7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Seksas, tėvynė ir verslas

Nauji filmai – „Nepatyręs“

Živilė Pipinytė
Nr. 1 (1107), 2015-01-09
Kinas
„Nepatyręs“
„Nepatyręs“
Paskutiniais metais dauguma naujų lietuviškų filmų labiau gali sudominti antropologus, sociologus, net filosofus (deja, kintanti lietuviška tikrovė jų visai nedomina), bet ne kino kritikus. Progų pasvarstyti apie kino meną ar nacionalinio kino tradiciją jie tikrai nesuteikia. Tačiau drįsčiau tvirtinti, kad šie filmai – laiko atspindys, kuris, manau, labiau masins ateities mokslininkus, tyrinėjančius lietuvių transformacijos (santvarkų kaitos, mentaliteto lūžio ir pan.) problemas. Visa tai galima įžiūrėti ir naujametinėje komedijoje „Nepatyręs“ (Lietuva, D. Britanija, 2014). Pagal autorių ir prodiuserių kolektyvo lietuviams adaptuotą kanadiečio Jono Chernicko scenarijų („My Awkward Sexual Adventure“ pagal tą patį scenarijų pasirodė 2012 m.) filmą sukūrė debiutantas Julius Paulikas, nors nesuprantu, kam reikėjo taip vargintis – tokio lygio „scenarijų“ gali parašyti bet kas. Kita vertus, sekant filmo autorių logika, matyt, paprasčiau ir pigiau scenarijų nusipirkti „iš antrų rankų“.
 
Tradiciškai filmas analizuojamas atsakant į klausimus, apie ką jis kalba (tema), ką jis pasakoja (siužetas) ir ką jis sako (diskursas arba „tezė“). Šita schema pravers ir aptariant „Nepatyrusį“, juolab kad apie režisūros ypatybes pasakyti nėra ko – filmo mizancsenos, kadravimas, montažas prilygsta kino mėgėjo pradžiamoksliui, apie darbą su aktoriais apskritai net neverta kalbėti: kiekvienas jų vaidina taip, kaip sugeba, kaip jam patogiau arba kaip yra pratęs. Režisūros niekingumą pabrėžia ir operatorius Rolandas Leonavičius. Jis viską filmuoja taip saldžiai ir lėkštai, tarsi tai būtų dar viena populiaraus produkto liaudžiai reklama. Nors iš esmės taip ir yra, nes kiekvienoje scenoje kas nors reklamuojama: pagrindinio herojaus Ramūno virtuvėje – vanduo „Akvilė“, oro uoste – „Kia“ automobilis ir pigių skrydžių kompanija, dar vėliau – ypatingi prezervatyvai, „seksualūs“ moteriški apatiniai, „Pramogų bankas“, TV3, „Marks and Spencer“, nepamenu koks vynas, ir taip iki pat paskutinių kadrų, kur jau slenkant pabaigos titrams visiškai pasikeitęs pagrindinis filmo personažas radijo laidoje reklamuoja pats save. Kaip XIX a. sakė prancūzai, „reklama – prekybos siela“.
 
Nors, kalbant apie „Nepatyrusio“ personažus, žodis „siela“ jiems, matyt, būtų negirdėtas. Užtat „seksas“ ir įvairios tarmiškos lytinių organų pavadinimų atmainos skamba nuolat, nuo pat pirmųjų kadrų, kai blondinė Vaida (Ineta Stasiulytė) atsisako priimti finansininko Ramūno (Audrius Bružas) pasiūlymą susižadėti bei kartu praleisti atostogas Londone. Mat Ramūnas jai negali suteikti tokio sekso, apie kurį mergina svajoja. Todėl į Londoną jis išvyks vienas. Apsistos pas draugą Žilviną (Ramūnas Rudokas), kuris nuspręs tapti Ramūno „sekso treneriu“ ir surengs vakarėlį. Čia Ramūnui nesiseks užmegzti kontaktų su merginomis ir galiausiai jis atsidurs striptizo klube su „merginomis iš Rytų“, susipažins su šokėja Diana (Edita Užaitė), nusigers, atsidurs jos namuose.
 
Mergina jam taip pat stengsis padėti ir taps dar viena „trenere“, o Ramūnas savo ruožtu padės Dianai spręsti jos finansines problemas bei gauti paskolą išsvajotam restoranėliui (barui, užkandinei, vyninei...). Savaime suprantama, kad pamokos pasibaigs karštais Ramūno ir Dianos jausmais, kuriuos vainikuos visiškai pasikeitęs Ramūno požiūris į seksą ir staiga atrastas aukštesnio lygio „gyvenimo trenerio“ pašaukimas.
 
Seksas, požiūrio keitimas, savo vietos atradimas, emigracija – pagrindinės „Nepatyrusio“ temos. Siužetas jas sujungia gana dirbtinai, ypač kai į filmą įsiterpia pamokėlės, kurias Ramūnui teikia seksuali masažuotoja, pagiežinga viršininkė, Diana (kai pasitelkusi pusę meliono moko, kaip sužadinti moters klitorį). Tačiau tai taip nuobodu, mėgėjiška, kad daug įdomiau stebėti, kaip formuluojamos autorių sumanytos tezės ir tos, apie kurias jie, regis, nenujaučia.
 
Filmas ne kartą pabrėžia, koks svarbus lietuviams seksas. Negalintis suteikti pilnaverčio malonumo savo merginai Ramūnas yra pastumdėlis ne tik namuose, bet ir darbe, jis turi taikstytis su įvairiomis Vaidos ir bendradarbių pažeminimo ir pašaipų formomis, kol pagaliau pasikeičia taip, kad pats jas įvaldo ir finale nedviprasmiškai užsimena viršininkei apie jos seksualinę orientaciją. Kokia ji iš tikrųjų, neaišku, bet iš to, kaip moteris pasipiktina, akivaizdu, kad ir filmo autoriams homoseksualumas nepriimtinas. Tai filme akcentuojama keliskart: Ramūno mama pasibaisi pamačiusi per televizorių moterišką suknelę vilkintį sūnų, vakarėlyje gėrimus nešioja pusnuogis vaikinukas, kurio seksualinę orientaciją atvirai pašaipiai Ramūnui paaiškina Žilvinas. Homoseksualumas lietuvių kinematografininkams – tik anekdotų, pašaipų tema. Sakyčiau, tai iškalbinga, kaip ir vienintelė kūrėjams priimtina moters funkcija – seksualinė. Todėl jie savo filmo aktores stengiasi parodyti kuo gražiau: ir Vaida, ir Diana nuo pat ankstyvo ryto, dar nespėjusios apsirengti, vyrams pasirodo tobulu makiažu, su kruopščiai priklijuotomis dirbtinėmis blakstienomis, o Vaida net audringai mylėdamasi sugeba išlikti kadre be prakaito lašelių ant kūno ir veido. Galingų, plačių ir vylingų Dianos šlaunų, jos ir kitų filmo moterų gilių iškirpčių, į kurias nuolat krypsta kameros žvilgsnis, galima ir neminėti. Tai – privalomas lietuvių filmų moterų atributas, neatsitiktinai Ramūno viršininkė vilki aklinai kūną dengiantį vyrišką kostiumą.
 
Tikri lietuviai filme – lyg triušiai. Jų vienintelis tikslas – atsiprašau, pasidulkinti, patirti kūnišką malonumą, kuris ir yra savigarbos bei aplinkinių pagarbos pagrindas. Tą pačią tezę formulavo ir abi komedijos apie Valentiną, visi Emilio Vėlyvio filmai, taip pat pagal lietuviams adaptuotą pjesę sukurta komedija „Kaip pavogti žmoną“. Iš visko sprendžiant, meilė lietuvių prodiuseriams yra pernelyg abstrakti, kad apie ją būtų galima kurti komedijas. Reikia tik sekso. Žinoma, paskui gali atsirasti ir meilė, bet ji rodoma panašiai kaip pasakose, veikėjams laimingai susituokus, kalbėti nebelieka apie ką.
 
Tikroji lietuvio iniciacija į šiuolaikinį, modernų gyvenimą ir pasaulį turi vykti Vakaruose. Kad pasikeistų, Ramūnas turi išvykti į Londoną. Tačiau jo nedomina miesto istorijos ar kultūros ypatumai. Regis, ypač tie, kultūriniai, jam visiškai neprieinami. Finansininkas Ramūnas apsistoja ne viešbutyje, o pas draugą, kuris didžiuojasi padaręs karjerą, nors nei jo pasididžiavimo objektas – butas, nei pažintys to nerodo. Per vakarėlio įkarštį, paskambinus viršininkui, Žilvinas viską meta ir važiuoja į oro uostą pasitikti viršininko dukters. Kodėl tai dukteriai paprasčiausiai nesėdus į taksi?
 
