7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Vaduojant Saulę

„Aukso spindulys ledą ištirpdys; kuris viską paaukojo: ir gyvybę, ir svajonę“, – sako gerasis burtininkas viltį beprarandančiam pilnametražio animacinio filmo „Aukso žirgas“ (Lietuva, Latvija, Liuksemburgas, Danija, 2014) herojui Aušvydui. Filmą baltų pasakų motyvais pagal 1911 m. parašytą latvių literatūros klasiko Janio Rainio pjesę dvimatės animacijos technologija sukūrė Valentas Aškinis ir Reinis Kalnaellis, filmo dailininkas Xavier Dujardinas.
„Aukso žirge“ vyksta gėrio ir blogio, kuriuos įkūnija personifikuotos gyvybės ir mirties dievybės, kova, bet nugali žmogaus pasiaukojimas, meilė ir tikėjimas. Filmo prologas apie mirties deivės giltinės, garbingai atlikusios savo pareigą, praeitį išsiskiria nespalvotu, smėlio grafiką primenančiu stiliumi. Tačiau dabar giltinė yra blogio galia Juodoji Motė – pilka, į plaukus įsisupusi būtybė, kurios jėgas palaiko žmonių liūdesys ir ašaros. Kupina neapykantos deivė kartu su savo pakalikais – komiškaisiais nevykėliais varnais – siekia, kad pasaulis atrodytų tamsus kaip jos irštva, todėl pagrobia šviesą – princesę Saulę. Ši (įgarsino Neringa Nekrašiūtė) primena vieną iš daugelio „Disney“ studijos filmų gražuolių ir net pirmą kartą pasirodžiusi dainuoja kartu su paukščiukais. Vis dėlto blogio akivaizdoje atsiranda ir gėris – gyvybę ir viltį ginantis išminčius Baltasis Tėvas.

Iš aukštų horizontų

„Zoom In / Lietuvos muzikos naujienos“ – Muzikos informacijos ir leidybos centro kompaktinių plokštelių serija, kasmet pristatanti per pastaruosius dvejus trejus metus Lietuvoje nuskambėjusius reprezentatyviausius mūsų kompozitorių veikalus. Į plokšteles patenka įvairių žanrų kūriniai, o 10-oji intriguoja žanrų kontrastu – nuo opuso smuikui solo iki kūrinių simfoniniam orkestrui.
 
Pirmojo veikalo „Horizontai“ pavadinimas galėtų tapti ir CD serijos paantrašte – Lietuvos muzikos horizontuose. Tai Žibuoklės Martinaitytės opusas simfoniniam orkestrui („Gaidos“ festivalio užsakymas). Kūrinį įkvėpė filmai „Debesų žemėlapis“ ir „Valandos“. Keli paralelūs muzikiniai vyksmai skamba vienas po kito be jokio perėjimo, staiga atsiduriama kitoje muzikoje – šių eilučių autorei sumanymą dėsto kompozitorė. Muzikos veikalo dramaturgijai suteikiama kino juostose dažnai naudojama galimybė „karpyti ir klijuoti“ pasakojimą ar lygiagrečiai derinti kelis. „Horizontuose“ tokio efekto pasiekiama varijuojant garsinius epizodus – autorė nurodo tris varijuojamus ir vieną daugiau nebepasirodantį (atlikėjai: Valstybinis simfoninis orkestras, dir. Mārtiņš Ozoliņš).
 

Dabar labiau visas

Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas.  Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.

Jono Vaitkaus kūrybos vakaras

Šį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras mini savo 75-metį. Ta proga, be numatomų premjerų, bus pristatytas renginių ciklas, kurio metu vyks diskusijos su svarbiausiais šiame teatre spektaklius kuriančiais režisieriais.
Sausio 15 d. 18 val. Mažojoje salėje įvyks pirmasis ciklo renginys – vakaras, skirtas režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybai. Jame dalyvaus pats režisierius ir visų kartų jo mokiniai – režisieriai Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, Tadas Montrimas, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rasa Samuolytė, Petras Kuneika ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros I kurso studentai. Renginio moderatorė – Daiva Šabasevičienė. Renginys nemokamas.
Teatro fojė (prie Didžiosios salės) veikianti paroda pristatys Jono Vaitkaus kūrybą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Kaip aš vaidinau spektaklio žiūrovą

Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.

Maži džiaugsmai

Didžiausia naujų metų naujiena – iš LRT dingo reklama. Regis, menkniekis, bet tikrai malonus. Filmų nepertraukinėja tautiško kredito pasiūlymai ar vaistinių naujienos, aiškinančios, koks džiaugsmas būti pensininku. Pagyvenusios moterys vaistinių reklamose džiaugiasi gyvenimu, verda ir kepa skanėstus savo anūkams. Pagyvenę vyrai taip pat džiaugiasi, tik kitokiais malonumais. Prie ribos, už kurios juos visi vadins senjorais (man tai primena neigiamą vaikystės pasakos personažą – senjorą Pomidorą), netrukus atsidurs ir pirmųjų vaizdajuosčių nuomos entuziastai. 9-ajame dešimtmetyje tai buvo pagrindinis kino naujienų šaltinis, ypač kai netrukus kino teatrai ėmė virsti parduotuvėmis ir mugėmis, vaizdajuosčių verslas gelbėjo sinefilus. Verslo mastai buvo didžiuliai, galima tik spėti, kokį kapitalą susikrovė piratai, juk prastos kokybės vaizdajuostės be jokių licencijų, pamenu, tada buvo rodomos net ŠMC kino salėje. Bus proga prisiminti, nes televizijos parodys net kelis anų laikų piratų hitus.
LRT (10 d. 22.40) siūlo prisiminti Charleso Crichtono „Žuvelę, vardu Vanda“ (1988) – linksmą pasakojimą apie brangenybių vagis, kurie nori pergudrauti vienas kitą. Tada dar nežinojau, kad filmo scenarijaus autorius Johnas Cleese’as (jis filme vaidina ir žavųjį Arčį) buvo garsiosios komikų grupės „Monty Python“ narys. Filme vaidino ir jo kolega Michaelas Palinas. Ypatingas filmo humoro pobūdis taip pat buvo „Monty Python“ palikimo dalis. Tokio humoro, kai šaipomasi iš visų šventų karvių ir tabu, dabar ypač stinga pas mus.

