![]() |
![]() |
Ne vienas, pažiūrėjęs Arvydo Šaltenio retrospektyvą „Titanike“, sakė: „mes jo kažkodėl nežinojome viso“. Taip ir yra. Ši keista replika sulydo nuostabą su palengvėjimu, kad klaida jau ištaisyta. Netgi išleista stora knyga, kurioje suregistruoti visi kūriniai, parašytas išsamus tekstas (ačiū knygos autorei Ramintai Jurėnaitei, MMC, 2014 m.). Žinoma, prireikus ką nors pasakyti apie Šaltenio kūrybą be jokio vargo atmintyje iškildavo „Naktinis autobusas“, „Moteris“ (ta, kuri vemia atsiklaupusi prie unitazo), „Vakaras“ (irgi autobuse). Seniai pamėgti kūriniai, kurie nenusibosta. Bet matyti visada po vieną – kabantys bendroje parodoje ar ant sienos kažkieno namuose. Atsiverčiau Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvos dailė: 1975–1995“, kur aprašyti visi svarbiausi to laiko menininkai. Šaltenio ten – tarsi nemažiau nei kitų „deromantizavimo tendencijai“ atstovaujančių tapytojų (Valentinas Antanavičius, Vincas Kisarauskas, Algimantas Kuras, Kostas Dereškevičius, Algimantas Švėgžda, Raimundas Sližys, Mindaugas Skudutis, Henrikas Natalevičius). Yra ir vien jo kūrybai skirtas tekstas (p. 186–188). Bet jis ne toks vaizdingas ir analitiškas kaip apie kitus, apsiribojantis abstrakčiais apibūdinimais: „sąmojingasis dramatizmas“, „atviras jausmingumas“, spontaniškumas, intuityvumas, eskiziškumas, ekspresionizmas, fotografiškumas. Kokia to abstraktaus „nevisumo“ priežastis? Gal „kaltas“ pats menininkas, bemaž visą savo laiką skiriantis kitiems: pirmiausia – Sąjūdžiui (buvo jo iniciatyvinės grupės narys), paskui – Vilniaus dailės akademijai (1994–2004 m. jos rektorius, o iki 2013 m. – prorektorius), miestui (kaip jo tarybos narys 1996–2010 m.). Ir nesirūpinantis iškelti save.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.
![]() |
Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
![]() | ![]() |
Reikia pripažinti, labiausiai kūrinio sklaidos galimybes lėmė jo tema: pagrindinė veikėja Valentina – reali asmenybė, viena iš nedaugelio Rygos žydų, išgyvenusių per Antrąjį pasaulinį karą. O dėl temos aktualumo ir atitikimo veiklai bei keliamiems tikslams pastatymą remia Vokietijoje veikiantis Friedricho Eberto fondas. Operos tema išties įdomi. Pagrindinė operos veikėja – garsi Latvijos kino ir teatro istorikė Valentina Freimanė, dabar jau garbaus amžiaus, dar visai jauna, 17-os metų, išgyveno karą. Opera prasideda 1939-aisiais Nepriklausomoje Latvijoje, kai Valentinos šeima (tėvas teisininkas ir mama – išsilavinusi žavinga namų ponia) su draugais švenčia Velykas – paschą. Tikroji Valentina iš tiesų su tėvais gyveno tarp Paryžiaus, Berlyno ir Rygos (jos tėvas dirbo kino pramonėje), į kurią šeimai atsikrausčius ji nė nemokėjo kalbėti latviškai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Naujieji metai prasidėjo neeiliniu įvykiu – pirmadienį garsusis prancūzų kuratorius Nicolas Bourriaud (g. 1965) pristatė šiųmetės Kauno bienalės parodos „Gijos: fantasmagorija apie atstumą“ („Threads: A Fantasmagoria about Distance“) koncepciją. Tiesa, Lietuvoje jį matėme ne pirmą kartą – prieš dvejus metus savo apsilankymu jis pritraukė meno publiką į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusią parodą „Prestižas“. Ta proga su juo pasikalbėjo Laima Kreivytė ir Mindaugas Klusas („Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas“, 7 meno dienos, Nr. 41 (1009), 2012 11 16, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-11-16/Mano-pasaulyje-zmogus-niekada-nera-vienisas). Tuomet Bourriaud buvo priverstas reaguoti į jam neaktualią prestižo sąvoką, pats tapdamas parodos objektu (žr. Virginijos Vitkienės straipsnį „Apie prestižo fantasmagoriškumą“, 7 meno dienos, Nr. 35 (1003), 2012 10 05, http://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2012-10-05/apie-prestizo-fantasmagoriskuma).
![]() |