Tautiečiai Londone nesijaučia lygūs su kitais, bendrauja tik tarpusavyje, neatsitiktinai TV3 rodo iš Londono lietuvių šventinį vakarėlį. Esame įdomūs tik sau, ar domimės tik savimi? Žilvino vakarėlyje Ramūnas bando bendrauti su Tatjana iš Latvijos, kuri didžiuojasi esanti nekilnojamojo turto agentė. Beje, Tatjana kalba rusiškai su lietuvišku akcentu. Dianos kaimynas – ekshibicionistas lenkas, jį vaidinantis Andrius Žiurauskas bando kalbėti lenkiškai su žiauriu lietuvišku akcentu, kažkodėl dar ir švepluodamas. Nors suprantu, kad tokio lygio filmui autentika nesvarbi, užsienietis, ypač lenkas, savaime suprantama, turi būti komiškas, ir to pakanka.
 
Tačiau Londone visi užsieniečiai yra žemesnės padėties už lietuvius, todėl lietuviai gali jaustis viršesni ir geresni. Tokia yra ir Diana. Ji dirba įtartiname striptizo klube kartu su kitomis merginomis „iš Rytų“, bet mėto tūkstančius triufeliams, austrėms ir kitokiems gurmaniškiems malonumams. Kadaise ji atvyko į Londoną siekdama šiuolaikiškos profesijos – mokytis virėjų mokykloje. Nesvarbu, kad virėja netapo, bet turi svajonę ir puikiai gamina. Matyt, ta svajonė ir liepia jai iškart paaiškinti Ramūnui, kad nėra prostitutė, nors pripažįsta, kad kitos merginos gali bendrauti ir už pinigus.
 
„Nepatyrusio“ kūrėjų požiūris į užsieniečius – dar ir patriarchališkas, nes užsienietis ne tik komiškas, jis būtinai dar ir „kitas“, „svetimas“. Lenkas vaikšto be kelnių, demonstruodamas savo ilgą lytinį organą, užsienietė yra ir absurdiška Ramūno masažuotoja. Diana striptizo bare bendrauja su apsaugininku, beje, tik rusiškai. Erdvė tokia pat uždara kaip ir Lietuvoje, ją dar paryškina ir už kadro nuolat skambanti apgailėtina lietuviška estrada – Džordana Butkutė, Jazzu (tiesa, pastaroji, regis, kartais uždainuoja ir angliškai).
 
Paklausite, iš kur tada tas apsėstumas seksu? Iš visko sprendžiant, seksas „Nepatyrusio“ herojams ir yra modernumo ženklas, kurį, beje, taip pat nuosekliai diegia ir lietuviška masinė kultūra. Juk Vaida užsiiminėja meile trise su tamsiaodžiu vaikinu, o svingerių vakarėlis rodomas taip, lyg būtų kažkas „supervakarietiško“, lyg filmo kūrėjai didžiuotųsi ne tik savo drąsa, bet ir tuo, kad Lietuvoje tokių taip pat yra. Panašiai grožimasi išradingais Vaidos apatiniais rūbeliais, kurie kiekvienąkart vis kitos spalvos ir fasono, nors kyla natūralus klausimas, ar lietuvės užsiima seksu tik apsirengusios? Dianos bute Londone voliojasi vibratoriai, vaginos nuotraukos, bet tik kaip merginos argumentas Ramūnui, esą tai pasitikėjimo savimi ir laisvės ženklai. Beje, vibratorius lietuvių kine dažnai tampa šiuolaikiškumo fetišu.
Vis dėlto, Londone išmokęs sekso pradžiamokslį, Ramūnas keičiasi – nusprendžia mesti nykų darbą Vilniuje ir imtis savo verslo, įgyvendinti Dianos svajonę – atidaryti barą „Afrodiziakas“ (lietuviškas ir originalus jo pavadinimas dar kartą liudija kulinarijos ir virėjų statusą mūsų šalyje). Tačiau baru jis neapsiribos, tobulės ir toliau. Slenkant pabaigos titrams sužinosime, jog Ramūnas ėmė taip pasitikėti savimi, kad nusprendė mokyti kitus, kaip reikia gyventi, tapo „gyvenimo treneriu“. (Pagalvojau, kad, matyt, tokiais mokytojais jaučiasi ir filmo kūrėjai, teigiantys šventą triadą: seksas, tėvynė ir verslas.) Tai dar vienas žingsnis link tikrojo šiuolaikiškumo, kurį Ramūnas nusprendė diegti gimtojoje šalyje. Štai čia ir slypi „Nepatyrusio“ diskurso vinis – visur gerai, bet namuose ir su savais triušiais geriausia. Kažkodėl neabejoju, kad tai – vienintelė sava ir nuoširdi filmo kūrėjų mintis, kuria jie nusprendė pasidalinti su tauta. Liūdniausiasia, kad tauta juos supranta.

 

„Nepatyręs“
„Nepatyręs“