Vilnietiškas pasibuvimas

Keičiasi laikai, bet susibūrimų žmonės kaip ilgėjosi, taip ir ilgisi. Nors šiuo metu jų tradicija Lietuvoje ir blėsta, įvairių pavienių atvejų vis dar būna. Susibūrimų tradiciją mėgina išlaikyti Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus darbuotojai, rengdami vis naujus, paremtus vis kita medžiaga lietuviškus arbatvakarius. Jų poreikį geriausiai įrodo didelis įvairaus amžiaus žiūrovų lankomumas ir pasilikusiųjų tokių vakarų aptarimuose gausa.
 
Paties naujausio Eglės Tulevičiūtės rengto ir režisuoto arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ premjera įvyko gruodžio 20 dieną. Remiantis Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, čia pasakojama apie XX a. pradžios Vilnių ir vilniečius. Šiame pasakojime nėra vientisos istorijos ir svarbūs čia ne istoriniai faktai, o nuotaikos, spalvos, kvapai, emocijos. Įvairiausi prisiminimai apie vilniečių svajones, madas, pomėgius ar nusivylimus, nelaimes pasakojami labai žmogiškai, tokius žodžius kaip „tikrai tikrai“ laikant pačiu didžiausiu, nenuginčijamu įrodymu.

Prikelti dingusį pasaulį

Pasibaigė Rygos – 2014-ųjų Europos kultūros sostinės metai, bet prasidėjo Latvijos pirmininkavimo
Europos Sąjungos Tarybai pusmetis, – kultūros gyvenime tai reiškia, kad šventė tęsiasi. Maža to, kai kurie projektai nuosekliai pereina iš vienos programos į kitą ir įgauna platesnį tarptautinį atgarsį. Antai jau sutarta, kad nauja latvių opera, Arturo Maskato „Valentina“, kurios pasaulinė premjera įvyko gruodžio 5 d. Latvijos nacionalinėje operoje, gegužę bus rodoma Berlyno „Deutsche Oper“ scenoje kaip vienas iš Latvijos pirmininkavimo ES Tarybai renginių užsienyje. Beje, operos dirigentas – mūsiškis Modestas Pitrėnas.

Reikia pripažinti, labiausiai kūrinio sklaidos galimybes lėmė jo tema: pagrindinė veikėja Valentina – reali asmenybė, viena iš nedaugelio Rygos žydų, išgyvenusių per Antrąjį pasaulinį karą. O dėl temos aktualumo ir atitikimo veiklai bei keliamiems tikslams pastatymą remia Vokietijoje veikiantis Friedricho Eberto fondas. Operos tema išties įdomi. Pagrindinė operos veikėja – garsi Latvijos kino ir teatro istorikė Valentina Freimanė, dabar jau garbaus amžiaus, dar visai jauna, 17-os metų, išgyveno karą. Opera prasideda 1939-aisiais Nepriklausomoje Latvijoje, kai Valentinos šeima (tėvas teisininkas ir mama – išsilavinusi žavinga namų ponia) su draugais švenčia Velykas – paschą. Tikroji Valentina iš tiesų su tėvais gyveno tarp Paryžiaus, Berlyno ir Rygos (jos tėvas dirbo kino pramonėje), į kurią šeimai atsikrausčius ji nė nemokėjo kalbėti latviškai.

Kaunas – meno stovyklavietė

 Naujieji metai prasidėjo neeiliniu įvykiu – pirmadienį garsusis prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud (g. 1965) pristatė šiųmetės Kauno bienalės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) koncepciją. Tiesa, Lietuvoje jį matėme ne pirmą kartą – prieš dvejus metus savo apsilankymu jis pritraukė meno publiką į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusią parodą „Prestižas“. Ta proga su juo pasikalbėjo Laima Kreivytė ir Mindaugas Klusas („Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas“, 7 meno dienos, Nr. 41 (1009), 2012 11 16, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-11-16/Mano-pasaulyje-zmogus-niekada-nera-vienisas). Tuomet Bourriaud buvo priverstas reaguoti į jam neaktualią prestižo sąvoką, pats tapdamas parodos objektu (žr. Virginijos Vitkienės straipsnį „Apie prestižo fantasmagoriškumą“, 7 meno dienos, Nr. 35 (1003), 2012 10 05, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-10-05/apie-prestizo-fantasmagoriskuma).

PUSLAPIS
IŠ
1003