Sekmadienį Paryžiuje daugiau nei trys milijonai žmonių susirinko į demonstraciją, kurios simboliais tapo pieštukas ir žodžiai: „Je suis Charlie“ – „Aš esu Charlie“. Prisijungė ir daugelio pasaulio valstybių vadovai. Taip pasaulis išreiškė solidarumą su humoristiniu savaitraščiu „Charlie hebdo“, kurio redakciją išžudė du „Kalašnikovais“ ginkluoti vyrai. Lietuvos vadovai demonstracijoje nedalyvavo, nusiuntė tik užsienio reikalų ministrą. Ir teisingai padarė – vėliau paaiškės, kodėl.
Ne taip jau retai ginkluoti vyrai (gal kartais ir moterys, bet tokio atvejo neprisimenu) nužudo būrį žmonių, dažnai – gerokai didesnį. Štai beveik tuo pat metu, sausio 3–7 d., islamistų grupuotė išžudė apie 2000 Nigerijos gyventojų, bet į tai nenori atkreipti dėmesio net jų pačių valstybės vadovai. Prieš ketverius metus Andersas Behringas Breivikas nužudė 77 žmones Norvegijoje. Amerikoje gana reguliariai įtūžę jaunuoliai iššaudo klasės draugus, kaimynus ar šiaip praeivius, vis iš naujo sukeldami ginčą apie konstitucinę laisvę nešiotis ginklą. Ką jau kalbėti apie ankstesnius islamo teroristų išpuolius (2001 m. rugsėjo 11-oji Niujorke, 2004 m. kovo 11-oji Madride, 2005 m. liepos 7-oji Londone), kaip daugelis sutaria, pakeitusius pasaulį. Jau savaime suprantami tapo piliečių laisves ribojantys antiteroristiniai įstatymai, sekimo sistemos ir sustiprinta oro uostų apsauga. Tačiau tik sausio 7-osios įvykiai subūrė tokią minią. Kodėl?
Todėl, kad šįkart teroristai pasikėsino į modernios Europos civilizacijos pagrindą – žodžio laisvę. Švietimo epochos įtvirtintas principas nėra paprastas. Jo gražioji pusė yra įrašyta Žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsnyje: kiekvienas turi teisę išsakyti savo pažiūras ir idėjas. Bet yra ir nepatogioji pusė, nes kiekvienam leidžiama nusišnekėti, meluoti, propaguoti, šmeižti, kaltinti, įžeidinėti ir t.t. Žodžio laisvės gynėjai primena paradoksalią tezę, kuria rašytoja Evelyn Beatrice Hall 1906 m. apibūdino Voltaire’o pažiūras: „Gal aš ir nepritariu tam, ką tu sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai pasakyti.“ Šio principo sunku laikytis ir visos valstybės kai kuriais klausimais riboja kalbėjimo srautą. Bet panaikinus žodžio laisvę tampa nebeįmanoma protestuoti, kai galingieji pasikėsina į kitas laisves.
Voltaire’o šalyje teisė sakyti kitam nemalonius dalykus bent jau iki šiol buvo pakankamai gerai apsaugota. Todėl čia klesti karikatūra, kuri juos ir sako kuo nemaloniau, erzindama tyčiniu neskoningumu, atvirai šaipydamasi ir niekindama. Jos taikinys dažniausiai būna pasaulio galingieji. XVIII a. karikatūristai atakavo karališkąją šeimą ir korupciją Versalyje. XX a. 7-ajame dešimtmetyje žurnalas „Hara-Kiri“ šaipėsi iš politikų, policijos, bankų ir Katalikų bažnyčios – vaizduodavo vienuolių sekso orgijas, besituštinančius popiežius, sanguliaujantį Kristų. Bet, kaip pastebi „The Independent“ komentatorius Hugh Schofieldas, tada didžiausias kerštas būdavo pasipiktinusiųjų laiškas „Le Figaro“. Vis dėlto „Hara-Kiri“ buvo uždraustas, o jo darbuotojai 1970 m. įkūrė „Charlie hebdo“ – pavadinimas nurodo į perspausdintą amerikiečio Charlie Browno karikatūrą. Žurnalas tęsė kairiojo radikalaus humoro tradiciją, tad nekeista, kad šiais laikais jis ėmėsi islamo, kurio atstovai mėgina primesti pasauliui savo valią. Tačiau laikai pasikeitė. Karikatūristai buvo nužudyti už savo piešinius.
