Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiemet ypač šventiška buvo ne tik pati Vasario 16-oji – Valstybės atkūrimo diena, – bet ir jos laukimas. Ne kartą teko girdėti palyginimus, kad šiemet toks jausmas, tarsi Kalėdų stebuklo belaukiant: tikriausiai negalėjo neįsižiebti džiaugsmo ir didžiavimosi savo šalimi ugnelė, kai visur aplink – didžiulės šventės dvasia. Bent porą savaičių anksčiau buvo aiškiai matomas ir įvairių muzikinių šiai progai dedikuotų renginių suintensyvėjimas, tarp kurių – ir keletas ne vien Lietuvą, bet tris Baltijos šalis pagerbiančiųjų. Štai vasario 9 ir 17 d. skambėjo Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertai, kuriuose – nemažai šimtmečio ženklų, o vasario 13 d. Vilniaus Nacionaliniame dramos teatre bei vasario 14 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vyko Baltijos šalių akademijų orkestro (BAO) pasirodymai, teko lankytis pirmajame iš jų.
Trijų Baltijos valstybių šimtmečio proga susibūręs orkestras jungia Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Estijos muzikos ir teatro akademijos bei Latvijos Jāzepo Vītuolo muzikos akademijos studentus ir jaunuosius atlikėjus iš kitų Baltijos regiono šalių (koncerto Vilniuje pradžioje kalbėjęs BAO meno vadovas ir dirigentas Kristjanas Järvi leido suprasti, kad orkestre tautinis margumynas kur kas didesnis, yra ir rusų, ir serbų, matyt, minėtų akademijų studentų). Koncertai Vilniuje ir Kaune buvo pirmojo BAO turo dalis: kolektyvas taip pat grojo (arba gros) Taline ir Tartu (Estija), Cėsyje ir Rėzeknėje (Latvija), Gdanske (Lenkija) ir Berlyne (Vokietija) – gana solidus maršrutas, ir kartu dar viena proga priminti apie Baltijos sesių šventę lenkams ir vokiečiams.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kaip niekad saulėta ir šilta vasario 14-oji kvieste kvietė visus išlįsti laukan ir dalintis geromis emocijomis su aplinkiniais. Tai savotiška įžanga prieš didžiausią šių metų šventę – vasario 16-ąją. Artėjant šiai iškiliai šventei netrūksta renginių nei koncertų salėse, nei miestų ir miestelių gatvėse. Kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė savo ištikimiausius klausytojus į tradicinį Valentino dienos koncertą „Žiemos divertismentas. Šokio sūkury“.
![]() |
Kadaise buvo sakoma, kad geras režisierius gali pastatyti spektaklį net pagal telefonų knygą. Šiandien frazė, regis, prarado prasmę – spektakliai statomi remiantis bet kuo ar net visiškai niekuo. Todėl sužinojus, kad šokėja ir choreografė Oksana Griaznova stato monospektaklį, kurio išeities tašku pasirinko žmogaus asmens kodą, pirma į galvą ateinanti mintis iškart nušluoja nuostabą: kodėl gi ne? Juolab kad jau spektaklio aprašyme nurodoma asmens kodo interpretacijos kryptis: ką asmens kodas sako apie asmenybę ir kas įvyktų jį dekonstravus?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Filmas „Aš žinau tą smoką“ (režisierius Marius Siparis, scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė) lyg ir panašus į kitus tokio žanro – pasakojimo apie menininko gyvenimą ir kūrybą – filmus; primenami ir parodomi svarbiausi įvykiai, apie filmo heroję kalba kiti asmenys, aišku, ir ji pati. Šiemet gražų jubiliejų pasitinka ir kūrybinės veiklos 50-metį švenčia dainininkė Giedrė Kaukaitė. 1968-ieji – sėkmingi dainininkės metai: baigta konservatorija, laimėti trys konkursai, pavasarį debiutas Operos ir baleto teatre, o tų pačių metų rudenį prasidėjusi stažuotė Milano teatro „La Scala“ akademijoje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.
![]() | ![]() |
Nors monografinės (vieno kompozitoriaus kūrybos) muzikinės programos ar didžiosiomis partitūromis grįsti koncertai nėra tapę natūraliu mūsų koncertinio gyvenimo dėsningumu, jų netikėtas įsiliejimas į koncertų sezoną visada iš anksto sukelia kaitrų lūkestį. Juk gyvai, o ne iš įrašo klausomos didžiosios simfonijos, oratorijos, mišios geba formuoti labai specifinį, intymų klausytojo, atlikėjų ir kūrinio bei jo autoriaus dialogą. Tai tampa tarsi kartu išgyvento tarpsnio patirtimi, kartais išliekančia gal tik išklausyto opuso fakto pavidalu, laikinu atminties pasažu, o kartais – į gilesnę kūrybos paslaptį įsiskverbiančia suvokimo dimensija.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |