Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.
1990-ųjų rudenį įvyko Tavo pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ pagal Aleksandro Vvedenskio ir Daniilo Charmso kūrybą premjera. Galima sakyti, kad tai buvo ir šiuolaikinio Lietuvos teatro pradžia. Kodėl po šitiek metų nusprendei vėl grįžti prie Charmso kūrybos?
Yra net kelios priežastys. OKT teatrui greitai bus penkiolika metų. Su „Žuvėdra“ mes tarsi reziumavome savo ieškojimus. Dabar norime pradėti naują etapą ir, kad ir kaip būtų paradoksalu, vėl su Daniilu Charmsu, juo labiau kad spektaklis „Ten būti čia“ statytas lygiai prieš dvidešimt penkerius metus. (Premjera įvyko 1990 m. lapkričio 16 d. Inscenizacijos autorius ir režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, kompozitorius – Gintaras Sodeka. 1999 m. spektaklis perduotas viešajai įstaigai „Oskaro Koršunovo teatras“, – D. Š.). Taigi, ratas apsisuko. O ratas, beje, yra mūsų teatro simbolis.
Šis darbas bus įdomus ir tuo, kad jame vaidins ir mano studentai, ir Nacionalinio dramos teatro aktoriai. Tai dviejų teatrų koprodukcija. Turėtų būti įdomus šis jaunų žmonių susitikimas su patyrusiais aktoriais. Noriu, kad mano studentai pajustų tai, kas man pačioje kūrybos pradžioje buvo labai svarbu: teatro paradoksą, netikėtumą, tikrą humorą. Charmsas – aukštoji matematika, paradoksų matematika, humoro matematika. Man svarbu, kad studentai susidurtų su šia medžiaga.
Kitas itin svarbus dalykas: Charmsas, deja, vėl tampa labai aktualus. Pirmą kartą Lietuvoje jis buvo pastatytas 1990-aisiais, kai pasaulis iš esmės griuvo. Aišku, tai buvo viltingas laikas, galbūt ne toks baisus kaip dabar, juk dabar vyksta karas, neįvardytas karas, ir tai yra dar baisiau. Charmsas tiksliai juto savo laike tvyrančią įtampą. Jis rašė nujausdamas artėjančius baisiuosius dalykus, galima sakyti, nujausdamas Antrąjį pasaulinį karą. Dėl to, kad ruoštasi karui, buvo likviduojami nepatikimais laikyti žmonės. Tos nuojautos labai jaučiamos visoje Charmso kūryboje, o ypač – „Jelizavetoje Bam“.
Naujojo spektaklio dramaturginis pagrindas yra „Jelizaveta Bam“, nors įtraukti ir kiti Charmso kūriniai. Pjesėje matome dalykus, analogiškus dabar vykstantiems Ukrainoje. Pasirodė kažkokie žalieji žmogeliukai; niekas nežino, kas jie, ko jie nori, bent jau iš pradžių situacija buvo tokia. Pjesėje „Jelizaveta Bam“ vyksta tas pat: staiga šeimoje pasirodo kažkokie žmonės, tėvai mergaitėms sako, kad tai klounai. Iš esmės jie nesako tiesos... Ši pjesė panaši į Caryl Churchill pjesę „Toli“, kurioje mergaitė mato, kaip kažkas sodina žmones į mašinas ir kažkur juos išveža, o tėvai jai pasakoja visiškai kitus dalykus – koks gyvenimas gražus. Kaip Roberto Benigni filme „Gyvenimas yra gražus“, kur vaikas atsiduria koncentracijos stovykloje, o tėvas jam pasakoja, kad tai tik žaidimas. Nujausdamas tuos baisius laikus, Charmsas sukuria tokį kūrinį, kuriame Jelizaveta Bam tiesiog nežino tiesos arba ji jai nesakoma, ir čia pat yra agresija, mirtis, nežinojimas, kaip tai pavojinga, ar apskritai pavojinga. Šiandien esame lygiai tokioje pat situacijoje: tiesiog nežinome, koks pavojingas yra karas, nepavadintas karu, nepaskelbtas.
Draugų, filosofų ir rašytojų, kompanijoje Charmsas buvo pats kūrybiškiausias ir gyvybingiausias. Dėl to jį visi mylėjo. Kai statai spektaklius, ar giliniesi į autorių asmenybes, ar labiau į pačius kūrinius?
