7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Sodai dramblio kaulo bokšte

Šokio teatro „Airos“ premjera

Helmutas Šabasevičius
Nr. 2 (1108), 2015-01-16
Šokis
„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Pasivaikščioti po vienos iš žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografių Airos Naginevičiūtės „Menų spaustuvėje“ pasodintus „Stiklo sodus“ pirmiausiai verta tiems, kurie seka Lietuvos originaliosios choreografijos pulsą ir domisi vis gausėjančių šios srities menininkų kūrybos kontekstais.
 
Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklis šių aplinkybių nežinantiems gali pasirodyti bauginančiu savistabos seansu, kuriame nesiekiama užmegzti aktyvesnio kontakto su žiūrovu, o užsisklendžiama estetizuotos kūrybos erdvėse, vengiant bet kokių asociacijų su socialiniu ir politiniu kūrybos fonu, nesustabdomai įsiveržiančiu į dramos teatro peizažą.
 
Vienintelė galimybė įveikti „Stiklo sodų“ labirintą – būti tos pačios kraujo grupės su menininke, jau porą dešimtmečių nuosekliai puoselėjančia savo kūrybos estetiką ir filosofiją.
 
Jau senokai šiuolaikiniame (juo labiau šokio) teatre matyta scenos uždanga atskleidžia keistą peizažą – penkias permatomuose kokonuose įkalintas būtybes, virš kurių plūduriuoja keistų lapuotų paukščiažmogių būrys. Paveiksliška spektaklio pradžia pabrėžtinai statiška, skatinanti apžiūrinėti scenovaizdžio komponentus, juos skaičiuoti, galvoti, iš ko jie padaryti ir kokiais būdais pritvirtinti paprastai butaforiškumo vengiančioje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje.
 
Šiuos scenografo Arūno Adomaičio sukurtus objektus papildo penkios Mindaugo Tendziagolskio ledinės skulptūros – šokėjų alter ego, sustingę antrininkai. Vien jų būtų pakakę pabrėžti choreografei svarbius „šiapus“ ir „anapus“ riboženklius – juo labiau kad ledinės galvos apie valandą trunkančiam spektakliui ne tik suteikia efektingų apšvietimo niuansų, kuriais pagrindinę spektaklio temą – būties trapumą – akcentuoja šviesos dailininkas Vilius Vilutis, bet tirpdamos tiesiogiai ir paveikiai akompanuoja plastinei choreografės minčiai. Kokonai ir Lauros Darbutaitės iš kostiumų bei grimo sukurti šokėjų įvaizdžiai yra užtektinai scenografiški, o kiti objektai spektakliui suteikia nebūtiną dekoratyvinį kiautą, virsta ne metaforomis, o painiomis iliustratyviomis šaradomis, kurių net nesinori narplioti.
 
Garsinis ir plastinis spektaklio kūnas – eklektiškas, choreografė derina skirtingos fizinės ir emocinės prigimties judesius, o kaip garsinį akompanimentą pasirenka „cutthroats“, Annos Marios Hefele, „The Church Universal and Triumphant“ ir net Ludwigo van Beethoveno muziką. Galbūt ir galima „Sodų“ muzikoje įžvelgti amorfiškumo, kuris po ilgo laiko gali virsti aiškia, ritminga, jausminiu požiūriu artikuliuota garsine sistema, dramaturgiją, bet jos skleidimasis trūkčioja, stringa, kelia klausimus apie subjektyvius sprendimus pranokti turinčią prasminę kūrybos argumentaciją.  
 
Šiuolaikinėje kultūroje dramaturginis vientisumas ir stilistinė vienovė jau seniai nuvertinti, bet net iš fragmentų sudėliotam koliažui būtinas konceptualus vidinis prasmių scenarijus, be kurio laike besiskleidžiantis kūrinys rizikuoja virsti daugiau ar mažiau įgyvendintų minčių kratiniu, kurio apjungti nepajėgia du stiklo sodo sodininkai – vaikučiai, spektaklio pradžioje įsiūbuojantys permatomus kokonus, o pabaigoje žaidžiantys iš tirpstančių skulptūrų akiduobių išimtais permatomais rutuliukais.
Preparuoti žmogaus būtį choreografė patikėjo aktoriams, gerai žinomiems teatro aplinkoje. Rūta Butkus, Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas patys yra sukūrę ne vieną šiuolaikinio šokio kūrinį, o Valentinas Novopolskis labiau žinomas iš dramos spektaklių, tačiau beveik visuose jo vaidmenyse ryškus dinamiškas plastinis pradas – nuo Peterio Uray „Romeo ir Džuljetos“ iki Jono Vaitkaus „Karaliaus Lyro“.
 
Būdami individualybės, artistai paklūsta choreografės vizijai judesį suvokti ir perteikti kaip tam tikrą meditatyvią būseną. Iš sulėtintų gestų sukuriamos penkios plastinės linijos, jas vėliau choreografė mėgina susieti aktyvesniais, dinamiškesniais ryšiais, tačiau choreografinė kalba per daug įvairi, kad būtų sukurtas vientisas plastinis spektaklio organizmas. Antroje spektaklio dalyje vyraujanti automatinių judesių stilistika „Stiklo sodus“ užtveria dar viena siena, nors kartais už jos ryškėjantys siluetai sužadina smalsumą ar atveria netikėtą Naginevičiūtės braižui būdingos estetikos briauną, kur vyrauja ne tiek šokio, kiek judesio pradas, žmogaus kūno fizinių galimybių analizė, poreikis judesį motyvuoti aktyviu psichologiniu išgyvenimu.
 
Vis dėlto kūrybinio metodo suformavimas ir nuoseklus taikymas dar negarantuoja jo paveikumo ir gyvybingumo, todėl perdėm rafinuota ir eklektiška „Stiklo sodų“ vizualinė forma bei choreografiniai būties apmąstymai, perteikiami lėtomis merdėjimo būsenomis ar gaivališkais traukuliais, naudojamais daugelio Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjų, taip ir lieka šiuolaikinės Lietuvos kultūros dramblio kaulo bokšte.

 

„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
„Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Gytis Ivanauskas spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.
Goda Laurinavičiūtė spektaklyje „Stiklo sodai“. M. Aleksos nuotr.