Autorius: Helmutas Šabasevičius

Helmutas Šabasevičius

„Korsaro“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

XIX a. baleto paveldo atgaivinimo monopolis (su retomis išimtimis) priklauso Rusijos choreografams ir baletmeisteriams statytojams; su jų pagalba ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras į savo repertuarą įtraukė Piotro Čaikovskio „Gulbių ežerą“ (2004) ir „Miegančiąją gražuolę“ (2006), Ludwigo Minkaus „Bajaderę“ (2007) ir „Don Kichotą“ (2016).

Helmutas Šabasevičius

Apie baltarusių baleto gastroles

„Nieko nėra nuostabesnio, kaip matyti Vladislovą Jogailą ir Jadvygą auksu ir brangakmeniais žibančiais drabužiais“, – 1816 m. Vilniaus miesto teatre pamatęs Juliano Ursyno Niemcewicziaus ir Karolio Kurpińskio operą „Jadvyga, Lenkijos karalienė“ susižavėjęs savo dienoraštyje įrašė Vilniaus universiteto studentas Teodoras Krasińskis. Po dviejų šimtų metų Vilniuje vėl pasirodė Jogaila ir Jadvyga, pavaizduoti Lenkijos karalių Jogailą deheroizuojančioje perspektyvoje – šį kartą kaip Baltarusijos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre pastatyto Viačeslavo Kuznecovo baleto „Vytautas“ herojai, sudarę draugiją Lietuvos istorijos ikonoms – Vytautui, Onai Vytautienei, Kęstučiui, Birutei.

Helmutas Šabasevičius

Balerinos Olgos Konošenko sukakčiai

Lietuvos operos ir baleto teatro solistę Olgą Konošenko pirmasis jubiliejus užklupo scenoje, pačiame kūrybinių, artistinių jėgų žydėjime. 1978 m. sausio 18 d. gimusi šokėja, M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventė, pedagogių Irenos Kalvaitytės-Požėrienės ir Jolantos Vymerytės auklėtinė teatre dirba nuo 1996-ųjų. Daugelis jos bendramokslių jau baigė šokėjos karjerą, o be Olgos Konošenko neįsivaizduojame ir klasikinių („Žizel“ – Mirta, „Bajaderė“ – Gamzati, „Don Kichotas“ – Gatvės šokėja), ir neoklasikinių („Romeo ir Džuljeta“ – Motina Kapuleti), ir šiuolaikinių („Piaf“) pastarųjų teatro sezonų spektaklių.

Jau baigiamajame Baleto skyriaus moksleivių koncerte 1996-aisiais šokusi pagrindinį vaidmenį Grand pas iš baleto „Pachita“, Konošenko pademonstravo solistės ambicijas, nors kelias į žvaigždes nebuvo lengvas ir greitas. Geri fiziniai duomenys, pedagogių, taip pat ir mamos Jelenos Saskovos, ilgus metus šokusios Lietuvos operos ir baleto teatre, patarimai – dar ne viskas; teko įdėti nemažai darbo, kad vienas paskui kitą rikiuotųsi mažesni ir didesni baleto spektaklių vaidmenys – vieni išlikę ilgesniam laikui, kiti – sužibėję ir užgesę.

Helmutas Šabasevičius

Apie naujus vaidmenis balete „Romeo ir Džuljeta“

Sergejaus Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjera įvyko 2016-ųjų rudenį, tačiau šis choreografo Krzysztofo Pastoro spektaklis vis pateikia staigmenų, pirmiausia susijusių su kintančia artistine jo medžiaga, todėl kyla noras pildyti, tikslinti įspūdžius, likusius po premjerinių spektaklių.

Helmutas Šabasevičius

Kas liko nepasakyta apie 2017-ųjų šokį

Praėję metai Lietuvos šokio kultūrai buvo dosnūs – sukurta nemažai naujų spektaklių, naujų vaidmenų, visose šokio erdvėse vyko intensyvus darbas, garantuojantis šios meno srities tradicijų tęstinumą ir žadantis naujų proveržių. Tačiau ne apie viską užteko laiko tinkamai pagalvoti, ne viskuo pavyko pasidalinti ar bent jau užfiksuoti.

Helmutas Šabasevičius

Harlemo šokio teatras Vilniuje

Lapkričio 12 ir 14 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, viešėjo greitai penkiasdešimtmetį švęsiantis Harlemo šokio teatras – amerikietiškos kultūros fenomenas, atspindintis savitas šios šalies tradicijas, įsitvirtinusias supinant daugiakultūres patirtis, ieškant ir surandant netikėtas jų dermes.