Remiuosi ir kūriniais, ir asmenybėmis. Taip yra ir su Charmsu, ir su tokiais rašytojais kaip Hemingway’us, Dostojevskis, Rousseau. Charmso asmenybė apskritai neatsiejama nuo jo kūrybos. Jis darė performansus, faktiškai kiekviena jo gyvenimo akimirka buvo kūryba, menas, išskyrus laiką, kai jis visiškai badavo, kai suprato, kad yra persekiojamas, ir iš esmės savo kūrybą slėpė. Jo nuojauta buvo tiksli. Yra net eilėraštis „Žmogus išėjo ir nebegrįžo“, lygiai taip, kaip su juo ir įvyko. Tai yra neatsiejama. Dingo Charmsas, dingo ir jo kūryba. Jis buvo sunaikintas. Kaip sakė Dantonas, – jeigu žmogus eina prieš srovę, jis sutrypiamas; jeigu jis stovi, jis sutrypiamas. Charmsas gal ir nėjo prieš srovę, bet jis stovėjo savo pozicijoje ir buvo sutryptas. Jo kūryba išliko per stebuklą. Kai jis dingo, Jakovas Druskinas (filosofas, literatas, menotyrininkas, – D. Š.) atėjo į jo namus, paėmė lagaminą su rankraščiais ir neatidarė jo iki pat politinių kalinių amnestijos. Tik Stalinui mirus rankraščiai buvo perskaityti. O išleisti tik 1989 metais. Taigi net tragiškas Charmso likimas yra susijęs su jo tragiška kūryba, kurioje yra ir juoko, ir siaubo, ir viso kito.
Charmso gyvenimiška pozicija, jo požiūris į teatrą, manifestai, santykiai su moterimis... Daug apie visa tai galvojau, analizavau. Šiuo atveju man labai svarbus Charmso likimas. Jeigu dabar stovėsi, tave sutryps – iš vienos ar iš kitos pusės. Tau nereikia net kam nors priešintis. Jei tai, ką kalbu, po mėnesio ar kelių taps neaktualu, labai apsidžiaugsiu.
1928 m. sausio 24 d. Sankt Peterburgo Spaudos namuose (dabar – Draugystės namai) įvyko vakaras, trukęs net 8 valandas (iki ryto), kurio metu tarp įvairių skaitomų kūrinių pirmą kartą buvo suvaidinta „Jelizaveta Bam“. Įdomu, kaip apibrėži kūrinio laiką?
Laikas man – esminis dalykas, tai esminis sceninis dėsnis. Jis priklauso ir nuo kūrinio, ir nuo to, kas norima pasakyti. Iš esmės mano spektakliai išsiskiria tam tikru ritmiškumu ir tam tikru laiko pojūčiu. Į spektaklį žiūriu kaip į muzikinį kūrinį. Jam galioja visos muzikinio kūrinio kompozicijos taisyklės – ir klasikinės (klasikiniam teatrui), ir šiuolaikinės (šiuolaikiniam teatrui). Kiekvienas kūrinys reikalauja tam tikros laiko apimties. Pavyzdžiui, žinojau, kad žiūrovas eis į „Išvarymą“, kuris trunka labai ilgai. Žmonės sako, kad „spektakliai per ilgi“, bet taip sakyti galima ir apie spektaklius, kurie trunka valandą dvidešimt minučių. Teatre laikas skaičiuojamas kitaip.
Pats Charmsas buvo kaip meno kūrinys. Praėjusio amžiaus 3–4-ąjį dešimtmetį praeiviai gatvėse priminė varguolius, o Charmso laikysena buvo kaip tikro aristokrato. Jis jautė, kad yra genijus. Vis dėlto kur slypi jo genialumas?
Jis jautė, kad yra genijus, ir toks buvo. Man jo genialumą pirmiausia nurodo jo drąsa. Tai žmogus, kuris galėjo pasakyti: „Aš vertinu tik nesąmones“ arba „Vienintelis įvykis gyvenime yra mirtis.“ Jis sugebėjo sugriauti visus įmanomus tabu, sugebėjo pasijuokti iš visos rusų literatūros, rusų klasikos. Jis buvo tikras avangardistas.
Charmso kūrinių pavadinimai kilo iš pačių netikėčiausių sueigų, nutikimų, tam tikrų įprasminimų (pvz., „Mes ne pyragai“ – universiteto bendrabutyje vykusio poezijos vakaro pavadinimas). Kaip manai, kodėl šios unikalios kūrybos, rodos, paprastos paslaptys beveik neatskleidžiamos, iš jų niekas tarytum nesimoko? Pavyzdžiui, Lietuvoje po Tavo pirmųjų pastatymų niekas per daug oberiutų kūryba nesusidomėjo. Oberiutų, taip pat ir Charmso, nepagauna ne tik lietuviai, bet ir rusai. Kodėl?
Jį pagauti sudėtinga. Kai pirmą kartą tą medžiagą atnešiau Jonui Vaitkui, jis pasakė, kad medžiaga įdomi, bet kaip ją pastatyti – neaišku. Ir jis buvo teisus. Po kelerių metų, po spektaklio „Labas Sonia Nauji Metai“ (1994) Vaitkus – mokytojas – priėjo ir pasakė: „Tai geriausias spektaklis, kokį iki šiol mačiau savo gyvenime.“ Charmsas padarė didelę įtaką daugeliui. Matome jo įtaką Sigitui Parulskiui, Juozui Erlickui, Gintarui Beresnevičiui, Jonui Vaitkui, kitiems.
Charmsui „dieviškasis teismas“ įvyko labai anksti – jis mirė 37-erių. Kaip Tu supranti mirtį?
Taip, kaip ją suprato Charmsas. Tai yra pagrindinis įvykis gyvenime.
