Neseniai teatre sutikau seną pažįstamą. Iš pradžių jis pasiteiravo, kur dirbu (iš ko dar atpažinsi lietuvį, jei ne iš netaktiško klausimo?), o sužinojęs, kad dėstau vienoje aukštojoje, energingai pasidžiaugė, juk mokyklos vadovai – jauni žmonės. Tarstelėjau, kad bendrauju ne su vadovais, o su studentais. Tačiau iškart supratau, kad senas pažįstamas tapo politiku ar bent politikų patarėju. Tuose sluoksniuose įprasta džiaugtis jaunais vadovais. Man tai primena ne tokius senus laikus, kai propagandistai džiaugėsi sudėtingas užduotis vykdančiais komjaunuoliais. Mentalitetas nepasikeitė. Gal todėl ir nekeista, kai patriotizmo tautą dabar moko korumpuoti politikai, buvę aukštosios partinės mokyklos dėstytojai, Pakaunės isterikai ar tiesiog jauni jėzuitai, kurie nori žegnotis pamatę Žaliojo tilto skulptūras. Istorija jų nieko neišmokė. Todėl primygtinai rekomenduoju pasižiūrėti 1987 m. Lietuvos kino studijoje Ferdinando Kauzono sukurtą dokumentinį filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (LRT Kultūra, 21 d. 23.15). Pamenu dar tada filmas darė keistą įspūdį, nes „perestroika“ jau buvo prasidėjusi, bet filmo kūrėjai nuoširdžiai tyčiojosi iš kalinčio kunigo. Itin pamokomas filmas, ypač turint omenyje, kad Nepriklausomoje Lietuvoje jo autorius tapo vieno iš Seimo vadų kalbų rašytoju, t.y. taip pat mokė tautą patriotizmo.
Tačiau ši televizijos savaitė leis kartu su teatre sutiktu mano pažįstamu pasidžiaugti jaunais veidais. Naujausią Woody Alleno filmą lyg žvaigždė nušvietė Emma Stone. Todėl su malonumu pasižiūrėsiu 2010 m. Willo Glucko sukurtą „Lengvabūdę pirmūnę“ (TV1, 19 d. 21 val.). Filmas atskleidžia paauglių elgesio motyvus, beje, jis tapo Stone karjeros lūžiu, atnešė jai „Auksinio gaublio“ nominaciją. Aktorė jame suvaidino pirmūnę Oliv, kuri nenori išsiskirti iš aplinkos. Todėl mergina papasakoja draugei spalvingą istoriją apie neva prarastą nekaltybę, erotinius nuotykius ir tampa puritoniškos mokyklos žvaigžde.
Jaunosios Luko Moodyssono filmo „Mes geriausios!“ (LRT Kultūra, 21 d. 21.30) herojės – trys Stokholmo paauglės. Viena jų – sociopatė, kita – kompleksų kupina intelektualė, trečia – iš religingos šeimos. 9-ajame dešimtmetyje jos nusprendžia sukurti pankroko grupę, nors visi aplink kalba, esą pankrokas mirė ir aplink skamba tik disko muzika. Tai dar vienas švedų filmas apie vaikystę, o šie švedams dabar pavyksta bene labiausiai. Ypač jei ta vaikystė kupina maišto.
Dar vieną, tik fantastišką paauglės istoriją trileryje „Hana“ (LNK, 19 d. 22.10) pasakoja Joe Wrightas. Hana užaugo toli nuo civilizacijos, Suomijos šiaurėje. Tėvas (Eric Bana) ją užaugino tobula žudike. Pirmoji misija privers mergaitę atrasti nežinomus savo praeities faktus. Žiūrovų laukia daug gaudynių, rinktinių niekšų, specialiųjų agentų, o pabaigoje lyg vyšnia ant torto – Cate Blanchett. Tačiau Haną suvaidinusią Saoirse Ronan bus sunku pamiršti. Jos vaidyba atperka banalų siužetą, užgožia fantastiškus Šiaurės peizažus ir net Blanchett. Ronan veide – tai, ko visada lauki iš kino, – paslaptis ir jėga.
Tuo Saoirse Ronan artima Michaelui Fassbenderiui, kurio veidą taip mėgsta tyrinėti skirtingi režisieriai. Bijau, kad Neilo Marshallo 2010 m. filme „Centurionas“ (BTV, šįvakar, 16 d. 23.50) jam nelabai pasisekė. Aktorius suvaidino Romos karį Kvintą Diasą. Būtent jo legionas 117 m. nesugebėjo užkariauti škotų. Legionas klaidžioja pelkėmis ir miškais, vis patekdamas į narsios vietinės merginos spąstus. Mergina yra nebylė, mat vaikystėje ją išprievartavo romėnai, o paskui nupjovė liežuvį, bet vienas mano kolega juokavo, kad taip yra tik todėl, kad Olga Kurylenko niekaip negali atsikratyti savo akcento. „Centurionas“, be abejo, kruvinas reginys, bet juk žiemos naktys – ilgos ir tamsios.