Aišku, kad „Charlie hebdo“ karikatūros yra įžeidžios. Negana to, įžeidimas būna dvigubas. Tai, kas nupiešta, dažnai yra dešiniųjų nacionalistinės politikos parodija, o po ja paslėptas tikrasis autorių požiūris. Taigi pirmasis dūris – valdžiai. Tačiau tą parodiją inscenizuojantys kitų tautų atstovai nupiešti groteskiškai, tad antrasis dūris tenka etninėms mažumoms, kurioms ir taip Prancūzijoje gyventi nelengva. Šiuo požiūriu žurnalas stoja privilegijuotos daugumos pusėn. Todėl žudynių aptarimuose vis išnyra kaltinimas, kad pats žurnalas islamistus išprovokavo. Kartu pasigirsta raginimai prižiūrėti, kad viešumoje nebūtų neapykantą kurstančių teiginių, karikatūrų ir leidinių. Į tai pasaulio laikraščiai, savaime suprantama, atsakė karikatūromis: stovi susiraukęs netikinčiojo laikraščiu sužeistas tikintysis, o šalia – kraujo baloje gulintis tikinčiojo peiliu sužeistas netikintysis; mažas lėktuvėlis skrenda į du pieštukus, stovinčius kaip bokštai dvyniai; kraujuose gulintis laikraštis iškelia ranką su atkištu viduriniu pirštu. Man labiausiai patiko „New Yorker“ – iš karikatūros teliko tuščias rėmelis su biurokratiškai mandagiu užrašu viršuje: „prašome atsakingai mėgautis šia kultūriškai, etniškai, religiškai ir politiškai korektiška karikatūra. Ačiū“. Štai kas liktų, jei suglebusi kultūra prarastų gebėjimą į pašaipą reaguoti oriai – „praryti įžeidimą“ ir atsimušti faktais bei argumentais. Tuomet teroristų tikslas būtų pasiektas – į žodžius ir vaizdus atsakę ginklu, jie būtų privertę ir europiečius griebtis represinio aparato. Prieš tai ir pasisakė milijoninė demonstracija – prieš pasaulį, kuriame bus galima kalbėti tiktai tuščiais žodžiais ir vaizdais.
Tokį pasaulį mes prisimename. Totalitarinė sistema nekenčia juoko, nes jis padeda atsispirti galingųjų valiai, nepalieka vietos argumentams. Ne veltui ir Hario Poterio istorijose baimę keliančios būtybės nukenksminamos jas sukarikatūrinant burtu ridiculus. „Ironija erzina, – rašė čekų rašytojas Milanas Kundera. – Ne todėl, kad ji tyčiojasi ar puola, bet todėl, kad ji iš mūsų atima tvirtus įsitikinimus atskleisdama pasaulį kaip dviprasmybę.“ („The Art of the Novel“, p. 134.) Tikėjimu ar ideologija grindžiama visuomenė negali būti dviprasmiška. Ne veltui sovietmečiu juokas buvo prižiūrimas – prisimenu, kaip balandžio 1-ąją agitbrigados atlikdavo privalomus ir visai nejuokingus numerius, o žurnalas „Šluota“ šaipydavosi tik iš „antisovietinių elementų“ – iš darbo vengiančių parazitų ar tingių viršininkų. Tačiau ir ten buvo vietos laisvai karikatūrai – ji būdavo, kaip sakė jas piešęs Ilja Bereznickas, „filosofinė, netiesiogiai absurdiška, charmsiška“. Neatsitiktinai, prasidėjus Atgimimui, svarbiausiu jaunimo rašytoju tapo Daniilas Charmsas – mes buvome ištroškę galimybės pasijuokti iš absurdiškai suręsto pasaulio, kuris rimtu veidu aiškina, kad privalai gyventi tiktai šitaip, išpažindamas vienintelę tiesą, nors akivaizdu, kad gyvenimas jai prieštarauja.
Lietuva tarsi jau atsikratė sovietmečio, tarsi yra Europos valstybė. Tačiau mūsų Baudžiamajame kodekse tebėra 170 straipsnis, suvaržantis žodžio laisvę: „Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ Tai skamba lyg ir teisingai, kol lieka tik žodžiais. Tačiau pastaruoju metu matome, kaip ši nuostata realizuojama praktiškai. Vyksta ne vienas teismo procesas, kuriame tyčiojimusi kaltinami žmonės, parašę kokį nors komentarą internete. Šiurpiausiai skamba buvusios lietuvių kalbos mokytojos, beveik aštuoniasdešimtmetės pensininkės Aurelijos Juodaitienės istorija. Prieš metus komentare šmaikščiai palyginusi vieną žinomos bylos liudytoją su Antano Vienuolio romano personažu, ji pateko į tikrą Kafkos procesą (komentarą galima perskaityti čia: http://www.sekunde.lt/panevezyje/garbinga-senjore-teisiamoji/). Televizijos reportažai parodė, kaip teismas, net ir suvokdamas situacijos absurdiškumą, negali iš jos išsipainioti – turi pažeisti arba žmogiškumą, arba įstatymą.
Todėl pradžioje ir parašiau: gerai, kad mūsų valstybės vadovai nedalyvavo Paryžiaus demonstracijoje. Priešingu atveju jie galėjo patekti į „The Independent“ sudarytą veidmainių sąrašą. Šalia tokių valstybių kaip Saudo Arabija, Egiptas, Turkija, Bahreinas, Rusija, kur nuolat persekiojami žurnalistai (nors gal JAV, Jungtinės Karalystės, Izraelio ir Lenkijos kaiminyste galėtų didžiuotis). Lietuvoje, deja, persekiojami privatūs piliečiai, tiesiog išreiškę savo nuomonę. Jie persekiojami tyliai, be ginklų. Tai patogu, nes nereikia baimintis demonstracijų – kafkiškame pasaulyje žmogus lieka vienas su savo nesuprantama kalte.
Sovietmečiu lietuvių kalbos mokytojos, pasakodamos apie literatūrą, neleido pamiršti Lietuvos. Atkurtoje valstybėje sudarytos sąlygos persekioti tokią mokytoją už laisvą žodį. Man tai prilygsta Sausio 13-osios aukų išniekinimui. Todėl mintyse rašau plakatą: „Aš esu Aurelija!“
