7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Šešėlių teatro stebuklas

 

 
Sausio 21 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaryta Vilniaus teatro „Lėlė“ paroda „Šešėlių teatras“, kuri lankytojų lauks iki pat pavasario pradžios – kovo 5 d. Parodoje bus galima  susipažinti su šešėlių teatro unikalumą ir specifiką atskleidžiančiais eksponatais iš „Lėlės“ teatro spektaklių. O kad paroda būtų ne tik akims paganyti, bet ir fantazijai išlaisvinti bei rankom pamiklinti, ją lydės ir kūrybinės šešėlių teatro dirbtuvės vaikams ir suaugusiems, kurias ves LTMKM darbuotojai. Pasak parodos rengėjo „Lėlės“ režisieriaus ir dailininko Rimo Driežio, „šiandien pamažu vyksta šešėlių teatro atgimimas, todėl norėtųsi, kad susidomėjimas juo ir toliau augtų“.
 
Šešėlio įvaizdis žmonijos istorijoje apskritai labai ryškus – tai ir dvasių pasaulio simbolis, ir mūsų „tamsusis“ antrininkas, jau nekalbant apie Platono „olos alegoriją“, kur šešėliai ant olos – viso labo tikrovės raibuliai, iliuzija. Iliuzijos kūrimu grįstas ir šešėlių menas, kurio istorija taip pat siekia žilą senovę – rytuose, iš kur, manoma, jis ir atkeliavo į Europą, šešėlių menas buvo žinomas jau Konfucijaus laikais (taigi VI-V a. prieš mūsų erą). Nuo XI a. šešėlių vaidinimai labai išpopuliarėjo Indonezijoje ir Indijoje, o vėliau persikėlė į Persiją, Arabiją, Turkiją. O štai Europoje ši teatro rūšis skaičiuoja tik trečią amžių – 1767 m. misionierių ji buvo atvežta į Prancūziją.

Premjerinis „Auros“ spektaklis „Balta balto“ – masalas ne tik šokio, bet ir dailės gerbėjams

 „Auros“ repeticijų salėje dirbantis choreografas Hyginas Delimatas (Lenkija – Austrija) deda paskutinius potėpius choreografiniame premjerinio spektaklio „Balta balto“ piešinyje. Palyginimas su daile – neatsitiktinis. Spektaklis „Balta balto“  įkvėptas revoliucinių dailės judėjimų – kubizmo ir suprematizmo idėjų. Sausio 24 dieną, Vytauto Didžiojo universiteto salėje choreografas drauge su tarptautine „Auros“ trupe atidengs judesiu nutapytą paveikslą.

 
Choreografo įsitikinimu, šio amžiaus žmogus nesivargina, o gal net negeba žiūrėti į realybę iš įvairių perspektyvų – viską stebi iš vieno taško. Tuo tarpu kubizmo atstovai matė pasaulį iš skirtingų žiūros kampų. Spektaklis „Balta balto“ kviečia pažvelgti į šokį iš vizualinių menų perspektyvos, tuo pat metu į vizualinius menus per šokį.
 

Kino naujienos trumpai

„Dingusios“ komanda – režisierius Davidas Fincheris, scenaristė Gillian Flynn ir aktorius Benas Affleckas – netrukus vėl susitiks filmavimo aikštelėje. Jie rengiasi kurti naują Alfredo Hitchcocko filmo „Nepažįstamieji iš traukinio“ („Strangers on a Train“, 1951, pagal Patricios Highsmith romaną) versiją. Scenarijus nenutols nuo originalo ir pasakos apie du nepažįstamus žmones, kurie sutaria nužudyti vienas kito nurodytus asmenis. Tai bus tobulos žmogžudystės, nes policija nesugebės rasti jų motyvo. Naujame filme skirsis tik veiksmo vieta, nes sutartis bus sudaryta lėktuve.

Muzikinis spektaklis apie moters pasaulį

 Žengti į moters pasaulį ir išlaisvinti sielą nuo emocinės naštos. Tokiam ritualui kvies režisierė Olga Lapina. Dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatė ruošiasi muzikinio spektaklio „Rusiškas sąsiuvinis“ premjerai sausio 30 ir 31 dienomis Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT). Režisierė ėmėsi nelengvos užduoties – dramos scenoje atgaivinti iškilaus rusų kompozitoriaus ir folkloristo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinį ciklą. Šis kūrinys autoriui pelnė garsiąją Michailo Glinkos premiją ir tarptautinį pripažinimą. 