Jau kuris laikas Vilnių puošusios efektingos Harlemo šokio teatro afišos ragino galvoti apie vieną iš JAV kultūros fenomenų – afroamerikietišką jos diskursą, kurio fragmentai XX a. pirmojoje pusėje pasiekė Europą ir čia išpopuliarėjo džiazo muzikos pavidalais, suteikė įvairių impulsų moderniojo meno plėtrai.

Helmutas Šabasevičius

Lietuvos baletas pradėjo sezoną

Anksčiau daugiausia su klasikiniu repertuaru sietas Lietuvos baletas 2017–2018 m. sezoną pradėjo šiuolaikiniais spektakliais – Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlioniu“ ir baletų triptiku „Bolero+“, rodydamas pasiryžimą žengti koja kojon su laiku ir kratytis baleto, kaip muziejinės kultūros srities, įvaizdžio.

Helmutas Šabasevičius

In memoriam Aliodijai Ruzgaitei (1923–2017)

Sulaukusi 94 metų, birželio 27 dieną Vilniuje, savo namuose, mirė baleto artistė, pedagogė, istorikė bei kritikė Aliodija Ruzgaitė, pastaruosius keletą dešimtmečių tapatinta su Lietuvos baleto atmintimi.

Gimusi Kaune 1923 metų birželio 24 dieną pedagogo, muziejininko, bibliotekininko Vinco Ruzgo šeimoje, ji ilgą laiką buvo ryšys, siejantis ne tik Lietuvos baleto, bet ir visos kultūros praeitį ir dabartį, leidžiantis iš pirmų lūpų sužinoti apie beveik visas XX a. ketvirtojo dešimtmečio kultūros ir meno asmenybes.

Alės Šimkienės parengta knyga „Prisiminimų blyksniai“, kurią dar 2010 metais išleido „Tyto alba“, laiku surinko iki pat paskutinių gyvenimo mėnesių Aliodijos Ruzgaitės šviesioje atmintyje išsaugotas brangias detales, reikšmingas visai Lietuvos kultūros istorijai.

Helmutas Šabasevičius

Šokio spektaklis apie smurtą šeimoje

Pristatydama vieną naujausių savo darbų – šokio spektaklį „Noriu maitinančios dienos iš tavo rankų“, kuris buvo parodytas „Menų spaustuvėje“ birželio 1 d. – choreografė Birutė Letukaitė užsiminė, kad jis atsirado paskatinus labdaros ir paramos fondui „Frida“. Todėl po spektaklio kilo minčių ne vien apie jo meninę kokybę bei socialinę reikšmę, bet ir apie kūrinio gimimo aplinkybes.

Rūpestingai planuoti kūriniai-projektai neretai nugrimzta į užmarštį, o dažnai išlieka tie, kurie sukurti ekspromtu, nesitikint jų ilgaamžiškumo. Niekas neužsakė Francisco Goyos „Karo negandų“, tačiau šis paties dailininko išjaustas grafinis ciklas, išraižytas krauju pasruvusiais menininko jausmais ir dienos šviesą išvydęs praėjus keliasdešimčiai metų po jo mirties, tapo ne tik Prancūzijos ir Ispanijos karinio konflikto, bet ir visų beprasmiškų buvusių ir būsiančių karo žiaurumų veidrodžiu.

Helmutas Šabasevičius

Baletas „Piaf“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Prieš gerus keletą metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro planuose šmėkštelėjusi žinomo italų choreografo Mauro Bigonzetti pavardė – jau afišose. Balandžio 21 ir 22 d. įvyko jo sukurto šokio spektaklio „Piaf“ premjera.

Kūrinys, įkvėptas vienu iš Prancūzijos simbolių tapusios XX a. vidurio dainininkės Edith Piaf gyvenimo ir dainų, į Vilnių atkeliavo jau įvertintas Valstybinės operos Hanoveryje žiūrovų – čia spektaklis buvo pastatytas 2011 metais.

Bigonzetti kūryba Vilniuje šiek tiek pažįstama iš festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – į 2014 m. Vilniaus festivalio programą buvo įtraukti jo trupės „Aterballetto“ spektakliai „Come un respiro“ pagal Georgo Friedricho Händelio ir „Rossini Cards“ pagal Gioachino Rossini muziką. Tarptautiniu mastu pripažinto šokio meistro kūrinių ir jų fragmentų įrašų nemaža youtube, tad spektaklis netapo staigmena, tačiau sujaudino nuoširdumu, muzikalumu, plastinės ir vaizdų kalbos estetika.