidęs ponas sunešiotais batais, vilkintis siaubingu (regis, „buvusiu kašmyriniu“, kaip sakydavo 3-iojo dešimtmečio vargetos apie savo draiskalus) paltu prieš spektaklį knarkia parteryje. Ir kas jį įleido į „Stanislavskio fabriko“ pastatą, į išblizgintą tarsi laineris Ženovačo teatrą? Iš kokio dešimtmečio jis atklydo?
Sapne jis urzgia ir aimanuoja. Gyvenimo rezultatas – vien mykimas, kriokimas, maurojimas. Žodžiai buvo kažkada anksčiau. Bet įsižiūri į tvarkos griovėją... na, žinoma, spektaklis jau prasidėjo. Juozas Budraitis vaidina visiškai pasinėręs į „Paskutinę Krepo juostą“.
Svyruodamas Krepas eina į sceną – taip svyruojama (ar kadaise svyruota) namo iš naktinio metro. Griūva į aptrintą krėslą. Maurojimo, kriokimo partitūra tęsiasi. Maždaug dvidešimt minučių Budraitis galingai, bet be žodžių vaidina klasikinę Becketto pjesę – rašytojo priešmirtinio kliedesio ir atgailos kroniką. Rašytojo, iškeitusio gyvenimą į abejotinas intelektualo teises (pasak Krepo, pagrindinė iš jų – nieko nemylėti ir už nieką neatsakyti).
Ima atrodyti, kad Oskaro Koršunovo ir jo OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis taip ir liks bežode kliedesio, šnopštimo, stūgavimo ir niurzgimo partitūra.
Bet štai Budraitis pradeda su malonumu puikiai kalbėti rusiškai.
„Kiekvienas senstantis menininkas privalo perskaityti „Paskutinę Krepo juostą“ ir kiekvienas ras ten savo baimių“, − sakė Klausas Maria Brandaueris, suvaidinęs Krepą Peterio Steino režisuotame spektaklyje. Šis nepasiekė Maskvos dėl aktoriaus ligos. Bet 2013 metais pas mus buvo rodytas Roberto Wilsono Krepas su pačiu Wilsonu scenoje. Kokie nepanašūs Wilsono Krepas – senstantis papūgiškas puošeiva ryškiai geltonu dažytu plaukų kuokštu, padėvėta Piterio Peno versija Wilsono Berlyne statytame spektaklyje, ir Budraičio bei Koršunovo Krepas: matyt, kiekvienas menininkas turi savų baimių.
Ir Becketto monologe telpa jos visos.
Budraičio Krepas – iš panaikinto laiko, iš 1960–1980 metų užstalių, iš vėlyvojo sovietmečio laisvamaniškos bohemos, iš, ko gero, tuomet bendro sostinių ir kultūrų rato. Pergyvenęs savo laiką, pergyvenęs tų drąsuolių, dievukų, numylėtinių saulėlydį, svetimas švarutėliame ir racionaliame naujosios kartos pasaulyje... finale jis užmigs nesugrįžtamai.
Tačiau NET žiūrovai... 70 procentų jauni. Jiems istorija – ne tik „Skydas ir kalavijas“, bet ir „Niekas nenorėjo mirti“, ir „Pašauti paukščiai“. Šie žiūrovai kvietė Budraitį aštuonis kartus.