 

Vilniaus romantikas

Sausio 7 d. Varšuvoje mirė Tadeuszas Konwickis – lenkų rašytojas ir kino režisierius. Save jis dažnai vadindavo „gudriu lietuviu“, o knygose nuolat prisimindavo savo vaikystės Kolonia Wilenska (taip anksčiau vadinosi Pavilnys) ir Vilnių.
Konwickis gimė 1926 m. Naujojoje Vilnioje, anksti neteko tėvo, augo pas giminaičius, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais buvo „Armia Krajowa“ partizanas – iš pradžių kovojo prieš nacius, paskui – prieš rusus. 1945 m. su padirbtais dokumentais repatrijavo į Lenkiją.
Interviu Annai Bikont ir Joannai Szczęsnai Konwickis yra sakęs: „Kai važiavau iš Vilniaus į Lenkiją, turėjau partizanų adresus ir kontaktus. Tačiau pamačiau visai kitą pasaulį. Jauni žmonės tada jautė siaubingą gyvenimo alkį. Tada buvo moralinis pakilimas, nusiteikimas, kad pasaulį galima pakeisti. Gyvenau moralinėje ekosferoje, įtampų atmosferoje. Todėl man buvo lengva priimti tą pasiūlymą pagerinti pasaulį, kurį nešė marksizmas. Dar būnant įsitikinusiam, kad kvailas pasaulis atvedė prie karinės katastrofos. Man atrodė, kad ištrūkti iš tos katastrofos, taip pat ir moralinės, padės utopija.“

Geismo kamufliažas

Chameleonas – taip dažnai vadinamas François Ozonas. Jis keičia žanro odą, puikiai išmano stiliaus ir nuotaikų atspalvius. Dar jis mėgsta žaisti žiūrovo lūkesčiais, manipuliuoti jo emocijomis ir provokuoti. Tik Ozono provokacijos švelnesnės ir nuosaikesnės nei, sakykime, jo amžininkų Larso von Triero ir Michaelio Haneke’s, taip pat užsitarnavusių neatplėšiamą provokatorių etiketę. Jis greičiau švelniai kepšteli savim patenkintai, ant patogios kušetės prisnūdusiai viduriniajai klasei, kurios gyvenimą valdo normos, taisyklės ir visada po ranka esantis politinis korektiškumas. Visa tai Ozoną erzino nuo pradžių. Todėl jau pirmuoju ilgametražiu filmu „Situacijų komedija“ jis bandė peržengti ir visuomenėje, ir kine įsitvirtinusių konvencijų bei tabu ribą.
Ozono taktika paprasta. Jis sudrumsčia užsistovėjusį vandenį, o tada stebi, kaip drumzlės lėtai leidžiasi ir sugula į kitokį piešinį nei prieš tai. Visa tai jis daro valiūkiškai šypsodamasis. Kaip neklaužada vaikas iš už kampo. Visada toks buvo.

Prancūzių portretai

Autoriniam kinui ištikimas „Žiemos ekranų“ festivalis, kurį rengia Prancūzų institutas Lietuvoje, sausio 22 – vasario 8 d. dvylikoje Lietuvos miestų pristatys prancūzų kino aktualijas bei aktorės ir režisierės Nicole Garcia filmų retrospektyvą. Jau dešimtą kartą rengiamas festivalis kviečia žiūrovus pažvelgti į kiną moters žvilgsniu.
 

Režisierė Katell Quillévéré lietuvių žiūrovams pažįstama iš filmo „Meilė kaip nuodai“. Naujo jos filmo „Suzana“ („Suzanne“) herojė gyvena kartu su tėvu ir seseria. Suzanos (Sara Forestier) gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai mergina įsimyli nusikaltėlį. Pasakojimas apima 25 metus. Quillévéré prisipažįsta, kad ją įkvėpė 1942 m. sukurtas Yasujiro Ozu filmas, pasakojantis 20 metų trunkančią tėvo ir sūnaus santykių istoriją. Tačiau pagrindinis režisierės tikslas buvo papasakoti apie artimas nusikaltėlių moteris: visuomenė dažniausiai žino tik nusikaltėlių vardus ir visai nesidomi tomis, kurios dėl savo vyrų gali paaukoti net gyvybę.

Kada nereikia rašyti apie parodas?

 Dvi savaites iki Kūčių kiekvieną dieną konstravau un dossier, pretenduojantį būti moksliniu tekstu. Juk tiesa, kad be poros komplektų kaladėlių, kurias galima dėti į burną arba kurioms prilituoji rankas, užaugęs tikrai nebūsi nei kritiku, nei filosofu, nei šiuolaikiniu menininku. Dvi savaitės nenuilstamo konstravimo – tai visai daug, todėl pusryčiams, kad apšiltų pusrutuliai, kasdien skaitydavau kultūrinę spaudą, tiksliau – daugybę tekstų apie parodas, visus naujus ir senesnius, dar neskaitytus, kartais ir krūvas to paties autoriaus arba po kelis apie tą patį įvykį, tik prieinamus internete.

