Autorius: Helmutas Šabasevičius
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Vasara
Jau ketvirtą vasarą Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo sezoną pratęsia atvirame ore – Valdovų rūmų kieme vykstančiame festivalyje „LNOBT Open“. Laikina scena, ant grindinio tame pačiame lygyje sustatytos žiūrovų kėdės – ne visai tinkamos sąlygos šokio meno suvokimui, kai net ir įtempęs kaklą ir aukštai iškėlęs galvą ne visada matai svarbiausią šokėjo instrumentą – kojas. Henry Purcello operą „Didonė ir Enėjas“ pastatė Vengrijos menininkai: režisierė ir choreografė Dóra Barta, scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovács ir šviesų dailininkas Józsefas Pető.
Helmutas Šabasevičius
Prisilietimų ir bučinių parkas
Angelino Preljocajo spektaklis LNOBT
Balandžio mėnesį Prancūzijos choreografo Angelino Preljocajo (g. 1957) šokio spektaklis „Parkas“ atšventė trisdešimtmetį – jis pirmą kartą pastatytas su Paryžiaus operos baleto trupe 1994-aisiais. Brandos amžiaus sulaukęs kūrinys naują pavidalą įgavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje – premjeriniai spektakliai vyko birželio 15, 18, 19, 20 ir 21 dienomis.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Pavasario pabaiga
Trys romantinio baleto „Žizel“ spektakliai sulaukė didelio žiūrovų dėmesio, nes senojo choreografijos paveldo spektaklių mūsų teatro repertuare liko nedaug, o būtent juose telkiasi tai, ko vis mažiau šurmulingoje kasdienybėje ir šiuolaikiniame teatre: jausmų – impulsyvių, žeidžiančių, guodžiančių ir gelbstinčių – grožio. Antrasis iš trijų spektaklių buvo ypatingas. Tai buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) primabalerinos Anastasijos Čumakovos debiutas šiame „Žizel“ pastatyme ir kartu atsisveikinimas su scena.
Helmutas Šabasevičius
(Ne)akademinis žvilgsnis
Paroda, skirta tapytojo Boleslovo Rusecko 200 metų jubiliejui
Didžiajame Lietuvos dailės istorijos pasakojime iki šiol buvo geriausiai žinomas vienas vilniečio tapytojo Boleslovo Rusecko (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) kūrinys – autoportretas: šiek tiek į šoną pasukta galva, prie krūtinės priglausta elegantiška ranka, juodi plaukai su keliomis neklusniomis sruogomis, įdėmus tamsių akių žvilgsnis. Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas“ atskleidžia daug iki šiol menkai žinotų detalių apie šį dailininką, ilgą laiką buvusį savo tėvo, garsiųjų „Pjovėjos“, „Lietuvaitės su verbomis“ ir kitų paveikslų autoriaus, Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), šešėlyje.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Kovas ir balandis
Atšaukus Piotro Čaikovskio „Spragtuką“, Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“, su Igorio Stravinskio „Šventuoju pavasariu“ suporuotą „Pragiedrėjusią naktį“ pagal Arnoldo Schönbergo muziką, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare nebeliko dešimtmetį mūsų baleto trupei vadovavusio Krzysztofo Pastoro darbų, todėl buvo malonu matyti sugrįžusį Bélos Bartóko kūrinių diptiką. „Stebuklingas mandarinas“ – priešpaskutinis Pastoro darbas Vilniuje, sukurtas iškeitus jam būdingą neoklasikinio baleto estetiką į kur kas juslingesnę, aštresnę judesių kalbą.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Semperoper baleto planai ir „Miegančioji gražuolė“
Labai gaila, kad kovo 14 d. vakarą neteko būti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur prieš spektaklį buvo pagerbtas Lietuvos choreografas Vytautas Brazdylis – jam suteiktas LNOBT garbės solisto emerito vardas. Nuoširdžiausi sveikinimai menininkui ir pedagogui, tolygiai dėmesio skyrusiam ir tebeskiriančiam tiek baleto paveldui, tiek naujiems ieškojimams! Tačiau kelionė į Dresdeną buvo suplanuota gerokai anksčiau. Didingame architekto Gottfriedo Semperio operos rūme, kuris beveik visiškai supleškėjo per Dresdeną nusiaubusį bombardavimą 1945 m. vasarį ir po atstatymo buvo atidarytas 1985-ųjų vasario 13 d. (tad kitais metais bus minimas teatro atstatymo 40-metis), kovo 14 d. vykusioje spaudos konferencijoje pristatytas 2024 / 2025 metų sezonas.
Helmutas Šabasevičius
Der Komische Holländer
„Skrajojantis olandas“ Komische Oper Berlin
Poeto Heinricho Heine’s užrašyta legenda apie amžinoms klajonėms pasmerktą olandą, įkvėpusi vokiečių kompozitorių Richardą Wagnerį parašyti operą, kuri pastaraisiais metais Lietuvoje išgarsėjo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dėka, Komische Oper Berlin scenoje įgavo netikėtų režisūrinių ir vizualinių akcentų, o pats kūrinys galėtų būti vadinamas Der Komische Holländer (spektaklis žiūrėtas kovo 15 d.).
Helmutas Šabasevičius
Mein Fleisch heißt Lulu
Franko Wedekindo „Lulu“ Staatsschauspiel Dresden
Vienu žymiausių vokiečių dramaturgų vadinamo Franko Wedekindo (1864–1918) kūryba lietuviškai – penkių posmelių eilėraštis „Tetos žudikas“, užtat išverstas dviejų vertėjų: Jono Juškaičio ir Lanio Breilio. Vien šio nihilistinio kūrinio pavadinimas nusako Wedekindo kūrybines nuostatas, kurios savaip išplėtotos penkių veiksmų tragedijoje „Lulu“. Ji buvo išleista tik 1988 m., o „Forum Cinemas“ prieš keletą metų iš Metropolitan operos transliavo Albano Bergo operą pagal šį kūrinį.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
„Žizel“ Staatsoper Unter den Linden
Adolphe’o Adamo baletą „Žizel“ pagrindinėje Berlyno operos ir baleto scenoje 2000 m. pastatė prancūzų baleto solistas ir choreografas Patrice’as Bartas (g. 1945). Jo ir partnerės Francescos Zumbo šokiu gėrėjosi ir Vilniaus žiūrovai – 1971 m. gegužės 11 ir 12 d. dar senajame Operos ir baleto teatre jie šoko pagrindinius vaidmenis baletuose „Žizel“ ir „Gulbių ežeras“ (šiame spektaklyje Zumbo nustebino dvigubais fouetté). Barto „Žizel“ redakcija (spektaklį teko pamatyti kovo 16 d.) integruoja nemažą dalį šio romantinio baleto šedevro paveldo epizodų, tačiau kai kuriose scenose akivaizdus ir paties baletmeisterio indėlis į spektaklio apie meilę, išdavystę ir atleidimą koncepciją.
Helmutas Šabasevičius
Šokio dienoraščiai
Vasaris
Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.