Raugerškis meškos kailyje ir gulbė vardu višta

Būdavo, suvalgai slapta skaniąją deficitinę „Mešką šiaurėje“ iš vazelės, padėtos svečiams. Tada vėl sulankstai standų popierėlį į saldainio formą ir padedi atgal į vazelę. Kartais suvalgai ir antrą. Nesusivaldęs, žiūrėk, ir trečią... Bet niekada į tą tuščią popierėlį, prieš padėdamas vazelėn, neįvyniodavai kokio kito saldainio, pavyzdžiui, ledinuko „Raugerškis“. „Raugerškis“, nors buvo laikomas nelabai tinkamu šventiniam stalui, praversdavo kitame kontekste, pavyzdžiui, jį galima būdavo išsitraukti iš kišenės, kai, bežaidžiant kieme „rusus ir vokiečius“, prisėsdavai su draugais po kažkieno balkonu atgauti kvapo. O ir lipnus, abstraktus, ružavas ir žalias jo popierėlis visai tikdavo čia pat padaryti mažutį sekretą, nes latrai ten būdavo sudaužę išgertą butelį.
Gal kuris žiūrovas ir tikisi panašių istorijų ŠMC veikiančioje parodoje „Kitas matymas“ (kuratorė Julija Čistiakova), kurioje, anot aprašo, „prisimenami Šaltojo karo faktai, socialinės sąlygos po Antrojo pasaulinio karo ar įvykiai po 1989-ųjų, siekiama ištirti, kaip praeitis veikia dabartį ir formuoja ateitį, analizuoti santykius tarp istorinės tiesos ir fikcijos, atkreipti dėmesį į įvairius istorijos niuansus ir asmenines istorines patirtis.“ Be reikalo. Nes kai siūlomas „kitas žvilgsnis“, tai turbūt norima pasakyti, kad mes jau į valias prisižiūrėjome menininkų iš (buv.?) Rytų bloko, be galo atrajojančių savo sovietinę ir posovietinę patirtį, dabar pažiūrėkime, ką apie tai gali pasakyti (buv.?) Vakarų blokas. Na, o Vakarų blokas čia kalba taip, tarsi geležinės uždangos net nebūtų buvę, o tuo labiau ir nieko už jos. Iš parodos nė nesuprasi, kuo šiems menininkams skiriasi Šaltojo karo laikotarpis ir gyvenimas „po sienos“: tarsi nieko ir neįvyko. Ar šia paroda būtent tai ir norėta pasakyti – kad Vakarų (priešingai nei Rytų) Europoje didžiojo perskyrimo niekas niekaip nereflektavo? Bet ar nematymą galima vadinti „kitokiu matymu“? Žinia, nebenorime mes metanaratyvo, norime lokalių istorijų, įsiklausymo į vietinius kontekstus – visa tai čia yra. Bet kam tada kišti tą „Raugerškį“ į „Meškos šiaurėje“ popierėlį?

Sėkmingai atplaukęs laivas

Nors jau įpusėjo sausis, vis dar smagu prisiminti vieną naujametinį koncertą Vilniuje – 2014 m. gruodžio 31 d. Valdovų rūmuose parodytą Adriano Banchieri madrigalinę komediją „Laivas iš Venecijos į Padują“ („Barca di Venetia per Padova“). Madrigalinė komedija – mums apskritai menkai pažįstamas senosios muzikos žanras, beveik nežinoma ir kūrinio autoriaus muzika, taigi vakarinis naujametinis koncertas tarp gausios šventinių renginių pasiūlos tikrai intrigavo. Tačiau pasiūlyme apsilankyti šiame renginyje būta ir žinomų dėmenų: pirmiausia, vieta – Valdovų rūmai, kurių erdvėse jau yra įvykęs ne vienas įsimintinas senosios muzikos projektas (kasmet čia vyksta ir dalis senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ renginių, paskutinėmis senųjų metų dienomis čia lankydamasi grožėjausi senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ atliekama ispanų Renesanso kalėdinės muzikos programa); tada – atlikėjai, kol kas Lietuvoje pagrindinė senosios muzikos spiritus movens – choras ir konsortas „Brevis“ (vadovai Gintautas Venislovas ir Darius Stabinskas), kurių sumanymai pristatyti vieną ar kitą mums nežinomo kūrėjo pavardę, užsienio ansamblį ar parengti muzikos programą dažniausiai baigiasi išskirtinius muzikinius ir estetinius įspūdžius paliekančia švente. Lietuvių atlikėjus papildė žymus ispanų ansamblis iš Barselonos „Le Tendre Amour“ (vadovas Estebanas Mazeras) – puiki tarptautinė atlikėjų grupė, žavinti savo gaiviu, neakademiniu požiūriu į senąją muziką, o jų nuoširdų muzikavimą iškart pajunta ir publika.

PUSLAPIS
IŠ
1003